L. Gutauskas garsėja kaip neprilygstamas pasakojimo meistras. Šiame rinkinyje – visa puokštė įtaigių, skirtinga stilistika parašytų kūrinių: romantiškas „Liūtų kraujas“ su šviesiomis fantazijų, egzotikos spalvomis, realistiška „Pražūtinga trauka“, sąlygiškumo poetika ir detektyvo elementais gausus „Mirties sodas“. O paskutinė apysaka „Kaizerio kulka“ eksponuoja pačias pasakojimo galimybes: tą pačią istoriją – kaip kaizerio kulka pašovė poną jo kambaryje – pasakoja aštuoni personažai, visi monologai žavi sava logika ir stiliumi.
Apysakos „Liūtų kraujas“ personažas – vaikas, jo fantazijos ir svajonės. Afrikiečių ir indėnų genčių „kare“ sužeidžiamas Kauno berniukas, karščiuojanti sąmonė jį nuneša į Afriką, kur jis išgyvena neįtikėtinas patirtis – inicijavimą į vyrus, gazelių medžioklę, akistatą su nuodinga gyvate; apysakos leitmotyvai – aklas asiliukas, tempiantis vandenį iš giliausio šulinio, ir berniuko svajonė pasiekti Raudonąją jūrą bei laivą baltomis burėmis.
Apysakoje „Mirties sodas“ suvedami du skirtingi veikėjai – muziejaus budėtoja Ieva, svajojanti apie šeimą, vaikus, ir iškamšų meistras ponas N. Ieva, suartėdama su meistru, atsiduria pamėklių – iškamšų – karalystėje, tampa mirties apologeto fantazijų ir beprotybės liudininke.
Apysaka „Pražūtinga trauka“ tarsi pratęsia ankstesnės knygos „Pravardės“ istorijas. Budėdamas prie pašarvotos žmonos Julijos, Juozapas prisimena nesantaikos graužiamą jųdviejų gyvenimą, žiaurius pokario įvykius. Julijos brolis, stribų vadas, praliejęs daug nekaltų žmonių kraujo, taip užkrėtė seserį proletariato idėjomis ir įtraukė seserį į naktines orgijas stribyne, kad kaimiečiai ją vadino Revoliucija. Dramatiškus istorijos momentus rašytojas meistriškai atskleidžia per ryškius, individualizuotus personažus.
