Naujausi trileriai, mokslo populiarimo knygos ir gero humoro dozė – tai tik maža dalis to, ką išleidome šią vasarą. Gero skaitymo ir poilsio, o dabar – apie viską išsamiau!
Įtemptų psichologinių trilerių mėgėjams: B. A. Paris „Psichoterapeutas“ (iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke)
Alisai ir Leo įsikrausčius į ką tik renovuotą namą Rate, – uždarame neeilinių gyventojų rajone, – galima pamanyti, kad visos poros svajonės pagaliau išsipildė. Vis dėlto išorinis įspūdis – apgaulingas... Susipažinusi su naujaisiais kaimynais, Alisa apie savo naujuosius namus sužino siaubingą paslaptį ir pajunta stiprų emocinį ryšį su anksčiau čia gyvenusia Nina.
Pamažu Alisa vis labiau įninka į dvejų metų senumo įvykius. Ji po gabalėlį mėgina sunarstyti tikrąjį nesenos praeities vaizdą. Tačiau niekas nelinkęs apie tai atvirauti. Kaimynai stengiasi žūtbūt išsaugoti paslaptis. Visgi ima aiškėti, kad viskas čia toli gražu ne taip tobula, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio.
„Psichoterapeutas“ – bestselerio „Anapus uždarų durų“ autorės kvapą gniaužiantis psichologinis trileris, įtaigiai narpliojantis po, atrodytų, visiškai įprastos kasdienybės šydu slypinčius šokiruojančius dalykus.
Visiems, kas kvėpuoja: James Nestor „Kvėpavimas“ (iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas Macevičius)
Nesvarbu, ką valgote, kiek mankštinatės, koks liesas, jaunas ar išmintingas esate – visa tai nė kiek nesvarbu, jei negebate deramai kvėpuoti. Mūsų sveikatai ir gerovei nieko nėra svarbiau už kvėpavimą: įkvėpti oro ir iškvėpti – pakartojant šią procedūrą dvidešimt penkis tūkstančius kartų per dieną. Tačiau žmonija kaip rūšis yra praradusi gebėjimą kvėpuoti tinkamai ir dėl to dabar patiria įvairiausių sunkumų.
Žurnalistas Jamesas Nestoras leidžiasi keliauti po pasaulį siekdamas išsiaiškinti, kas gi mums nutiko, kad nebemokame naudotis įgimtu fundamentaliu gebėjimu. Ir atsakymus jis randa anaiptol ne pulmonologijos laboratorijose, kaip galėtume tikėtis, bet veikiau purvinose senovinių kapinynų kasinėjimų vietose, slaptose sovietinėse įstaigose, chorinio dainavimo mokyklose, smogo pritvinkusiose didmiesčių gatvėse.
Šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia, kad net ir nežymiai pakoregavus būdą, kuriuo įkvepiame ir iškvepiame, galime smarkiai pagerinti savo sportinius rezultatus, atjauninti vidaus organus, atsikratyti knarkimo, palengvinti astmą ir net ištiesinti iškrypusį stuburą. Atrodytų, kad visa tai – stačiai neįmanoma, tačiau gauti duomenys rodo ką kita.
Remdamasis ir tūkstančių metų senumo medicininiais tekstais, ir pačiais pažangiausiais pulmonologijos, psichologijos, biochemijos ir žmogaus fiziologijos tyrimais, J. Nestoras visiškai apverčia mūsų iki šiol puoselėtą supratimą apie tai, ką tarėmės puikiai žiną apie mūsų bene fundamentaliausią biologinę funkciją. Perskaitę šią knygą niekada nebekvėpuosite kaip anksčiau.
Istorinių romanų ir Jekaterinos Didžiosios gerbėjams: Andreï Makine „Mylima moteris“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė)
Jekaterina Didžioji – kas ji? Kokia ji buvo iš tikrųjų? Klastinga valdovė su nimfomaniškais polinkiais? Vienvaldė imperatorė, skelbusi apie savo respublikonišką sielą? Iškili moteris, bendraujanti su filosofais ir rašytojais, su mistikais ir avantiūristais?
Jauną kino režisierių Olegą Erdmaną užvaldė aistra – įminti Jekaterinos paslaptį. Jos gyvenimas nesunkiai virstų istorine kino drama, kuriai nestigtų medžiagos: meilužiai, nuotykiai, išdavystės, kerštas, žmogžudystė... Bet Olegas nori giliai įsiskverbti į imperatorės gyvenimą ir suprasti, ar ją kas nors mylėjo iš tikrųjų, ją apginti, nubraukti per amžius jai lipdytas darkančias klišes, nuplėšti baimės, neapykantos ir pavydo uždėtą kaukę.
„Mylima moteris“ – didingas žymaus rusų kilmės prancūzų rašytojo Andreï‘aus Makine‘o, Goncourt‘ų premijos laureato, Prancūzijos akademijos nario romanas, meno kūrinys, pranokstantis biografiją. Knygoje meistriškai supinama XVIII a. gyvybinga Europos istorija ir niaurūs šiuolaikinės Rusijos istoriniai virsmai, Jekaterinos ir Olego Erdmano gyvenamojo laiko patirtys, išgyvenimai ir ženklai, Rusijos ir Vokietijos istorinės peripetijos.
Mėgstantiems ironiją ir gerą humorą: Herkus Kunčius „Kolūkio metraščiai“
Romanas „Kolūkio metraščiai“ pasakoja apie margą kolūkio „Lenino keliu“ pirmininko, socialistinio darbo didvyrio bei idėjinio komunisto Vytauto gyvenimą. Dar vaikystėje paveiktas komunistinės ideologijos, komjaunuolis Vytautas su šautuvu dalyvauja pokarinėje klasių kovoje. Nesirinkdamas priemonių savo tėviškėje jis steigia kolūkį ir netrukus tampa „amžinuoju“ jo pirmininku.
Šalia šio personažo romane pasirodo TSRS bei LTSR komunistinės nomenklatūros veikėjai, aprašomi naujieji sovietiniai papročiai bei kolūkiečių buitis. Kad vaizdas būtų tikroviškesnis, personažų lūpose skamba citatos iš sovietinio laikotarpio rašytojų bei partinių veikėjų pasisakymų spaudoje apie kolūkių teikiamą naudą bei gėrį.
Kino gurmanams: Ingmar Bergman „Vilko valanda. Riksmai ir kuždesiai. Komunija. Tarytum veidrody“ (iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė)
„Vilko valandoje“ (1968) pasakojama apie nevisavertiškumo komplekso kamuojamą dailininką Johaną. Jis su žmona Alma vasaromis gyvena nuošalioje saloje, bet ir čia jo neapleidžia siaubingi košmarai, jis regi keisčiausias būtybes, kurios užvaldo sudirgusią psichiką ir net paveikia jo žmoną.
Pasak I. Bergmano, „vilko valanda – tai laikas tarp nakties pabaigos ir aušros. Tai metas, kai daugelis žmonių numiršta, miegas būna giliausias, o košmariški sapnai patys ryškiausi.“
„Riksmų ir kuždesių“ (1971) veiksmas vyksta XIX amžiaus pabaigoje, vaizduojama trijų seserų istorija – viena jų guli mirties patale. Atvažiavusios jos marinti, seserys prisimena savo vaikystę, pasakoja apie savo gyvenimą, kiekviena savaip nelaiminga ir nekenčianti viena kitos. Tik tarnaitė Ana, pati netekusi savo dukrelės, nuoširdžiai rūpinasi mirštančia Agnes, su meile ir atjauta ją globoja ir savaip mėgina sutaikyti seseris.
Kūriniuose „Tarytum veidrody“ (1961) ir – ypač ryškiai – „Komunijoje“ (1961) vaizduojamos I. Bergmano religinės abejonės. „Komunijoje“ dviejų provincijos bažnyčių pastorius Tomas, išgyvenantis dvasinę krizę, nesugeba padėti savo parapijiečiui, žvejui Peršonui. Šis nusižudo apniktas panikos, kad kinai netrukus turės branduolinį ginklą ir pradės karą.
Šnipų romanų skaitytojams: John le Carré „Po priedanga“ (iš anglų kalbos vertė Inga Čepulienė)
47-erių Natas, Didžiosios Britanijos slaptosios žvalgybos tarnybos veteranas, įsitikinęs, kad jo kaip žvalgybininko karjera eina į pabaigą. Pagaliau jis namie – Londone. Vis dėlto stebėdama vis didėjančią Maskvos „Centro“ grėsmę, Nato vadovybė paskiria jam dar vieną užduotį.
Jis turės imtis vadovauti „Prieglobsčiui“, vegetuojančiam Londone įsikūrusiam žvalgybos padaliniui, kuris vienija būrį toli gražu ne geriausios reputacijos ir kvalifikacijos agentų. Vienintelis vilties teikiantis spindulėlis šioje komandoje – jaunoji agentė Florensė, jau spėjusi atkreipti dėmesį į tarnybos Rusijos departamentą ir į vieną su Rusija susijusį Ukrainos oligarchą.
Natas – ne tik žvalgybininkas, bet ir aistringas badmintono žaidėjas. Nuolatinis jo korto priešininkas pirmadienių vakarais – perpus už jį jaunesnis, į savistabą linkęs vienišius Edas. Pastarasis negali pakęsti breksito, Donaldo Trumpo ir savo darbo vienoje iš besielių naujienų agentūrų. Ir iš visų, atrodytų, tam mažiausiai tinkamų žmonių kaip tik Edas paskatins Florensę ir Natą pasukti pražūtingu politinės neapykantos keliu, atvesiančiu juos visus į pinkles.
Romanas „Po priedanga“ – neblėstančios įtampos kupinas, niūriu sąmoju žaižaruojantis mūsų gyvenamojo meto portretas, nutapytas vieno didžiųjų mūsų epochos kronikininkų.
