Viduramžiais žmogus, neradęs atsakymų religijoje, ieškodavo jų prietaruose, pas magus ir burtininkus.
Šiais laikais, bent jau krikščioniškoje pusėje, religija prarado aktualumą, žmogus labiau pasitiki mokslu, bet jei neranda aiškių atsakymų, pasuka tais pačiais keliais kaip ir viduramžių žmonės – imasi prietarų, kreipiasi į magus, ekstrasensus. Skirtumas tik tas, kad visus atsakymus galima rasti internete.
Iš esmės ten gali rasti viską – nuo aukščiausio lygio mąstytojų ir mokslininkų iki maisto receptų ir kliedesių. Viskas, ko pageidauji. Ypač jeigu nori greito, supaprastinto varianto.
Žmogaus elgesys internete primena religinį santykį su dievybe.
Tarkime, feisbuke žmogus tarsi kreipiasi į draugus, bet iš tiesų jis nesikreipia į nieką konkrečiai, jis kalbasi su savo dievybe, su internetu. Pasakoja, ką valgė, kokios spalvos jo ekskrementai, apie ką svajoja. Jam neužtenka pasikalbėti su vienu žmogumi, jis nori didesnės auditorijos, o kuo didesnė auditorija, tuo labiau ji anonimiška, ir kai kalbiesi su anonimu, tai tas pat kaip su dievu, tiksliau – su Tinklu.
Iš pradžių žmogus kalba su internetu kaip su garbinamu objektu, nes turi tik keletą draugų, jį seka tik jo šuo ir jo šešėlis, paskui, susiklosčius tinkamai konjunktūrai, sekėjų daugėja, jų jau tūkstančiai, dešimtys tūkstančių, ir žmogus atranda savyje dieviškumo. Internetas kaip ir Šventasis Raštas – puiki vieta netikriems pranašams veistis.
Protėviai blogą derlių ir stichines nelaimes priskirdavo už savo nuodėmes pelnytai dievo rūstybei, dabar atsakomybė permetama internetui. Patys nebenorime už nieką atsakyti, viską tikriname internete, kalbame interneto žodžiais, reiškiame internete rastą nuomonę kaip savo, smerkiame, teisiame, giriame Didžiojo Anonimo – Tinklo vardu ir, tiesą sakant, tai šiurpus reiškinys. Kad ir apie ką samprotautume, galiausiai ateina mintis: reikėtų atsiklausti interneto, ar teisingai prisimenu viena ar kita?
Mūsų protėviai manė, kad dievas yra tikslas, reikia jį garbinti, kad pelnytum palankumo ir užsitarnautum dangaus karalystę. Iš tiesų jis visada buvo priemonė, kontrolės mechanizmas siekiant moralinių ar politinių tikslų.
O internetas jau yra dievas pagal paskirtį, dievas priemonė, kurią pasitelkęs gali patenkinti norą tapti turtingu, protingu, gražiu, gali tenkinti erotines ir sadomazochistines fantazijas, gali rasti net ir meilės, ir paguodos. Ir beveik jokių moralinių kančių.
Internetas visagalis, visa regintis, visa girdintis, visa žinantis – jeigu tik ką nors veikiame elektroninėje erdvėje, visa tai internetas mato, jis perėmė Dievo funkcijas, ir žmonės nori būti sekami ir kontroliuojami – taip patenkinamas saugumo jausmas ir bendruomeniškumo iliuzija.
Internetas siūlo ir tam tikrą amžinybės formą – ten žmogus sėkmingai šmėžuoja ir po mirties. Bent jau kol veikia Tinklas. Jonathano Sackso knygoje „Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais“ yra mintis, kad nuo „aš“ reikėtų grįžti prie „mes“, kad jeigu taip gyvensime ir toliau, „valstybėse nebeliks visuomenių, tik tapatybės grupės. Mes prarasime kolektyvinės atsakomybės jausmą, o jo vieton įsileisime konkurencinę aukos jausenos kultūrą“.
Geros mintys, bet jos pavėluotos kaip ir kalbos apie klimato kaitos stabdymą.
Žmogaus nebeištrauksi iš komforto zonos, kurią jam sukuria planetos naikinimas, nebeišplėši iš rankų telefono su asmenukėmis, nes triukšminga vienatvė internete teikia malonumą, o kolektyvinės atsakomybės jausmas tik slegia ir erzina.
Internetas kaip tik ir nukreiptas į „aš“ ar geriausiu atveju į nedideles, aršias, netolerantiškas kitų atžvilgiu tapatybės grupes. Į dangaus karalystę patenkama po mirties, mes gyvi patekome į interneto dievo karalystę, ir aidi iš ten juokas ir dantų griežimas.
