Savaitraščio istorija ilga – visi dabartinės redakcijos nariai yra gimę vėliau už leidinį. Toje istorijoje būta visko – tarnavimo sovietinei ideologijai, jai neįtikusių autorių „triuškinimo“, nepelnyto režimui lojalių menininkų garbinimo. Tačiau „Literatūra ir menas“ visada buvo kiek žmoniškesnio kalbėjimo oazė sovietinių dienraščių keliamo triukšmo dykumoje. Sąjūdžio laikais savaitraštis vienas pirmųjų pradėjo spausdinti tai, kas anksčiau buvo draudžiama. Jo tiražas siekdavo 70 tūkstančių egzempliorių. Vėliau redakciją palikę žmonės įkūrė kitus kultūrinius leidinius, arba išėjo dirbti į dienraščius.
Žurnalo „Literatūra ir menas“ tiražas dabar siekia apie 1800 egzempliorių. Popierinio varianto tiražas palengva, bet stabiliai auga. Daugėja ir elektroninio žurnalo (e-LM) prenumeratorių. Šią tendenciją būtų galima sieti netgi su karantinu bei pandemija, išaugusiu rimtos kultūros, gerų tekstų poreikiu. Dabar tai vienas gyvybingiausių leidinių, jungiantis labai skirtingus autorius (nuo poeto, vertėjo Tomo Venclovos iki filosofų Daliaus Jonkaus, Kęsto Kirtiklio), siekiantis aprėpti plataus diapazono problemas, nevengiantis aštraus požiūrio, prioritetus atiduodantis analitikai, poleminiams straipsniams, nagrinėjantiems visuomenės, meno (literatūros, teatro, vizualiųjų menų, kino, muzikos) problemas.
„Siekiame, kad leidinyje, šio projekto rėmuose, kalbėtųsi, diskutuotų visos meno sritys, o ne levituotų it atskiri palydovai. Tik iš trinties atsiranda energija. Vis dėlto „Litmenį“ suvokiu kaip alternatyvą greitam laikui, „greitai“ ir spaudos pranešimų žiniasklaidai, kaip nepatogius batus, kuriuos nešioji pats, dar ir kitiems siūlai panešioti... Ir bandai juos užmauti realybei, šiandienai – idant priverstinis šlubumas primygtinai spirtų išsitempti. Turime judėti teksto, tekstų kokybės linkme. Refleksijos, analitikos. Vienareikšmiškai. Kultūrinė spauda visų pirma turi būti kritiška, nevaidinti butaforinio, demonstratyvaus ir naftalinu trenkiančio kultūringumo, pseudodvasingumo ar gražumo, kuris dažnusyk verste verčiasi pro „gražių“ salių ir salikių duris, būti skersu pagaliu ratuose, ne atspindėti realybę (atspindi tegul veidrodžiai ir ramūs tykūs paviršiai), o ją veikti...“ (LM vyr. redaktorius nuo 2014 m. Gytis Norvilas)
Sukauptas ir didžiulis archyvas https://literaturairmenas.lt/archyvas/zurnalo-archyvas. O įvairialypę „Litmenio“ epochą labai gerai atskleidžia suskaitmenintas (virš 600 kadrų ir tai tik maža dalis), nuo 1946-ųjų kauptas redakcijos fotoarchyvas https://literaturairmenas.lt/foto-archyvas Esama jau ir klasikais tapusių fotografų – Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Stanislovo Žvirgždo, Džojos Barysaitės, Aleksandro Macijausko, Arnoldo Baryso darbų, unikalių kadrų. Ne vienas jų dirbo redakcijos fotografais.
Gytis Norvilas: „Geriausia šventė – išleisti stiprų numerį“
(Dabartinis „Literatūros ir meno“ redaktorius – nuo 2014 m.)
Liepos 21 d. „Literatūrai ir menui“ sukanka lygiai 75-eri. Faktas. Nenuneigsi ir fakto, kad „Litmenis“ ilgiausiai be pertraukų einantis leidinys Lietuvoje. Nežinau, ar tuo labai reikia didžiuotis. Skaičiai, statistika, datos. Esu jau apie tai kalbėjęs. Buvau ir esu antijubiliejininkas, nesu datų, sukakčių, premijyčių fetišistas. Pernelyg prie jų prisirišame. Apie Holokaustą, tremtis, žmogaus teises ir kitas svarbias temas imama intensyviai ūžti prieš minėtinas datas... Taip bandydami greičiausiai susiaktualinti patys. Jubiliejinis pilietiškumas. Užpūti žvakutes ant torto ir vėl viskas iš pradžių.
Apie esminius dalykus, kuriuos mes, kaip visuomenė, deja, dar sunkiai įsisąmoniname, reikia kalbėti kiekvieną dieną, tai turi būti integruota visoje švietimo sistemoje, mūsų sąmonėse. Tą ir darome. Nebūsiu kuklus, su turimais resursais ir amunicija, šaudome gerai, gal net virš galimybių ribos. Būtų gerai turėti manevro laisvę... Deja, kultūrinės spaudos finansavimo problemos nėra išspręstos ir tenka apgailestauti, kad apie kultūrinę spaudą tenka kalbėti militaristiniais terminais.
Visuomenės skilimo, persisluokniavimo procese žiniasklaidos vaidmuo itin svarbus. Apskritai žiniasklaida visame pasaulyje išgyvena tam tikrą krizę – ideologinę, finansinę, strateginę. Tai liečia ir visą kultūrinę spaudą.
O geriausia šventė – išleisti stiprų numerį, veikiantį šiandienoje ir šiandieną, gatvę, protus. Nėra nieko bergždžiau rašyti, leisti leidinius istorijai. Istorija ir atmintis pasirūpins pati savimi. Kitaip tariant, reikia gaminti esenciją šiandienai, kuri suteiktų atsparumo, perspektyvos, stiprybės, horizontą. Tuo pačiu labai dėkoju visiems „Literatūros ir meno“ autoriams, skaitytojams, prenumeratoriams, rėmėjams, sekėjams ir prijaučiantiems. Be jų mūsų kasdienybė būtų daug skurdesnė.
Kornelijus Platelis: „Jubiliejai: kalnai ant kalnų“
(„Literatūros ir meno“ redaktorius 2001–2014 m.)
75 skamba neblogai – 3 x 25, trys katalikiški jubiliejai. Mėgstame jubiliejus. Nors leidinio pradžia 1946-aisiais ne itin įkvepianti tiek dėl jo steigėjų, tiek dėl jų intencijų, bet jau studentaudamas, kokiais 1970–1973 metais, šeštadieniais rituališkai pirkdavau „Litmenį“ kioske ir kone visą jį perskaitydavau kaip Ezopo kalba parašytų tekstų rinkinį. Žinoma, ne visi ten būdavo tokie. Pasitaikydavo ir „nuoširdžių“.
Niekas nežino, koks tas pasaulis iš tikrųjų yra, jis tik mums vienaip ar kitaip atrodo. Tačiau jau tada ir, tikiuosi, ne tik mano sąmonėje tuometinis savaitraštis sėkmingai ardė betonines „Tiesos“ ir panašių organų sienas. Jis atrodė lyg žmoniškesnio kalbėjimo apie žmoniškesnius dalykus oazė, ir tai šiek tiek bent jau mano akyse jį teisino. Žinoma, tokią prabangą LM teikė ir pats anų melo sienų buvimas – toks antrasis lazdos galas.
Man pradėjus redaktoriauti tos sienos jau prieš gerą dešimtmetį buvo nugriautos. Tiesą skelbė ir kraipė visi, kas tik norėjo, viešieji ryšiai vešėjo, pasakiški tiražai sumenko, kultūros leidiniai nuskurdo. Jiems teko grįžti į savo kultūros gyvenimo bei meno kūrybos nišą, kurioje taip pat buvo ankšta – leidinių buvo daugiau negu kūrybinio potencialo jiems leisti. Tad ką aš galiu atsakyti į provokacijas? Kad galėjau tvarkytis geriau? Žinoma, galėjau, bet išėjo, kaip išėjo. Slaptų lūkesčių neturėjau. Kuo daugiau gerų, įžvalgių tekstų, kuo daugiau gerų kūrinių – štai ir visi lūkesčiai. O paskui – daug laiko ir jėgų atimanti buitis – patys žinot.
„Litmenis“ – Rašytojų sąjungos savaitraštis. Žmonės ten įvairūs, tad nuoširdžiai maniau, kad mums nedera užimti kokios nors griežtesnės idėjinės pozicijos, tik nusistatyti kokybės kartelę, kaip ją suprantame. Nesistengiau burti ir jokios nors idėjinių bendraminčių komandos.
Suprantu, kad dabartinių išbandymų žiniasklaidai fone, kai net šalių prezidentai tviteryje ar panašiose platformose rašo žinutes, tai skamba kaip rožinės svajos. Tačiau kultūros leidiniai turi ir savo stipriąją pusę. Kaip esu rašęs, jie ne tiek žiniasklaida, kiek tekstasklaida, jei ir vaizdą laikysime tam tikru tekstu. O meniniams tekstams reikalavimai kiti. Kitoks ir jų poveikis. Jie ne tik pagilina ir praturtina „tikrovės“ atspindį, bet ir jį komplikuoja. Jie būna suvokiami įvairiai ir vertinami subjektyviai. Jų kūrybos metodus gali pasitelkti ir asmenys, siekiantys sąmoningai iškraipyti tikrovę. Tai ypač aiškiai pajutau griuvus cenzūrai ir griovimo propagandistams ėmus naudotis mūsų sovietmečiu išpuoselėta poetine kalba. Tačiau meniniai tekstai mumyse ugdo tą suvokimo organą, kuris atsijoja pelus nuo grūdų.
Nepostringausiu apie kultūros leidinių svarbą bei reikalingumą visuomenei. Tuo jau savo laiku išūžiau ausis visiems, nuo kurių priklausė finansavimas. Pastebėjau, kad šalyse, kuriose minėti socialiniai lūžiai vyko gerokai anksčiau, kultūros leidiniai stengiasi burti savo skaitytojų bendruomenes, jaučiančias pareigą juos išlaikyti prenumerata. Dažnai prisimenu Airijos muitinėje dirbusį ir jau išėjusį anapus puikų poetą Dennisą O’Driscollą, sakantį, kad jis prenumeruoja visus kultūros leidinius, idant juos paremtų, nes tai jam leidžia muitininko atlyginimas. „Kas, jei ne aš?“ – klausė. Lietuvoje taip klausiančių daug nerasi, o ir didesnių bendruomenių nesubursi.
Linkiu suvokimo stiprybės ir leidybinio entuziazmo visai komandai. Tų dalykų kultūros leidiniams turbūt labiausiai reikia.
Gintaras Bleizgys: „Savaime suprantamų dalykų iš viso nebūna“
(„Literatūros ir meno“ redaktorius 1999–2001 m.)
„Literatūroje ir mene“ dirbau prieš 20 metų. Pati mano jaunystė ir visai kitokie laikai negu šiandien. Pirmas dalykas, kuris šauna (skaudžiai) į galvą ėmus mąstyti apie tuos laikus, yra žmonės. Žmonės buvo ir yra svarbiausi tiek kultūrinės, tiek bet kokios rūšies žiniasklaidos dalis. Finansų visada trūko ir dabar trūksta, matyt, dar labiau, ir dėl to trūkumo leidinys galėjo jau šimtą kartų užsidaryti, bet tam įvykti neleidžia ir per tūžmingus laiko verpetus „Literatūrą ir meną“ neša konkretūs žmonės – tie, kurie dirbo prieš 20 metų, kurie dirba dabar, kurie dirbs dar po kelių dešimtmečių.
Kai dirbau „Literatūroje ir mene“, kultūrinėje žiniasklaidoje vyko didžiulis virsmas: lyginant su sovietmečiu šių leidinių tiražai ir finansavimas mažėjo keliolika kartų, buvo didžiulių abejonių (kaip ir šiandien?), ar toji kultūrinė žiniasklaida (beje, būtent tuo laikotarpiu atsiradęs terminas) apskritai išliks. Vadovaujant redakcijai teko imtis nemalonių, grubių priemonių: atleisti beveik pusę darbuotojų, iki nago juodymo riboti honorarus.
Tą baisų darbą padariau (dabartinis aš, matyt, neišdrįstų) ir paskui pats su atleistaisiais buvau išspjautas velniop – į gatvę. Labai linkiu, kad tokia situacija daugiau niekada nesikartotų. Linkiu ramybės ir ištvermės ir, kaip jau minėjau, tikiu, kad ne finansai, bet žmonės neš „Literatūrą ir meną“ į priekį.
Alvydas Šlepikas: „Kultūrinė spauda tebūnie ne apie mirgėjimą“
(„Literatūros ir meno“ redaktorius 1995–1998 m.)
Sveikinu visus litmeniečius – ir esamus, ir buvusius, o jų yra ir buvo labai daug: didelė dalis Lietuvos kultūros svarbiųjų žmonių šiame leidinyje yra dirbę, bendradarbiavę, o jau aprašyti – tikrai visi. Buvęs vienintelis kultūros savaitraštis sovietinėje Lietuvoje, kad ir pilnas ideologijos, kad ir su gensekų portretais, vis dėlto visada buvo bent šioks toks lietuviškumo ir kūrybos laisvės, kad ir silpnas, bet dvelktelėjimas.
Sąjūdžio metais savaitraščio tiražas pakilo iki keliasdešimties tūkstančių, skaitėme tada „Literatūrą ir meną“ (žinoma, ne tik jį) godžiai, nes buvom ištroškę tiesos ir teisybės, tuomet suskambusios sovietmečiu tildytos literatūros. Taip pat ir iš Rašytojų sąjungos viešų partinių susirinkimų atsiradusio, Mokslų akademijos salėje gimusio Sąjūdžio viešieji dokumentai: pareiškimai, reikalavimai, deklaracijos, programos; išsaugoti, slėpti nuo kratų ir sunaikinimo tremtinių atsiminimai, tiesa apie sovietinių lagerių žiaurybes, grįžtančioji išeivių literatūra – visa tai tapo kassavaitiniais mūsų skaitiniais.
Neapsigausiu sakydamas, kad man redaktoriaujant svarbiausia problema buvo patalpos ir finansavimas. Nuolat teko vaikščioti į visokius susitikimus su tuometinės Vyriausybės ir Seimo nariais, vyskupais ir visokiais kitaip įtakingais žmonėmis. Tas vaikščiojimas buvo nepaprastai varginantis, erzinantis ir pasilikęs smegenyse kaip nepaprasta to meto blogybė. Temų prasme leidinys buvo atviras įvairioms kryptims ir nuomonėms.
Aš ir redakcijos bendradarbiai, būdami labai skirtingų pažiūrų ir nuostatų, skatinome pliuralizmą, nuomonių įvairovę, stengėmės publikuoti kuo plačiausiam idėjų ir pažiūrų laukui atstovaujančius autorius. Šalia redakcijos buvo susikūręs savotiškas bičiulių, žmonių, kuriuos saistė panašūs literatūriniai, meniniai interesai, klubas, jame netrūko ir dionisiškojo karnavalo, ir bufonados, bet taip pat ir labai rimtų pokalbių, diskusijų. Karnavalo ir džiaugsmingo gyvenimo šventimo gal galėjo būti ir daugiau, bet buvo, kiek buvo, tiek ir užteks.
Lūkesčių, suprantama, turėjau, tik nebūtinai slaptų. Kai Juozas Aputis pasiūlė pretenduoti į redaktoriaus postą, kiek nustebau, gal net išsigandau, bet, išklausęs prieš mane buvusių redaktorių Vytauto Rubavičiaus ir Vlado Braziūno patarimų, pasitaręs su bičiuliais Almantu Samalavičium, Herkum Kunčium, Aidu Marčėnu, redakcijoj tuo metu dirbusiais Kaziu Jonušu ir Aliu Balbierium, pasiryžau. Ir nesigailiu. Tai buvo ypatingas laikas, suteikęs visokios patirties, suvedęs su nuostabiais, įdomiais žmonėmis. Jaučiuosi jiems ir pačiam leidiniui nemažai skolingas.
Apie dabartį kalbėti paliksiu dabar redakcijoje dirbantiems žmonėms, nuo to darbo esu nutolęs. Kaip skaitytojas, kultūrinėje spaudoje (ne tik „Litmenyje“) pasigendu paprastumo, dėmesio nebūtinai šokiruojantiems dalykams ar naujumui, kuris ne visada toks jau ir naujas.
Dabar prenumeruoju keletą leidinių: „Literatūrą ir meną“, „Metus“, „Šiaurės Atėnus“, „Nemuną“ ir „Naująjį židinį-Aidus“. Kitus perku. Man to užtenka. Bet nesinorėtų, kad išnyktų nė vienas. Nes visi skirtingi. Gerai, kad tie leidiniai, nors ir sunkiai, bet kol kas išliko, netapo kokiais dienraščių priedais, kaip buvo patariama (kur dabar tie dienraščiai ir jų priedai?), kad nesusijungė į vieną, nes susijungimas reiškia mirtį (kaip nutiko su „Dienovidžiu“).
Manau, nebūtų teisinga ir tapti vien internetiniais leidiniais, kaip gudrieji kai kada pataria. Juk kartais per daug sniego, kartais serverius užlieja vanduo (tai jau patyrėme...) arba tiesiog dingsta elektra ir... Kur tada tas internetas? Suprantu, tai galbūt pernelyg apokaliptiškas įsivaizdavimas, kad „atėjo internetas visiems laikams“, kad nesustabdysi upės bėgimo – progresas yra progresas, bet į internetą tegul eina dienraštinė žiniasklaida. Tas žinių mirgėjimas jau toks: čia mirga, čia kitkas mirga, o kultūrinė spauda tebūnie ne apie mirgėjimą.
Jūratė Visockaitė: „Skaičiau „žmoniškesnį, betonines sienas ardantį“ „Litmenį“
(Buvusi „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė, nuo 2014-ųjų – „Literatūra ir menas“ muzikos, teatro, kino rubrikų redaktorė)
Aš, Kino ir teatro skyriaus redaktorė, kaip ir ilgiausiai, 13 metų redaktoriavęs Kornelijus Platelis, skaičiau „žmoniškesnį, betonines sienas ardantį“ „Litmenį“ nuo studijų laikų. Nuo tų brežnevinių, kai jo tiražas siekė keliasdešimt, o ne kelis tūkstančius, kaip yra pastaruosius 30 metų. Todėl supykstu, kai kitas, tik trejus metus ištempęs vyr. red., o dabar sėkmingas televizinių serialų režisierius Alvydas Šlepikas kuria standartinę istoriją apie „sovietinį, pilną ideologijos, su gensekų portretais, bet vis dėlto ir su šiokiu tokiu lietuviškumo dvelktelėjimu“. Alvydai, kaip sako Kornelijus, „niekas nežino, koks tas pasaulis iš tikrųjų yra, jis tik mums vienaip ar kitaip atrodo“.
Tad 75-mečio proga norėčiau čia įrašyti dar kelis žurnalistų, kūrusių svarbų Lietuvai savaitraštį, vardus, gal nepopuliarius, bet realius – Vacio Reimerio, Vytauto Radaičio, Osvaldo Aleksos, Antano Drilingos. Būtent šitą laikraštį skaičiau ir mokiausi, ir esu jiems dėkinga.
To paties tikrai negaliu pasakyti apie mūsų naujųjų laikų „Litmenį“ (ir žinau, kad ne aš viena), nes LR aušroje skaičiau „Gimtąjį kraštą“, „Atgimimą“ ir, žinoma, dvasiškai artimiausius „Šiaurės Atėnus“. Ne „Litmenį“.
Tiktai čionai, savaitraštyje, įsidarbinusi įsipareigojau skaityti ir netgi įkurti kažką nauja. Mėginam tai daryti nuo 2014-ųjų, nuo dirbančio, „kad ir patiems būtų įdomu“, vyr. red. Gyčio Norvilo (kuriam vis dėlto negaliu atleisti už savaitraščio dvisavaitiškumą).
