R.Stankevičius – dešimties poezijos knygų autorius, apdovanotas kone visomis pagrindinėmis literatūrinėmis premijomis. Prieš kelias savaites už knygą „Kiaurai kūnus“ jam buvo įteikta dar viena – Jono Aisčio – premija.
Šįkart pokalbis su R.Stankevičiumi sukosi ne apie premijas. Poetas sutiko įsileisti į savo darbo kambarį ir papasakoti apie kūrybos užkulisius.
– Tvirtas rašomasis stalas ir patogus krėslas dėl suprantamų priežasčių būtini prozininkui. O poetui?
– Na, poetas poetui nelygu. Manau esama tokių, kurie neįsivaizduoja, kur dar galima būtų kurti eilėraščius, jei ne savo darbo kambaryje, patogiame krėsle, prie puikaus rašomojo stalo, prieš tai būtinai dar apsivilkus baltus krakmolytus marškinius. Pažįstu net ir tokių, kurie eidami rašyti ant išorinės kambario durų pusės prisega plakatą su įspėjamuoju užrašu savo vaikams: „Tylos! Tėtė rašo!“.
Tačiau asmeniškai man darbo stalas – tikrai nebūtinas. Nemažai savo eilėraščių esu užrašęs sėdėdamas prie virtuvinio stalo, absoliučią daugumą – popieriaus lapą pasidėjęs ant grindų. Esu jų parašęs vietoj stalo naudodamas palangę, miegamojo spintelę, kėdę, statybinį ožį, lyginimo lentą, ant kelių laikomą knygą kietais viršeliais. Keletą esu įkalbėjęs į diktofoną, nes po ranka tuo momentu neturėjau ne tik stalo, bet ir rašymo priemonės.
Nei darbo kambario, nei darbo stalo didžiąją savo gyvenimo dalį namuose apskritai neturėjau, tik darbovietėje, kur, tiesa, keletą eilėraščių taip pat esu parašęs, bet iš principo jis buvo skirtas visai kitokiems darbams.
– Jei reikėtų parašyti nedidelę novelę, miniatiūrą apie savo darbo vietą, kambarį, rašymo priemones, vaizdą pro langą, kaip ji skambėtų?
– Mažas kambarėlis keturaukščio daugiabučio palėpėje. Didžiąją dalį jo sienų dengia pilnutėlės knygų lentynos. Palei galinę sieną pūpso sofa su pristumtu prie jos miniatiūriniu kavos staliuku, o priešakinėje sienoje – pailgas stačiakampis neatsidarantis langas su vaizdu į kitus buto kambarius, tiksliau į jų lubas su dviem stoglangiais, pro kuriuos nesimato nieko, išskyrus dangų.
Prie šio lango pristumtas masyvus rašomasis stalas, ant kurio – didelė darželinio amžiaus mano žmonos nuotrauka, kompiuterio klaviatūra, ekranas, medinė, į kamuoliuką susisukusios miegančios katės skulptūrėlė, rankraščiai, keletas šratinukų, peleninė, gana dažnai – puodelis kavos...
Prie šio stalo, minkštame krėsle štai ir dabar kalbu šiuos žodžius. Tiesiai virš mano galvos – dar vienas stoglangis, į kurį beveik niekada nežiūriu, nebent kai lyja ar sninga – man gražu, kai ant jo tupiasi snaigės ar į stiklą tykšta lašai. Retsykiais pakeliu galvą, kai stiklu tiesiog virš manęs pratipena varna.
– W.Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate? Ar kūrybą, galutinį rezultatą kaip nors veikia aplinka?
– Na, taip – kad ir koks būtų intensyvus žmogaus vidinis gyvenimas, žvelgiant į jį iš šalies nieko įdomaus nesimato: tiesiog sėdi žmogus, žiūri į vieną tašką, retsykiais atsidūsta, retsykiais nusišypso.
Vienas mano bičiulis poetas pasakojo, jog vaikystėje mėgdavo žaisti Štirlicą. Atsisėsdavo šalia telefono, kuris žaidime vaidindavo telefoną, tuoj tuoj suskambėsiantį ir pranešiantį itin slaptą ir gyvybiškai svarbią žinią. Rankoje tarp dviejų „Štirlico“ pirštų stirksodavo pieštukas, į kurį retsykiais būdavo sprigtelima smiliumi, it nukratant peleną, mat pieštukas vaidindavo nervingai rūkomą cigaretę. Ir viskas.
Visas kitas, valandų valandas trukdavęs žaidimas, vykdavo vaiko viduje – buvo modeliuojamos dramatiškos, tiesiog nuo įtampos perkrovų žaižaruojančios situacijos, už žaidimo kadro žūdavo draugai, buvo triuškinami priešai, ant ploniausio plaukelio kabėjo pasaulio likimas. O juokingiausia, kad to bičiulio mama kone iki ašarų grauždavosi, kad jos vaikas nuobodžiauja – užuot žaidęs, sėdi per dienas tyloje ir nieko neveikia.
Panašiai būtų ir su filmu apie rašytojo kūrybinį procesą, nebent režisierius pamėgintų vizualizuoti tai, kas tuo metu dedasi „nuobodžiaujančio“ rašytojo galvoje.
Iš principo aplinka, kurioje rašoma, mažai tepaveikia kūrybinį rezultatą. Pagrindinė ir kone vienintelė aplinkos užduotis – netrukdyti kuriančiajam. Tiesiog reikalinga vieta, kur rašantysis galėtų pabūti vienas ne itin judrioje ir ne itin triukšmingoje erdvėje. Tada, net ir karštyje, sėdėdamas po palme, gali kurti eilėraštį apie šiaurės ašigalį, skaisčiausią dieną – apie bežvaigždę naktį, didmiesčio centre – apie neišbrendamą miškų tankmę.
Nors viena kita aplinkos detalė būna ima ir nusėda eilėraštyje – kokia vystanti gėlė, barstanti žiedlapius, vandentiekio vamzdžių stūgsmas ar voras už lango.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai užstringa mintis ar sakinys?
– Paprastai tokiu atveju imu pirmyn atgal vaikštinėti po kambarį arba einu išsivirti kavos, arba įlendu į šiltą vonią. Esu iš tų, kurie atsimušę į sieną, nepuola jos daužyti kumščiais ir galva. Verčiau jau pasivaikštau ieškodamas joje durų arba palaukiu, kol ta siena pasitrauks. Kitaip tariant, palieku tą užstrigusią mintį ir persijungiu į kitus kontekstus – stengiuosi kurį laiką apie tą užstrigimą apskritai negalvoti. Po kurio laiko prisėdu prie jos vėl ir dažniausiai to užstrigimo jau nebūna likę nė pėdsako.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Visko jame yra – ir džiaugsmo, ir vargo, ir euforijos, ir sekinančių bemiegių naktų. Džiaugsmo, ko gero, daugiau nei vargo, antraip juk būčiau seniai susiradęs kuo šį užsiėmimą pakeisti, juolab kad niekam nieko nesu pasižadėjęs ir niekas manęs neverčia to daryti.
Bet, manau, šis posakis kūrybai nelabai tinka – bent jau man kūryba nėra nei darbas, nei poilsis. Greičiau jau – viena iš juslių, padedančių patirti pasaulį, kaip, pavyzdžiui, klausa ar lytėjimas. Malonu yra liesti mylimosios kūną, skauda liesti ašmenis, bet vis tiek liesi ir tą, ir tą, nes bijoti liesti reikštų bijoti gyventi.
– Johnas Updike’as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi.“ Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar su juodu darbu?
– Taip jau yra, kad bet koks gebėjimas, įgūdis ar net organas ilgainiui atrofuojasi, jei yra nenaudojamas. Pavyzdžiui aš, kitados mokydamasis vaikų muzikos mokykloje, visai pusėtinai gebėjau groti akordeonu, tačiau šiandien nesugebėčiau juo pagroti nė vieno kūrinio, todėl, kad po muzikos mokyklos baigimo daugiau nė karto nebuvau paėmęs akordeono į rankas.
Sinapsės nunyko, įgūdžiai dingo, kairiosios rankos pirštai jau nebeatsimena, kaip bosinėje klaviatūroje surasti reikiamus klavišus. Be abejo, taip nutiktų ir su poezijos rašymu, jei, tarkim, dešimtį metų, nieko nemėginčiau kurti. Ir visai nesvarbu, ar mano nerašymo paskata būtų įkvėpimo laukimas, ar nerašymo malonumai, ar liga, ar veiklos prioritetai, ar meilės reikalai, ar dar kas nors.
Na, o kas gi yra talentas? Tai gebėjimas kažką daryti geriau nei daugelis kitų. Ir tas gebėjimas, savaime suprantama, taip pat neatsiranda iš niekur – jis turi savas nubudimo ir vystymosi priežastis.
Na, pavyzdžiui auga trys sesutės, kurios yra gabios baletui. Pirminis, įgimtasis jų talentas – vienodas. Jų sudėjimas, svoris, sveikata, energetika – baletui tinkami, kūnai lankstūs, plastiški, grakštūs judesiai, įgimta ritminė ir muzikinė klausa.
Tarkim, dvi iš jų nuėjo į baleto mokyklą, trečioji – ne, nes tokia buvo tėvų valia. Po kelerių metų atotrūkis tarp jos ir kitų dviejų sesučių gebėjimų baletui jau toks ryškus, kad jai konkuruoti su jomis jau beprasmiška.
Iš tų dviejų, lankančių baleto mokyklą, vienai perspektyva tapti baleto artiste atrodo patraukli, kitai – ne itin. Ta, kuri trokšta tapti balerina – dienų dienas leidžia sporto salėje besimankštindama ir šlifuodama šokio judesius, o antroji – laisvalaikį mieliau leidžia skaitydama knygas.
Po kelerių metų baleto meistriškumo atotrūkis tarp šių sesučių vėlgi taps akivaizdus. Ir kai tik viena iš trijų sesučių galiausiai taps pasaulinės šlovės sulaukusia prima balerina, visuotinai bus sakoma, kad būtent ji – tik ji viena iš trijų seserų turėjo baletui talentą.
Taigi talentas yra ne vien Dievo ar gamtos dovana, bet taip pat ir sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, ir noro, ir tikėjimo savimi, ir ypač darbo rezultatas.
Lygiai taip ir dėl poetų, rašytojų. Jeigu poetais bei rašytojais jie ne tik patys save laiko, bet juos šitaip vadina ir kiti žmonės, vadinasi tam tikrą talentą literatūrai jie turi – išsiskiria juo iš daugumos. Tačiau išties kažką vertinga, kažką nemaraus parašys tik tie, kurie įdės daugiausiai pastangų. Amžinas įkvėpimo laukimas, manau, tėra tik vienas iš pasiteisinimų, kodėl nedarai, atidėlioji.
Aš asmeniškai manau, kad būtinasis įgimtas talentas, be kurio rašytoju žmogus tikrai netaps – yra vaizduotė. Neturintis vaizduotės žmogus neturės ir kūrybinių idėjų, kad ir kiek pastangų ir darbo prakaito jis išlietų.
Visa kita – žodžio valdymas, meistrystė, kuri, deja, neįgimstama, o įvaldoma. Neįvaldysi, neišmoksi, neskaitysi knygų, neišmanysi eilėdaros, neplėsi aktyviojo savo žodyno – nesugebėsi įžodinti to, kas glūdi tavojoje galvoje, ir joks talentas čia nepadės. Čia kaip mėginti bendrauti su užsieniečiu nemokant jo kalbos – rodysi pirštais ir myksi. Gal ir pavyks jam išaiškinti, ko tu nori, bet papasakoti, kas dedasi tavo širdyje – tikrai ne.
Na, o įkvėpimas yra ne kas kita, kaip palanki vidinių ir išorinių aplinkybių visuma imti ir padaryti tai, ką esi sumanęs.
– Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo? Ar turite ritualų, įpročių?
– Na, T.Capote buvo prozininkas, tad jam, be abejo, reikėjo save disciplinuoti, kūrybai nuteikinėti, skirti sau kokią nors darbotvarkę, juk kelių šimtų puslapių apimties romanas pats savaime nepasirašys – net jei kas ir diktuotų, prireiktų nemažai darbo valandų, visa tai užrašyti.
O juk tas „diktavimas iš aukščiau“ tėra tik gražus posakis. Iš tiesų niekas niekam nieko nediktuoja – viską reikia sugalvoti pačiam. Manau, vien tik vystyti nuoseklią siužetinę liniją, sukurti herojams autentiškus charakterius ir ilgo rašymo metu jų nepamiršti, nepradėti jų kaitalioti, nesusipaniot herojų tarpusavio santykiuose, simpatijose ir antipatijose, laikytis kiekvienam jų būdingos autentiškos kalbėjimo manieros, tipiško leksikono ir panašiai – savaime jau yra nemenkas iššūkis, nekalbant jau apie meninę kūrinio vertę ir poteksčių gelmę.
O juk dar reikia galvoti ir apie kūrinio vientisumą, intonacijas, melodiką, nuotaikas – kad tai, ką rašei vakar, intonacijų ir emocijų atžvilgiu nesiskirtų nuo to, ką rašai šiandien, kad skaitytojo žvilgsnis netrikdomas siūlių ir dygsnių lengvai ir glotniai slystų tekstu, nenusibrozdindamas į visokias sandūras ir sulopymus.
Poetai šiuo požiūriu laimingesni, jeigu galima taip pasakyti. Manasis kūrybinis procesas prasideda visai ne kūrybai skirtu laiku, ne darbo kambaryje ir ne prie rašomojo stalo.
Eilėraštis – pakankamai trumpas tekstas, kad visas tilptų mano galvoje. Pirmiausia it koks pumpuras ima krautis idėja, dar neturinti žodinės išraiškos, bet pasąmonė jau tarsi ir žino būsimo eilėraščio skonį, jo tonaciją, girdi jo melodiją ir žino, koks turėtų būti to eilėraščio poveikis skaitančiajam.
Tada palengva ima rastis atskiri žodžiai, eilutės (nebūtinai nuosekliai nuo pradžios, nebūtinai viena su kita susijusios), kurias imi gromuliuoti nelyg karvė žolę ir pats savęs klausinėti, ką jos reiškia, kokios jų sąsajos ir ko tu iš jų nori.
Prie lapo popieriaus su šratinuku rankoje paprastai sėduosi tik tada, kai mintyse jau turiu šiokį tokį tekstą. Jį užrašęs, žinoma, pamatau, kad jis – visai ne tai, ko trokštu, imu braukyti, taisyti perrašinėti.
Iš pirmojo, visiška peckione ir braukymais virtusio lapo, it iš skęstančio laivo išgelbėju tai, kas alsuoja gyvybe ir perrašau į švarų lapą. Ir taip, kol eilėraštis tampa eilėraščiu.
Prie darbo stalo – prie kompiuterio – sėdu jau tik galutinėje kūrybinėje fazėje, kai jau manau, kad turiu sukurtą eilėraštį. Žinoma, kompiuterio ekrane jis dar taip pat formuojasi ir kinta, kol tampa galutiniu rezultatu, tačiau ne tai svarbu – šiuo atveju svarbu pasakyti, kad beprasmiška man turėti kokių nors ritualų ar įpročių, nes ritualams ir įpročiams taip pat juk reikia tam tikro laiko, tinkamos vietos ir galimybių, o manasis kūrybinis procesas kartais vyksta, kai einu gatve, kartais – kai guliu vonioje ar lovoje, kartais – kai važiuoju troleibusu.
Tad, kai nežinai, kur tave ta kūrybinė žiežirba ištiks, nelabai yra kaip tais ritualais ar įpročiais užsiimti. Nesu nei vertikalus, nei horizontalus, nors, tiesa, kava ir cigaretės manajame kūrybiniame procese vienaip ar kitaip irgi dalyvauja.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje?
– Tame vadinamajame savo darbo kambaryje (ypač karantino metu) praleidžiu didžiąją dalį savojo laisvalaikio. Jame mes gerdami kavą bendraujame su žmona, jame aš skaitau (jau minėjau, kad šiame kambaryje – taip pat kaupiama ir mūsų šeimyninė biblioteka), jame klausau muzikos, jame žiūriu filmus (muzikos ir vaizdo aparatūrą atstoja kompiuteris – televizijos laidų niekada nežiūriu, o ir paties televizoriaus jau gerą septynetą metų nė karto nesu net įsijungęs).
Labai mėgstu šį mūsų namų kambarį – jį specialiai, atsižvelgdama į mano kūrybinius poreikius, suprojektavo ir įrengė mano žmona Žaneta. Bet jis – tobulas ne tik kūrybai, jame ir šiaip labai jauku ir gera. Todėl jame (nors ir rečiau nei aš) laiką mėgsta leisti ir ji pati.
Kiek laiko praleidžiu rašydamas, niekada neskaičiavau. Kaip jau minėjau, kūrybinis procesas ir rašymas – nėra vienas ir tas pats, be to, eilėraščius iki galutinės jų versijos rašau ranka, tad dažnai tai vyksta visai ne prie darbo stalo. Kartais nerašau ištisais mėnesiais, o kartais – kelias dienas iš eilės – nuo ryto iki išnaktų, tad labai sunku būtų rašymo laiką apskaičiuoti. Sakyčiau – poetas kuria visada, o kai rašo – dažniausiai nekuria, tik šlifuoja, nes tai, ką rašo, jau yra sukūręs.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastarojoje darbo vietoje? Ar jos turėjo kokių nors atsiradimo, parašymo aplinkybių skirtumų?
– Mano adresas Vilniuje jau keitėsi septynis kartus: bendrabutis Saulėtekyje, nuomojami butai Žirmūnuose, Baltupiuose, Antakalnyje, pirmas nuosavas butas Baltupiuose... Jau dešimti metai, kai gyvenu senamiestyje, prie pat Šventojo Sosto nunciatūros. Žiemą pro langą matau Nerį, vasarą nuo mano akių ją paslepia pakrantės medžių žaluma. Iš vienos pusės girdžiu Katedros, iš kitos – šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčių varpus.
Vienuose ar kituose namuose parašytų knygų skaičius priklauso nuo to, kiek laiko ten buvo gyventa. Dabartiniuose namuose esu parašęs daugiau knygų nei kur kitur. Čia leidybai paruošiau savo eseistikos knygą „Betliejaus avytė“, čia sudariau poeto Antano Kalanavičiaus poezijos rinktinę „Dvi saujos laiko“, čia parašiau eiliuotą pasaką „Pūgos durys“, poezijos knygas „Kertinis skiemuo“, „Šermuonėlių mantija“, „Kiaurai kūnus“, du libretus miuziklams, šūsnį dainų tekstų.
Kaži kokių radikalių skirtumų, lyginant su ankstesnėmis gyvenimo vietomis, nepajutau. Man jau įprasta, kad pakeitus gyvenamąją vietą, pradžioje visada rašyti būna sunku, po to apsiprantu, suleidžiu šakinis ir kurti tampa komfortiška. Esu įsitikinęs, kad erdvės prisijaukinimas tikrai turi įtakos kūrybiniam polėkiui, nors įmanoma kurti ir svetimose erdvėse, esu eilėraščių parašęs ir viešėdamas uošvijoje Šilutėje, keletą – viešbučiuose, poilsio namuose Druskininkuose, Nidoje, o vieną – net sėdėdamas po palme Kipro saloje.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas, kuriose atsirado vieni ar kiti kūriniai?
– Visose ankstesnėse mano gyvenamosiose vietose pagrindinę darbo vietą man atstodavo vonios kambarys. Kodėl? Na, pirmiausia man reikėjo nedidelės uždaros erdvės.
Atrodo, Arthuro Conan Doyle'io Šerlokas Holmsas yra sakęs, kad kuo mažesnė patalpa, tuo sutelktesnis mąstymas. Man tai tinka – celė mano kūrybai nepalyginti priimtinesnė, nei, tarkime, salė. Antroji priežastis – vonioje būdavo įrengtas elektrinis ventiliatorius, tad man ten buvo leidžiama rūkyti.
Taigi jei vonios kambarys kiek didesnis, įsitaisydavau jame ant grindų, kojas parietęs po savimi, popieriaus lapą pasidėjęs ant kokios didesnės knygos viršelio, kad lengviau slystų šratinukas, nes ant kietų, ir dėl siūlių tarp plytelių – groblėtų grindų rašyti nėra itin patogu.
Jei vonios kambarys mažytis, kaip kad buvo veik visuose nuomotuose butuose, pusiau gulomis su drabužiais sėsdavausi į sausą vonią, knygą dėl kieto pagrindo atremdavau į sulenktus kelius. Na, o kompiuteriu surinkdavau ir atsispausdindavau eilėraščius darbovietėje, nes ilgą laiką neturėjau nuosavo spausdintuvo.
Atsimenu, kai įsigijom pirmąjį nuosavą butą Baltupiuose, įsikraustėme į jį, nors jame dar nebuvo nė vieno baldelio, „tik parketas ir Dievas“, kaip esu rašęs savo knygoje „Laužiu antspaudą“. Su pinigais buvo striuka, tad nenorėjome kas mėnesį mokėti nuompinigių, turėdami savo butą. Nors ir neįrengtą. Miegojome ant grindų patiestų čiužinių, sėdėjome ant dėžių su knygomis, o darbo stalą gerą trejetą metų man atstojo statybinis ožys, kurį apkaliau parketinių lentučių atraižomis, likusiomis nuo grindų.
– Poeto darbas, be visa kita, išskirtinis ir tuo, kad jam darbo kambarys nėra pats būtiniausias. Iš esmės jis gali rašyti kone bet kur. Gal atsimintumėte kelias keisčiausias, įdomiausias savo kūrinių atsiradimo aplinkybes, susijusias su vieta, laiku, nuotaika, būsena?
– Smagu prisiminti, kad eilėraštis „Gurguolė“ mane ištiko darbovietėje viduryje itin aktyvios darbo dienos. Bijojau, kad jei tuoj pat jo neužrašysiu – eilėraštis išgaruos ir gražiausių detalių paskui nesugebėsiu atkurti, todėl ėmiau ir įnikau jį rašyti darbo kompiuteriu.
Reikia paminėti, kad atskiro darbo kabineto neturėjau – mano darbo vieta buvo įrengta bendroje patalpoje, kurioje, be manęs, dirbo dar tuzinas žmonių. Aplink vaikščiojimas, skubėjimas, darbo įkarštis. Nenorėjau, kad praeinantys pro mane mano monitoriuje pamatytų eiliuotą tekstą, būtų netrukusios pasklisti pašaipios kalbos, kad man jau visai su galva negerai, jei darbo dieną, kai skubių darbų iki kaklo ir kiekviena minutė brangi, imu žaisti genijų, plūstantį eilėmis. Todėl eilėraštį rašiau kaip prozinį tekstą – neskirstydamas eilučių į posmelius – kiekvienos eilutės pabaigą tiesiog pažymėdavau įkypu brūkšniu ir rašiau toliau, kad einančiajam pro šalį atrodytų, jog rašau straipsnį.
Na, o juokingiausia būna, kai eilėraščių fragmentai mane ima atakuoti naktį, kai jau esu atsigulęs miegoti. Iš patirties žinau, kad jei atklydusios pas tave eilutės tuoj pat neužsirašysi, gaudyk vėją laukuose – išgaruos. Atsiminsi tik tai, kad buvo kažkas labai gražaus ir keiksi save, kad paleidai, panašiai kaip žvejys keikia save už per žioplumą neištrauktą, užkibusią, bet ištrūkusią žuvį.
Todėl, net jei ir labai tingėčiau keltis, net jei žiema ir šalta išlįsti iš jaukių patalų, tokiais atvejais vis tiek keliuosi, tipenu iš miegamojo į kambarį ir, dažnai ten nedegdamas šviesos, visiškoje tamsoje užsirašau eilutę ant lapuko. Ryte, aišku, būna iššūkis perskaityti, kas ten užrašyta, bet svarbu ne tai – svarbu, kad kitą sykį eilutės ateina ne po vieną, ir vos kurią užsirašęs grįžtu į patalą, vos apsikloju – vėl žybteli galvoje lemputė ir vėl bėgu užsirašyti kito eilėraščio fragmento. Po kokio septinto ar dešimto tokio mano spurto, neištvėrusi žmona paprastai su užuojata paklausia: „Įkvėpimas, ar pilvą susuko?“
– Esate pelėda ar vyturys? Ir kaip darbingiausių valandų metas keitėsi bėgant laikui?
– Esu visiška pelėda ir niekas niekada nesugebėjo to pakeisti. Mano darbingiausios valandos prasideda maždaug nuo vidurnakčio. Tikrai būna liūdna, kai anksti ryte būtinai reikia keltis, o esu ką tik atsigulęs.
O jei keltis ir nereikia – supainioti dieną su naktimi nėra nei sveika, nei malonu. Pusę dienos vaikštai paskui kaip zombis, o sekančią naktį net ir laiku atsigulęs niekaip negali užmigti. Žodžiu, tenka pasikankinti, bet nieko šiuo atveju su savimi padaryti negaliu – rytas, šviesioji paros dalis man yra logikos, sveiko, racionalaus proto, fizinio ar protinio darbo metas, o vėlus vakaras, naktis – svajonių, vaizduotės siautėjimo, poezijos laikas.
– Skaičiau, kad Honore de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi nemenkomis sveikatos problemomis. O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūryba, kūrybinga nuotaika?
– Na, iki H.Balzaco, man, žinoma, toli, bet keturis, penkis ar net šešis puodelius per dieną išgerti ir man yra natūralu. Taip, intensyvaus rašymo laikotarpiais kavos išgeriu gerokai per daug, todėl jos perdozavimas, drebančios rankos ir plyštanti iš skausmo galva – pažįstami reiškiniai.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda, vienas kitą papildo?
– Be abejo, muzika dalyvauja kūrybiniame procese – užburia, pakylėja, kviečia dialogui, neretai besiklausant muzikos atsiranda kokia eilėraščio idėja, ar iš pasąmonės išlenda kokia eilutė. Tačiau tai įvyksta natūraliai, tada, kada įvyksta, ir šito niekaip sąmoningai nesumodeliuosi, neišprovokuosi.
Specialiai paleisti muziką, kad ji imtų ir nuneštų tave link kūrybinių geizerių – manau, kvaila. Kaip ir spausti iš savęs poeziją, skubinti ją, priversti, kad ji paisytų tavo norų ir tavo darbotvarkės. Nieko iš to nelaimėsi – jei kūrinys bus išvargtas, skaitytojas būtinai pajus, kad jis išvargtas. Jei dirbtinai sukonstruotas, būtinai pajus, kad sukonstruotas.
Idėjos, kaip ir žaibo iškrovos, visada sušvinta nenuspėjamai, spontaniškai. Bent jau aš tik tokiomis tikiu. Todėl nieko negaliu sukurti pagal užsakymą, paisyti nustatytų terminų ir panašiai. Ne tik negaliu, bet ir nenoriu – kam save prievartauti?
Todėl mano gyvenime yra laikas muzikai ir laikas kūrybai. Apskritai nesuprantu žmonių, muziką naudojančių fonui. Mano požiūriu, jei klausai muzikos, tai ir klausyk – tai visavertis užsiėmimas, nereikalaujantis papildų.
Klausytis muzikos rašant – tas pat, kas skaityti knygą kepant blynus. Nei vieno, nei kito negali daryti tinkamai, o pavargsti dukart labiau. Klausydamas muzikos aš galvoju ne apie poeziją ar dar ką nors, o apie muziką. Būtent tada, kai į muziką pavyksta pasinerti, ir pajuntu tą malonumą, dėl kurio einu į koncertą ar užsileidžiu kokį kūrinį namuose.
Suprantu užsiimančius aerobika ar bėgiojančius šaligatviais, kuriems muzika reikalinga ritmui ir tonusui, suprantu vairuotojus, užsileidžiančius muziką, kad neužsnūstų, bet nelaikau to muzikos klausymusi. Foninė muzika vis tiek yra baltasis triukšmas, kurio mūsų realybėje ir taip yra gerokai per daug. Todėl kurdamas muzikos klausausi tik tuo atveju, jei būtent tai klausomai melodijai mėginu sukurti dainos tekstą. Bet čia jau visai kitas santykis – tuo metu aš nesiklausau, nesimėgauju, o dirbu su ja.
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Tačiau žinoma, kad, tarkime, Franzas Kafka buvo linkęs švaistyti laiką, atidėlioti svarbiausius kūrinius, vietoj to jis imdavosi laiškų ar dienoraščio. O pats esate labiau dabartistas ar atidėliotojas?
– Poetas kūrybos paprasčiausiai neturi galimybės atidėlioti – kai neturi ko užrašyti, neprotinga sėsti ir graužti šratinuką belaukiant, kol eilėraštis ims ir nukris iš dangaus. O kai turi ką užrašyti, atidėlioti net mintis nekyla – tiesiog skubi užsirašyti, kol nepamiršai.
Jei kas nors diktuoja tau savo adresą ar telefono numerį, juk nesakai sau – ai, užsirašysiu kitą dieną, dabar neturiu ūpo. Neužsirašysi – nerasi kur ateiti, negalėsi paskambinti. Na, nebent turi pasakišką atmintį.
Poetas Antanas Miškinis sovietiniame lageryje kurtąją savo poezijos knygą „Sulaužyti kryžiai“ kelis dešimtmečius nešiojo savo atminty, kol sulaukė laiko, kai galėjo ją užrašyti. Sulaukęs, tą užrašymą jis, manau, galėjo sau leisti mėnesėlį kitą atidėlioti. Tačiau nemanau, kad ir man šitaip pavyktų.
Na, o visa kita esu netgi labai linkęs atidėlioti – ypač grindų siurbimą, barzdos skutimą, straipsnių rašymą. Net ir kursinius darbus studentiškoje jaunystėje pradėdavau rašyti tik likus savaitei iki gynimo. Tai nėra išmintinga, bet juk žmogiška.
– Nors dabar tai pavojinga tema, bet pakalbėkim ir apie žalingus įpročius. Kažkur skaičiau, kad Thomas Mannas rašydamas labai daug rūkydavo, bet galiausiai nusprendė apsiriboti 12 cigarečių ir dviem cigarais per dieną. Visi suprantame, kad rūkymas nėra sveika, tačiau ar jis jums kaip nors susijęs su kūryba?
– Rūkantiems kūrėjams šis įprotis su kūryba susijęs, nerūkantiems – nesusijęs. Tai įrodo, kad iš tikrųjų kūrybinių galių jis nei prideda, nei atima. Rūkantis žmogus, tiesiog visada griebiasi cigaretės vidinės įtampos ar gilaus sąmonės susitelkimo akimirkomis, todėl rūkantieji rašytojai kūrybinio proceso metu rūko nepalyginti daugiau nei įprastai.
Deja, ir aš esu vienas jų. Buvo laikai, kai man natūralu buvo surūkyti po du pakelius cigarečių per dieną. Dabar, jau daugiau nei metai, kai rūkau nebe cigaretes, o vadinamąjį „aikosą“, save tikindamas, kad sveikatai jis kenkia mažiau. Bet mano mama iš manęs šaiposi: „Žinoma, gal nusikapoti pirštus yra geriau, nei nusikirsti ranką iki peties, bet kam apskritai reikia kirsti?“. Deja, į tai neturiu ką jai atsakyti.
– Egzistuoja daug mitų, kuriuose gal yra ir dalis tiesos, kad nemažai garsių rašytojų vartodavo daug alkoholio, kai kurie net rašydavo išgėrę ar pagirioms. Esate metęs vartoti svaigalus, tad galite palyginti, kaip kūryba susijusi su alkoholiu ir blaivybe?
– Nežinau nė vieno rašytojo, kuris ką nors vertingo būtų sukūręs girtas. Tiesa, alkoholis, narkotikai, bohemiškasis gyvenimas ne vieno menininko gyvenimą pavertė tragedija, bet, manau, į svaigalus menininkai įjunksta ne mėgindami kelti savo kūrybinį potencialą, o veikiau negalėdami jo atlaikyti.
Pernelyg ilgas, maniakiškas nunirimas į kūrybines gelmes gerokai sekina, psichika perkaista, neatlaiko, ima išmušinėti saugiklius. Štai tada jiems ir prireikia svaigalų, kaip būdo pabėgti nuo savęs, galimybės užsimiršti, atsiriboti nuo persekiojančio kūrybinio gaivalo, įprastai nelinkusio pastebėti fizinių žmogaus galimybių ribų.
Taip, esu pragėręs visą savo jaunystę. Jei būtų galimybė atsukti laiką atgal – tikrai to nekartočiau. Jau penkiolika metų alkoholio nevartoju – neužsimanau net ir šampano taurės per Naujųjų metų sutiktuves, net ir saldainių su alkoholiniais įdarais nevalgau.
Nenoriu nei brukti blaivybės kitiems, nei jos liaupsinti, tačiau faktai kalba patys – geriausiai įvertintas savo knygas parašiau būtent blaiviuoju savo gyvenimo periodu.
– Jei įvertintumėte savo praeitį ir patirtį, vis dėlto kur kyla geriausios, kūrybingiausios mintys ir idėjos – sėdint prie darbo stalo, vaikštant mieste ar gamtoje, važiuojant automobiliu, gulint lovoje etc.?
– Mano patirtis sako, kad būtent patirtys, o ne vieta ir kūno padėtis generuoja kūrybines idėjas. Reikia gyventi visavertį, spalvų ir išgyvenimų tirštą gyvenimą, dalinti save kitiems, pasauliui, gyvenimui visiškai nesitaupant ir lygiai taip be saiko siurbti į save viską, ką siūlo gyvenimas – mylėti, džiaugtis, verkti, matyti, mąstyti, alkti pažinimo, patirčių, nebijoti klysti, klupti, keltis, vėl eiti. Tik šitaip gyvendamas turėsi ką rašyti. Na, o kaip rašyti, išmokyti gali tik knygos. Verta pacituoti Valentiną Sventicką: „Nebūdamas skaitytoju, rašytoju tikrai netapsi“.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate? Ir kaip įsivaizduojate idealią, tobulą vietą kūrybai?
– Na, nežinau – jei žmogus jau nešiojasi savyje tuziną „Karo ir taikos“ apimties knygų ir vienintelė problema, kaip save priversti, kaip rasti laiko ir kur niekam netrukdant jas užrašyti – tada kalėjimo vienutė gal tikrai jam būtų ideali vieta, bet vargu ar taip būna.
Man atrodo, kad tas gausybės ragas, iš kurio varva kūryba, yra ne žmoguje, o aplink jį. Nėra konkrečios vietos tarsi kokio ugnikalnio kraterio, pro kurią nuolat veržtųsi kūrybinė magma. Kūrėjas turi gyvendamas surankioti savo kūrinius iš visur po mažą kruopelytę, kaip bitė kad surankioja medų iš begalės skirtingų žiedų. O kai jau surankioja – koks skirtumas ar jis užrašys tai rūmuose, ar lūšnoje?
Man atrodo, rašytojui svarbiausia yra kalbos terpė. Suomiškai rašančiam dėkingiausia vieta yra Suomija, lietuviškai rašančiam – Lietuva. Tai sakydamas turiu omenyje ne tik rašytojo santykį su skaitytojais, bet ir galimybę gyventi tam tikros kalbos apsuptyje, alsuoti ta kalba, justi jo pulsą, gelmę, prasmyną, sinonimiką, frazeologiją, nepaliaujamą, nė akimirkai nesustojantį kalbos kitimą, neatsilikti, neatsiskirti nuo jo, nuolat mokytis kalbos akimis matyti pasaulį.
Nesakau, kad emigracijoje kurti neįmanoma, skaitydamas egzode gyvenusių rašytojų kūrybą tiesiog neturiu teisės taip sakyti, bet vis dėlto egzodas nėra palankti kūrybinė terpė rašytojui. Betarpiškam santykiui su gyvąja kalba nykstant, ilgainiui silpsta ir rašytojo galios, užsiciklinama iki emigracijos turėtame temų, žodyno, intonacijų lauke. Tai labai aiškiai galime pamatyti nuosekliai nuo pirmo iki paskutinio rinkinio skaitydami, tarkime, kad ir Henriko Radausko kūrybą.
O visa kita – bet koks ramus kambarėlis, švarus popieriaus lapas ir veikiantis šratinukas.
