Šviesaus atminimo filosofas, idėjų istorikas ir rabinas Jonathanas Sacksas lietuviškai pasirodančioje knygoje „Moralė“ (vertėja Jolita Parvickienė) sako, kad šiandien gyvename kaip viešbučio klientai, kurie mainais už sumokėtą mokestį reikalauja, kad kas nors kitas tvarkytų bendras patalpas ir kambarius. Tačiau jei norime išlikti ir išsaugoti valstybę, turime prisiminti, kad esame bendrapiliečiai ir turime įsipareigojimų vieni kitiems.
Visuomenės kūrimas – namo statybos, o statybose nesvarbu odos spalva, lytis ar amžius. Svarbu tai, kaip prisidedi. Esame tai, ką darome, teigia J. Sacksas. Būtent apie bendrąjį gėrį, apie mes, o ne tik aš vienoje kertinių šių laikų knygų „Moralė“ kalba J. Sacksas. Kodėl tai kaip niekad svarbu šiandien? Ir kaip tai įgyvendinti kasdienybėje?
Pagrindines knygos „Moralė“ idėjas nagrinėjame su jos autorių J. Sacksą pažinojusiu publicistu, visuomenininku Donatu Pusliu, kurio įžanginį žodį rasite ir knygoje „Moralė“. Pasak D. Puslio, esminė „Moralės“ žinia yra tokia, kad regint visus šiandienos iššūkius – visuomenių susiskaldymą, nelygybę, populizmą, neapykantos proveržius ir kt. – būtų klaidinga manyti, jog problemas galime išspręsti atlikę pokyčius politikoje ar ekonomikoje.
– Donatai, jums teko bendrauti su knygos „Moralė“ autoriumi filosofu, rabinu J. Sacksu. Papasakokite, kaip susipažinote.
– Viskas prasidėjo netikėtai. Kai dirbau Bernardinuose.lt, ieškodavau autorių, kurie padėtų geriau ir giliau pažinti šiandieninio pasaulio iššūkius. Be to, norėjau, kad katalikiškame dienraštyje skambėtų ir brolių judėjų balsas. Būtent taip užkliuvau už J. Sackso asmeninėje svetainėje skelbiamų trumpų komentarų, kurių temos buvo be galo įvairios – nuo šiandienos švietimo iššūkių iki antisemitizmo problemos, nuo šiandieninės laisvės sampratos kritikos iki populizmo ir kitų demokratijai kylančių iššūkių. Jo tekstai buvo unikalūs tuo, kad juose pynėsi gilus Biblijos išmanymas ir filosofo, idėjų istoriko meistrystė atsekti šiandienai didžiausią įtaką darančias minties sroves bei skatinti jas permąstyti.
Po to griebiausi ir jo knygų, pirmoji buvo „Namai, kuriuos statome kartu“, kuri pasakojo apie multikultūrinės visuomenės krizę. J. Sacksas kalbėjo apie tai, kad šiandien kartu gyvename ne kaip bendrų idealų ir įsipareigojimų saistomi bendrapiliečiai, o kaip viešbučio klientai, kurie mainais už sumokėtą mokestį reikalauja, kad kas nors kitas tvarkytų bendras patalpas ir kambarius. Jo pamatinis tikslas buvo kalbėti apie tai, kaip atkurti socialinį audinį, kuris peržengtų visuomenę skaldančius turtinius, religinius, rasinius, ideologinius ar kitokius pasidalijimus. Jo tikslas buvo kalbėti apie tai, kaip įvairovė gali tapti ne paskata vienam į kitą žvelgti kaip į pavojų, o priešingai – dovana, kuri kiekvienam leistų įnešti savo išskirtinį indėlį į bendrą projektą.
Galiausiai jo tekstai man tapo tokie svarbūs, kad augo troškimas jį sutikti ir pakalbinti gyvai. Parašiau elektroninį laišką jo biurui. Jokio atsako. Parašiau dar – vėl nieko. Tada pasiguodžiau bičiulei Irenai Veisaitei, kad tai veikiausiai viena tų svajonių, kuriai taip ir nelemta išsipildyti. Ir tada Irena tarė: „Pasiduoda tik silpni, o tai, kad iš kelių pirmų kartų nepavyksta, tėra išbandymas, kiek stipri tavo svajonė. Nebijok, kažką sugalvosim.“ Ir štai po kurio laiko ji man skambina ir sako, kad vienas jos pažįstamas pažįsta kažką, kas artimas J. Sacksui ir gali užtarti. Ilga istorija trumpai – 2016 metų kovo 3 dieną stovėjau ant jo namų Londone slenksčio ir netrukus gėriau arbatą su tik ką prestižine Templetono premija apdovanotu religiniu mąstytoju.
– Kokie šio mąstytojo, „Moralės“ autoriaus principai jums patys svarbiausi?
– Pabrėžčiau vieną, kuris, man regis, yra vienas kertinių ir knygoje „Moralė“. Kalbant apie valstybę dažnai girdime sąvoką „socialinis kontraktas“. J. Sacksas pabrėžia, kad ši sąvoka akcentuoja valdžios įsteigimą ir kalba apie galią. Socialinis kontraktas akcentuoja įstatymus kaip visiems bendrą taisyklių rinkinį ir kalba apie potencialiai prievartinės galios panaudojimą prieš tuos, kurie tų bendrų taisyklių nesilaiko. Pasak J. Sackso, to nepakanka, nes be socialinio kontrakto yra ir socialinė sandora, kuri įsteigia visuomenę. Jei socialinis kontraktas akcentuoja politines institucijas – valstybes, vyriausybes, politines sistemas, tai sandora kalba apie visuomeninių institucijų – šeimų, savanoriškų asociacijų, labdaros organizacijų, klubų – svarbą.
Sandora kalba apie tai, kaip mes gebame gyventi kartu nepaisant visų skirtumų, kokios bendros vertybės jungia mus į visuomenę, kokius moralinius įsipareigojimus, atsakomybes ir idealus prisiimame sau tapdami bendruomenės nariais. Pirmenybę J. Sacksas teikia ne socialiniam kontraktui, o sandorai, nes, pasak jo, Biblijoje esminis klausimas yra ne tai, kokia politinė sistema yra geriausia, o tai, kaip iš skirtingų genčių nulipdyti tautą. Tai labai svarbu šiandien, kai dažnai dairomės į valstybę klausdami, kaip ji spręs problemas. Tačiau dažnai tos problemos kyla būtent dėl to, kad iš tautos pavirtome paskiromis grupėmis, dažnai žvelgiančiomis viena į kitą priešiškai ir matančiomis grėsmes.
Jei nesugyvename, jei auga susiskaldymas, tai koks mano vaidmuo tiesiant tiltus, kad niekas nebūtų išstumtas į paribius? Čia žmogus ateina be jokios institucinės galios ir svarbiausia tampa asmeninė iniciatyva megzti tinklus, burti bendruomenes, patiems ieškoti problemų sprendimų, kad atsakomybė būtų ne deleguota, o įsisąmoninta.
– „Moralė“ – įpareigojantis pavadinimas, tačiau J. Sacksas tikrai nėra piktas moralizuotojas. Kaip apibūdintumėte „Moralę“, kokia tai knyga? Kodėl svarbu, kad ši knyga pasirodo ir lietuviškai?
– Būtina paminėti, kad J. Sacksas yra filosofijos mokslų daktaras, Kembridžo universitete studijavęs moralės filosofiją. Tad jo darbuose Biblijos pranašai ir išminčiai kalba greta modernybės filosofų. Jie visi padeda tiek ieškoti mūsų laikmečio problemų priežasčių, tiek analizuoti galimus sprendimus. Esminė šios knygos žinia yra tokia, kad regint visus šiandienos iššūkius – visuomenių susiskaldymą, nelygybę, populizmą, neapykantos proveržius ir kt. – būtų klaidinga manyti, jog problemas galime išspręsti atlikę pokyčius politinėse ar ekonominėse struktūrose.
J. Sacksas teigia, kad problemos slypi giliau ir būtent jos gali lemti ir mūsų politikos bei ekonomikos ydas. Tos problemos susiję su mūsų moraliniu mąstymu. Kas nutinka, kai aš ima dominuoti pamiršdamas bet kokius įsipareigojimus mes? Kas nutinka, kai individas kratosi atsakomybės manydamas, kad rinka užtikrina jam galimybę įgyvendinti troškimus, o valstybė po to turi tvarkytis su tų pasirinkimų padariniais? Kas nutinka, kai tariame, kad visi moraliniai argumentai tėra subjektyvaus požiūrio išraiška ir nuomonė? Kaip kinta mūsų santykis su esančiais paribiuose, jei visuomenėje dominuoja požiūris, kad kiekvienas turi tiek, kiek nusipelnė?
J. Sacksas grąžina moralinio argumento svarbą ir pabrėžia, kad šiandien taip dažnai akcentuojama laisva visuomenė yra ne techninis, o moralinis pasiekimas. Laisvai visuomenei svarbūs santykiai, įpročiai, tradicijos nesusiklosto savaime, o yra švietimo, socialinių institucijų kūrimo rezultatas. Laisva visuomenė nėra ta, kurioje vieno laisvės ir teisės sukelia kitų neapykantą, kur kito teises tenka nuolatos ginti nuo į jas besikėsinančių. Kito laisvė palaikoma ne sankcijų grėsme, o yra moralinė norma, įprotis.
Kad ir kiek bėgsime nuo debatų moralės klausimais manydami, kad galime juo palikti privačiai sričiai, to padaryti nepavyks, nes ir didžioji dalis šiandien mus audrinančių klausimų – nuo švietimo sistemos reformos iki LGBT asmenų teisių – yra ne techniniai, o moraliniai. Tad svarbu mokytis argumentuotai diskutuoti moralės klausimais, kad viskas nepaskęstų triukšme, kur kiekvienas šaukia „aš teisus, nes aš taip manau.“ Arba dar blogiau, kad debatai nevirstų raganų medžiokle ir atpirkimo ožių paieška, kai garsiausiai apie krikščionišką moralę kalbantieji ima degti neapykanta savo artimui, o tolerancijos apaštalai nebetoleruoja nieko, kas nukrypsta nuo jų pačių įsitikinimų.
– „Moralė“ – vienas paskutiniųjų J. Sackso veikalų, kuriame autorius kalba apie esmines šiandienos problemas ir tai, kad norėdami išlikti turime galvoti ne tik apie politiką, ekonomiką, bet ir moralinius dalykus. Ar ši knyga gali pasiekti ne tik intelektualus, bet ir platesnę visuomenę? Kaip matote šios knygos auditoriją Lietuvoje?
– Kaip sakė brolis dominikonas Saulius Rumšas OP, yra knygų, kurios tampa bestseleriais, nes staiga sulaukia milžiniško dėmesio, ir yra knygos longseleriai, nes jos išlieka visada aktualios. Būtent tokia yra J. Sackso „Moralė“. J. Sackas turėjo ypatingą talentą atskleisti, kaip filosofiniai debatai apie laisvę, moralę, atsakomybę nėra tik keliems dramblio kaulo bokšte užsidariusiems intelektualams svarbūs reikalai, tačiau lemia tai, kokioje visuomenėje šiandien gyvename. Jis turėjo ypatingą talentą išversti sudėtingus filosofinius debatus į daugumai suprantamą kalbą, kurioje atsiskleisdavo tiek idėjų šaknys, tiek jų padariniai.
Šiandien Lietuvos skaitytojui „Moralė“ aktuali dėl to, kad nesame nuo Vakarų atskirta sala, o gyvename nuolatinėje idėjų apykaitoje kai ką perimdami, kai ką atmesdami, su kai kuo kovodami. Ne visada perimame tai, kas vertingiausia, ir neretai kovojame su tuo, ką būtų verta įsisavinti. J. Sackso knyga padeda geriau suvokti šiandieninę Vakarų situaciją. Kas nutinka, kai visuomenė byra ir individas jaučiasi vis vienišesnis? Kas nutinka, kai atsakomybę deleguojame rinkai ir valstybei?
– J. Sacksas sako, kad išlikti galime tik gerbdami vieni kitų skirtingas morales, skirtingas vertybes. Bet ar tai įmanoma? Ypač šiandien, kai pasirodo „Moralė“, Lietuvoje atrodo itin daug susiskaldymo ir ginčų pamatiniais klausimais. Ar ši knyga pasiūlo sugyvenimo išeičių?
– J. Sacksas yra sakęs, kad, jei būtume vienodi, neturėtume ką vienas kitam pasakyti, o jei būtume visiškai skirtingi, negalėtume susikalbėti. Man regis, čia glūdi ir atsakas į klausimą, nes su skirtingomis savo moralėmis kartu sugyvensime tik tuomet, kai rasime tai, kas mus jungs į visumą. Kas yra tas minimumas, kuris leidžia tarti, kad nepaisant visų skirtumų esame vienis?
Pagarba įvairovei nėra jokia duotybė ir, kaip regėjome istorijoje, dažnai viršų imdavo įvairios ideologijos, įvairovę traktavusios kaip problemą, o tam tikras žmonių grupes kaip perauklėtinas ar net šalintinas. J. Sacksas kalba, kad šiandien esame gundomi nuo vieno kraštutinumo, siekiančio visus padaryti vienodus, nuklysti į kitą kraštutinumą, kur įsivaizduojama, kad galima sukurti visuomenę iš tų, kurie tarpusavyje neturi nieko bendro. Tai neįmanoma, teigia jis, nes kiekviena visuomenė privalo turėti ne tik savo politinę ir ekonominę sistemas, tačiau ir bendrą moralinę sistemą, kuri būtų tarsi visuomenės balsas manyje, skatinantis atsižvelgti ne tik į asmeninį, bet ir į bendrąjį interesą.
J. Sacksas kalba apie visuomenę kaip namą, kurį turime statyti kartu, o jo statybos ir tampa mus suburiančia veikla. Statybų metafora padeda suprasti, kad šioje sandoroje svarbu ne odos spalva, religija, gimimo vieta, o tik tai, ką galime duoti bendram projektui, kaip panaudoti savo skirtybę, kad ji taptų visuomenę praturtinančia dovana. Esame tai, ką darome, teigia J. Sacksas.
– J. Sacksas sako, kad didžiausias pavojus – bejėgystės jausmas, kai atrodo, kad problemos per didelės išspręsti, neapykanta per gili, kad būtų galima išgydyti. Bet jis kalba apie vilties, o ne aukos bendruomenę. Kaip įkvėpti tą viltį? Ypač jos reikia šiandien.
– J. Sacksui buvo svarbi skirtis tarp optimizmo ir vilties, laikyčiau jį būtent vilties žmogumi. Optimistas, pasak jo, tiki, kad galiausiai viskas bus gerai ir nemano, kad pats turi imtis veikti. Tuo tarpu žmogus, kuris gyvena viltimi, nebūtinai mano, kad jau netrukus viskas bus gerai. Jis tiki, kad visa tai, ką darome, turi prasmę, kad svarbu ne tik galutinis rezultatas. Tokia viltis žengia kartu su atsakomybės jausmu, skatinančiu savęs klausti, o ką gi šiandieninių problemų akivaizdoje turiu padaryti aš. Koks mano vaidmuo ir kaip mano abejingumas leidžia toms problemoms toliau keroti?
Kartu J. Sacksas supranta, kad nedera išsikelti milžiniškų tikslų pakeisti pasaulį, tėvynę ar miestą, nes labai greitai nusiviltume pamatę, kad visa tai ne mūsų jėgoms. Visų pirma privalome kasdienybėje liudyti tai, kuo tikime, ir per tą liudijimą keisti arčiausiai mūsų esantį pasaulį.
J. Sacksas taip pat nagrinėjo religinio fanatizmo ir smurto šaltinius ir pabrėžė, kodėl labai pavojinga prisiimti aukos vaidmenį. Vaizduodami save aukomis neklausiame, kokia mūsų atsakomybė dėl problemų, kuriomis skundžiamės. Vietoj to keliame klausimą, kas gi tai mums padarė ir imame ieškoti kaltų. Ir tada ima atrodyti, kad užtenka nugalėti tuos kaltuosius ir viskas stos į savo vėžes. Toli gražu ne, teigia J. Sacksas. Čia galime pasitelkti ir pavyzdį iš moralės srities.
Dažnai girdime skundus, kad pasaulis nusirito, kad jis nebe toks, koks buvęs, kadaise šventos moralės normos esą sutryptos ir pan. Po to išgirsti ir kaltinimus įvairiausioms grupėms, kad visa tai esą įvyko būtent dėl jų kaltės. Tačiau visa tai apsaugo individą nuo būtinybės pažvelgti į veidrodį ir atsakyti į klausimą, ar pats įkūniju tas vertybes? O gal, kaip rašė J. Sacksas, pavirtau tokiu, kuris neapkenčia, pateisina žiaurumą prisidengdamas Dievu? J. Sacksas šį fenomeną, kai prisidengiant kilniais tikslais daromi moraliai nepateisinami dalykai, vadino altruistiniu blogiu, t.y. tokiu blogiu, kuris daromas fanatiškai įtikėjus, kad tai – dėl švento tikslo. Deja, šiandien tą matome įvairiausių kraštutinių radikalių politinių jėgų lozunguose, sutrypiančiuose dalį žmonių.
