Moteris iš praeities
Lietuvių skaitytojai mėgsta Andrei Makine’o romanus. Ir tai yra nuostabu, nes šis sibirietis, nuo 1987 metų gyvenantis Paryžiuje, rašo gerą literatūrą – taip, būtent literatūrą, o ne knygas, kurias dabar moka štampuoti net save už ausų į žvaigždes keliančios vidutinybės. Lietuvių skaitytojų meilė A.Makine’o kūriniams neblėsta nuo 1996 metų, kai lietuviškai pasirodė jo romanas „Prancūziškas testamentas“, kurio subtilumas ir autentiškumas paliko tokį didelį įspūdį, kad dėmesio nestokojo ir vėliau išleisti jo romanai „Žako Dormo žemė ir dangus“, „Moteris, kuri laukė“, „Trumpų amžinų meilių knyga“.
Tad turbūt nereikia stebėtis, kad praėjusį mėnesį pasirodęs A.Makine’o romanas „Mylima moteris“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė A.Melkūnaitė) akimoju įskriejo į perkamiausių knygų dešimtukus. Nors tai taip pat itin jautria kalba ir išskirtiniu stiliumi parašytas kūrinys, jis kiek kitoks, nes viena koja stovi ankstesnių šio rašytojo atradimų lankose, o kita žengia į istorinio romano žanro valdas.
Apie ką šis romanas, kurio veiksmas rutuliojasi sovietinės Rusijos virsmo posovietine metu? Apie kino režisierių Olegą Erdmaną, kuris nusprendžia kurti filmą apie imperatorę Jekateriną II (Didžiąją), valdžiusią Rusiją XVIII a. antrojoje pusėje. Jis kone visą savo gyvenimą stengiasi įminti šios įdomios moters paslaptį. Kas ji buvo iš tiesų: žiauri nimfomanė, klastinga intelektualė, šalies reformuotoja, kurios valdymo metodai nors ir nebuvo humaniški, bet gal neišvengiami? O.Erdmano pastangas sukurti kuo arčiau istorinės tiesos esantį filmą sovietiniais laikais pakoreguoja politinė cenzūra, o posovietiniu laikotarpiu – jau kitokia laisvosios rinkos cenzūra.
Romanas kupinas abejonių, paslapčių, mįslių, netikrumo. Tekstas raibuliuoja lyg ežero paviršius, niekada nevirstantis nuobodžiai vienodu bangavimu. Įdomu tai, jog tas gyvenimiškas netikrumas atskleistas taip talentingai, kad skaitydamas nuolatos jauti – visos mįslės netrukus bus įmintos, tačiau gyvenimas būtų pernelyg paprastas, jeigu tiesą būtų įmanoma atsekti.
Jei Lietuvoje būtų literatūros kritikų, nesirenkančių lengviausių kelių, kuris nors tikrai turėtų A.Makine’o romaną palyginti su Kristinos Sabaliauskaitės visažinišku tonu parašyta „Petro imperatore“. Jau vien todėl, kad abiejose knygose atskleidžiamas panašus laikotarpis – XVIII amžius, Jekaterinos I ir Jekaterinos II valdymas.
Laisvė prieš okupaciją
Kai 1999-aisiais lietuviškai pasirodė prancūzų mąstytojo Michelio Foucault „Seksualumo istorija“, Lietuvoje rimti istorikai vis dar rašė visokius apynuobodžius valstybingumo veikalus, kuriuos sugebėdavo įveikti tik Istorijos fakulteto studentai. Nepaprastai įdomi M.Foucault knyga jau tuomet signalizavo, kad laikai pasikeitė ir istorijos knygos taip pat privalo keistis: ieškoti įdomaus aspekto, pasižymėti išskirtiniu požiūriu, stengtis atskleisti ne teorinius procesus, priežastis ir pasekmes, o tam tikro laiko žmonių gyvenimo, kasdienybės ypatumus.
Netrukus tokių lyg ir populiariosios istorijos knygų, užsimojusių perteikti ne visą, o tik dalį istorinės tiesos, ėmė rastis ir mūsų šalyje. Nenuostabu, kad tos lietuvių virtuvės, miesto gatvės ar kokios išskirtinės tradicijos istoriją pasakojančios knygos tapo itin perkamos. Jų – tiek geresnių, tiek prastesnių – per pastaruosius dešimtmečius pasirodė šimtai, tačiau visai neseniai „Aukso žuvų“ išleista Norberto Černiausko knyga „Paskutinė Lietuvos vasara“ net šiuo požiūriu yra išskirtinė. Tad tiesiog puiku, kad ji liepą buvo tarp perkamiausių.
Istoriko, Vilniaus universiteto dėstytojo N.Černiausko naujoji knyga – pavyzdys, kaip talentingo istoriko rankose praeities žmonių kasdienybė gali virsti perlu, kurio žvilgėjimas traukte traukia skaitytojų akis ir neerzina esą rimtų istorikų. Kad parašytum gerą knygą, kartais tereikia paprastos idėjos, kuri iki tol nekilo niekam kitam. Aišku, dar būtina mokėti valdyti medžiagą, įtaigiai pasakoti istoriją, atrasti idėją atitinkančią struktūrą.
N.Černiauskui visa tai puikiausiai pavyko. Knygoje lyg ir žaismingai pasakodamas apie 1940 metų pirmųjų dviejų birželio savaičių, pasibaigusių Lietuvos okupacija, žmonių ir šalies būties įvairovę, kasdienybės rutiną, autorius lyg ir netyčia pavaizdavo patį XX amžiaus vidurio lietuvių gyvenimą, kuriame derėjo ir mėšlavežis, ir diskusijos apie poeziją, ir ambicingi ateities planai, ir kol kas tolokai griaudėjantis karas. Talentinga, jautru, įdomu, informatyvu. Knyga, kurią perskaityti nėra būtina, bet neperskaičiusieji dėl to gailėsis.
