Nuomonių įvairovė, kuo tikėti? Kad ir kokia būtų gyvenimo sritis – maistas, skiepai, seksas, vaistai, politika – daugybė prieštaringų nuomonių, ir visos pretenduoja būti vienintelės, teisingiausios. Kaip užknisa!
O gal mums reikėtų tirono? Tironai turi puikų instrumentą, kuris žmones vienija, – tai mirtina baimė. Tirono nuomonė viena, nebereikia dėl nieko ginčytis, tironas teisingai atsako į visus klausimus, jeigu negali išspręsti problemos, pašalina žmogų (t.y. daug žmonių) ir pan. Ir visuomet atsiranda tokių, kuriems patinka tvirta ranka.
Graikai tironais vadindavo asmenis, kurie neteisėtai užgrobdavo valdžią. Tokie dažniausiai su didikais susidorodavo, o liaudžiai pataikaudavo dalindamiesi karo grobiu ir prekybos pelnu.
Žiūrėjau dokumentinį filmą apie tai, kaip moderniais laikais tapti tironu. Pateikiama instrukcija, ką reikia daryti, kokios sąlygos ir aplinkybės tam reikalingos.
Štai keletas patarimų būsimam tironui.
Pirmiausia būsimasis diktatorius turi labai pasitikėti savimi, kaip dabar popso kultūroje madinga sakyti – tu gali. Jei esi narcizas ir pats tiki savo išskirtinumu, gali tuo įtikinti ir kitus.
Antras dalykas, kuriuo turėtų pasirūpinti būsimasis tironas, – priešai. Jie gali būti bet kas: liberalai, homoseksualai, kitataučiai, kitos rasės asmenys, gali būti išorės ir vidaus priešai (bet vidaus priešų turėtų būti mažuma, tai svarbu).
Trečias dalykas: būsimasis tironas turi būti žmogus iš liaudies, toks, kaip visi, kaip dauguma. Savas, paprastas, tradicinis, mylintis vaikus, tėvynę, o kartu stebintis varžybas ir parodantis dantis masiniuose renginiuose.
Ketvirtas dalykas, reikalingas kelyje į diktatoriaus sostą, – prekės ženklas, rinkodara, kaip pateikti, kitaip tariant, estetika. Imperiniame karo muziejuje Londone galima pamatyti, kaip atrodė nacių uniformos, lyginant su sovietų vatinukais, jos atrodė pribloškiamai, „Hugo Boss“ šiaip ar taip. Nacių mirties poetika buvo žavi, o mirties estetika minias traukia.
Dar vienas dalykas, svarbus būsimam tironui, – draugai, ištikimų bendraminčių ratas, nes niekas negali valdyti visiškai vienas. Draugų ratas turėtų būti iš įtakingų sluoksnių ir struktūrų: politika, finansai, slaptosios tarnybos, kariuomenė.
Ir, žinoma, būsimasis tironas ir jo komanda turi smogti tinkamu laiku.
Ar dabar Lietuvoje tinkamas laikas tironui atsirasti?
Liberalai įžūlėja, nori legalizuoti silpnus narkotikus, suteikti nematytas laisves homoseksualams, išardyti tradicines šeimas ir tvirkinti vaikus (Lietuvoje ypač puikiai veikia grėsmės vaikams veiksnys), pro kiauras sienas sunkiasi tamsūs pabėgėlių debesys, nekilnojamojo turto rinka kaista, mėšlo burbulas vis auga, kainos kyla, infliacija įsibėgėja (pvz., nacius nuo žlugimo išgelbėjo Didžioji depresija), žmones apima nerimas, ima veikti savisaugos instinktas, norisi saugumo, tvirtos rankos.
Klasikinis tironas Lietuvoje nelabai įmanomas, visuomenė per daug fragmentuota, bet tirono pareigas gali vykdyti ir grupė žmonių, pvz., juodieji pulkininkai, pilkieji kardinolai, partija, judėjimas ir panašiai.
Kita vertus, jeigu apskritai atidžiau stebėtume politikus, ypač prieš rinkimus, pamatytume, kad, sąmoningai ar ne, daugelis jų naudojasi taisyklių „kaip tapti tironu“ rinkiniu.
Jie yra megalomanai, tai yra žmonės, įtikėję savo dieviškumu, savimi besigrožintys narcizai, reklaminėse kompanijose jie netiesiogiai (o kartais ir atvirai) įvardija savo priešus, su kuriais kovos, jie labai stengiasi įtikti liaudžiai ir įtikinėja visus, kad yra tokie patys kaip visi, – eina į stadionus, bažnyčias, kartu valgo, geria, glosto vaikus ir pan.; taip pat jie susikuria savo emblemas, šūkius (pvz., „tvarka bus“, „nusipelnėme gyventi geriau“, „gerovės valstybė“ etc.), taip pat turi ir savo draugų ratą (kuo galingesnis tas ratas, tuo daugiau įtakos), pagaliau pasitaikius bet kokiai progai jie visuomet randa būdų, kaip išlįsti su savo veidu ir idėjomis, – atsitikus kokiai nors nelaimei, ištikus krizei jie puola klykti, kad būdami valdžioje tokių dalykų neleistų.
Tironų receptas gali būti naudingas ne tik būsimiems tironams, bet ir bendram politiniam išprusimui. Skanaus.
