Autorė nebijo atverti klaidų ir absurdo klodų, pažvelgti, kas yra mūsų viduje ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Pokalbyje su A. Kaziliūnaite aiškinomės, kodėl, pasak jos, jūros nėra.
– Knyga jau išėjusi kurį laiką, pirmos emocijos nuslūgusios – kaip dabar jaučiatės išleidusi į gyvenimą savo penktąją knygą?
– Džiaugiuosi. Prie knygos dirbau ilgai ir nuosekliai. Pati susidūriau su situacija, kai teko peržengti ne vieną vidinį slenkstį. Knyga minimalistiška, išgryninta, be nereikalingo žodžio, ženklo ar teksto. Jaučiuosi rami, nes padariau tai, ką norėjau padaryti, ir taip, kaip norėjau.
– Esate minėjusi, jog daug eilėraščių nepateko į knygos rankraštį, kodėl?
– Šią knygą rašiau penkerius metus. Per šį laikotarpį teko susidurti su savimi, suprasti, jog pusės tekstų reikia atsisakyti, kad knyga įgautų tokį pavidalą, koks yra dabar. Rašytojui ne tik svarbu rašyti knygą, bet ir žinoti, kada sustoti ją rašyti.
– Autoriams šis sudėtingas laikotarpis yra ir puiki proga kurti, bet taip pat gali kelti ir sunkumų. Su kokiais kūrybiniais iššūkiais susidūrėte per pasaulinę pandemiją? Išleidote knygą, tačiau negalėjote jos pristatyti, parodyti Lietuvai. Kaip sekėsi įveikti sunkumus?
– Knyga pasirodė vasario mėnesio viduryje, tokiu metu, kai negalėjau supažindinti jos su skaitytojais, surengti gyvų diskusijų. Rašyti knygą yra vienišas užsiėmimas, bet kai turi galimybę ją pristatyti žmonėms, atsiranda proga dalintis, džiaugtis kartu dėl knygos gimimo.
Dabar knygos pristatymai rengiami daugumoje Lietuvos miestų: Biržuose, Utenoje, Palangoje, Nidoje, Vilniuje ir t. t.
– Vienas knygos kūrybinis etapas vyko, kai gyvenote rašytojų rezidencijoje Gotlande. Salas iš visų pusių supa vanduo, tad kodėl sakote, jog jūros nėra?
– Pagrindinis knygos eilėraštis „Konferencija“ atsirado būtent Gotlande. Gyvendama rašytojų rezidencijoje pro kambario langus matydavau jūrą. Vakarais ją stebėdavau, kartais suabejodavau šia regimybe. Tai galima pavadinti savotišku akimirkai „nušvitusiu“ suvokimu.
Ankstesnėse savo knygose skyriau dėmesį absurdo estetikai. „Jūros nėra“ taip pat tą spinduliuoja. Manau, kad klaidos, neatitikimai ir absurdas ne tik gali atverti labai stiprias estetines patirtis, bet ir padėti trumpai žvilgtelėti po pasaulio ir šios tikrovės oda.
– Knygą rašėte penkerius metus, keliaudama po pasaulį. Kokia įsimintiniausia vietovė, kurioje atsirado eilėraštis?
– Visos vietovės svarbios ir įsimintinos, bet jei reikėtų išsirinkti vieną, tai būtų Honkongas. Po mano kūrybos vakaro angliškų knygų knygyne mieste vyko dideli protestai. Beveik du milijonai žmonių išėjo į gatves.
Po renginio su vietiniais bičiuliais norėjome nueiti į kavinę, tačiau atmosfera prilygo karinei padėčiai. Paskutiniu traukiniu grįžau į viešbutį. Ten parašiau eilėraštį „Suvenyrai“. Jame kalbama apie tai, ką paprastai turistai yra linkę fetišizuoti, iš pradžių vardinami įvairūs suvenyrai, bet vėliau daiktų, vietų ir jausmų sąrašas priartėja prie mano matytos protestų realybės.
Šiame tekste iš esmės klausiama apie mūsų santykį su patirtimi.
– Kokia skaitytojų reakcija jus yra labiausiai nustebinusi?
– Maloniai nustebau, kai 2019 m. vienas pagrindinių Taivano literatūros festivalio rengėjų perskaitė mano keturių eilučių eilėraštį anglų kalba ir šis jam taip patiko, kad pasiūlė galimybę pristatyti savo kūrybą šiame poezijos festivalyje, skiriant visišką kelionės į Aziją finansavimą. Tai turbūt viena stipriausių reakcijų. Šiuo eilėraščiu, beje, ir prasideda knyga „Jūros nėra“.
– Jūsų knygose yra trumpų, koncentruotų eilėraščių. Kaip jaučiatės skaitydama panašius kūrinius?
– Manau, kad poezija labai atitinka šį laikmetį. XX amžiaus pradžia buvo puikus laikas ilgiems nuotykių romanams. Dabar didelei daliai žmonių dėl technologinės pažangos ir kitų gyvenimo veiksnių sunku ilgai išlaikyti dėmesį, tad trumpieji literatūros žanrai tampa vis aktualesni.
Pandemijos metu labai pavargdavau nuo ekranų, tai poezijos ir trumposios prozos skaitymas padėdavo nuo jų pailsėti. Net ir darant trumpą pertraukėlę tarp darbų galima perskaityti kelis eilėraščius ar apsakymą. Ši minčių joga padeda susikaupti, išlaikyti dėmesį, pailsėti.
Aušros Kaziliūnaitės knygos „Jūros nėra“ pristatymai vyks:
liepos 29 d. 18 val, Utenos kultūros centre;
rugpjūčio 19 d, 18 val., skaitykloje „Vilnius skaito“ Lukiškių aikštėje;
rugpjūčio 20 d, 17 val., Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje.
