Kasdieniai rūpesčiai
Pasveikinęs carą su pergalės diena ir spalio šventėm rašiau, kas svarbiausia: „Noriu pašalinti verslo partnerį. Pats to neįstengiu padaryti. Jus rekomendavo žmogus, kuriuo pasitikiu, būtent Amerikos prezidentas. Kitų specialistų nepažįstu.“
Pridėjau būsimos aukos nuotrauką ir adresą.
Šiandien sutikęs savo partnerį vos nelepteliu, kaip daugsyk girdėjęs filmuose: „Tu – lavonas!“
Bet laiku susigriebiu, maloniai linkteliu ir net palinkiu geros sveikatos.
Manau, Pūtinui nepatiktų kriošeną žudyt.
Nuotaika šventiška, o vis dėlto graužia kažkoks nerimas. Turbūt dėl to, kad laiško gale raudonai brūkštelėjau: „Jokių novičiokų!“
Oi, nereikėjo... Pūtinas būtų purkštelėjęs ar patepęs kaip įprastai. Dabar gi, norėdamas įvykdyti mano prašymą, gali kažin ko griebtis. O jeigu įves Lietuvon kariuomenę ir sugriaus Vilnių! Kad nusikaltimo pėdsakų neliktų...
Kiek man tai kainuos? Ar turėsiu tiek?
Teisė žinoti
Kultūros ministerijoj dėstau kultūrą.
– Kultūra nebūna nei naujoji, nei politinė. O jei kultūrai reikia prierašo „naujoji“, tai ne kultūra, o nepatvarūs junginiai, susidarantys maišant Europos pinigus su šiukšlėm (žodžiais, garsais, daiktais...). Kultūrą nuo „naujosios“ lengvai atskirtume, jei nebijotume naudotis akim ir ausim.
Kartais girdime: kultūros politika. Patyčios! Kur yra politika, ten nebūna kultūros.
Tyčiodamiesi jie pasako net „karo menas“. Bet joks kareivis, matęs išverstas žarnas, to nevadins menu. Generolai – ne kompozitoriai.
Vietoj kultūros nūnai patiekiami kultūros projektai. Ir nieko!
O jei restorane vietoj valgio jums patiektų valgio projektą?
Remti kultūrą... Tie griūvantys projektai neparemti nesilaikys? Bet kai sušluosim šiukšles, ten bus kultūringiau.
Jei kultūra yra kultūra – ramsčių jai nereikia.
Ji pati remia žmogų ir dangų.
Remti reiktų politiką. Kai politika bus paremta, ji negrius ant žmonių.
Teisė rinktis
Visados kas nors puola. Ir visados yra trys keliai...
Galėčiau stot į medikų gretas. Bet žengti į priekines linijas bijojau, o gaut užnugaryje šiltą vietelę – tarkim, ausų daktaro – nesitikėjau. Norinčių gal kažin kiek...
O gerai būtų! Pakrapštinėjęs ausis, mūsiškiams laimėjus, gauni pensiją, veterano laipsnį ir varai per darželius pasakodamas vaikučiams apie karo žygius, megzdamas pažintis su dailiom virėjom. Gyvenimėlis!
O gal skirtų mane paramediku? Žinojau, kad „para“ – tai tarpas tarp dviejų sistemų. Anuomet kely sutikdavau parapolicininkų – tarpininkų tarp vairuotojų ir policijos. Tie gerai sukos...
Vaizduojuos, kaip aš, paramedikas, stabdau ligonį.
– Jūs viršijat leistiną mirimo greitį.
– Tai kad labai skubu į aną pasaulį, – teisinasi pažeidėjas.
– Ot, nuvešiu į ligoninę! – gąsdinu. – Palaikys ten porą savaičių.
– Oi, nebeištversiu! Paleiskit...
– O kas man už tai bus?
– Viską imkit. Nieko man nebereik.
– Para para tram pam pam! – kaukšteliu kulnais.
Ir atsikvošėju. Kas gi man duos tokią vietą? Ak, naivuolis!..
Žvelgiu pro langą. Žmonių gatvėj mažai, frontas per naktį, regis, vėl pasistūmėjęs... Šlietis prie Kovido? Laimėtojo pusėj smagiau, bet... Juk ir ten būsiu tik pagalbinis: arba nešiotojas, arba – kaip jaunas literatas – turėsiu propagandą varyt, aiškint, kad anas nėra blogiukas...
Va, kad aš pats kaip virusas nematomas galėčiau visus puldinėt! Regiu, kaip naktį įsliūkinu į prašmatnius rūmus, stveriu ten miegančią gražuolę...
Bet jei vis dėlto medikai iškels pergalės vėliavą? Kokia man bus gėda! Nukirps, išrengs plikai miesto aikštėj...
Tai gal geriausias trečias kelias? Nei su tais, nei su anais. Tūnai namie ir lauki, kol viskas savaime kaip nors pasibaigs.
Tik, va, senuos filmuos daugsyk mačiau, kad vidurio kelias klaidingas, kad būtinai išmuša pasirinkimo valanda. Niekas nenorėjo mirti, bet visi numirė.
Kaip bežiūrėtum, visaip man blogai.
Kas man buvo sunkiausia?
Čiaudėti prisidengus burną. Juk visą gyvenimą čiaudėjau be priedangos! Ir, man atrodė, žmonėms patinka, kai aš čiaudau. „Į sveikatą!“ – linkėjo. Bet čiaudėjau ne tik dėl sveikatos. Dėl efektų! Man patiko stebėti, kaip skraido milijonai lašelių, o kartais net vaivorykštė pasimato.
Ir kokia garsų įvairovė! Apčy – pats primityviausias.
Plauti rankas man irgi buvo rimtas iššūkis. Ypač viešose vietose. Iš pradžių net gėdijaus. Kiti juk būtinai pagalvos: šitas tai nemoka elgtis tualete, padaręs gal net pamaišo pirštu ir keverzoja ant durelių. Nors aš ten seniai neberašau. Kam? Visa tai, ką seniau skaitydavom ant durelių, nūnai gali išgirsti per televiziją.
Itin sunku buvo krautuvėse nečiupinėt maisto produktų. Konservų ar makaronų aš galiu nečiupinėt. O bandelės! Minkštos, šiltos, traškios – kaip jų nečiupinėsi? Žvarbiom dienom šitaip ir rankas pasišildai... Liest pirštine? Yra vyrų, kurie net savo moteris liečia pagaliu. Visko dabar yra. Bet ar visko reik?
O lengviausia man buvo tai, kas daugeliui mano draugų tapo neįveikiama kliūtimi, – užsimaukšlinti kaukę taip, kad nekyšotų nosis. Kadangi aš nuolat traukiu iš nosies, o pirštą valaus į vidinę pusę, tai kaukė savaime prisiklijuodavo. Grįžus namo net reikdavo karštu vandeniu atmirkyt.
O skiepai... Galėčiau skiepytis kažin kiek! Veltui! Ir viliojanti nežinomybė... „Apnuoginkit petį.“ „Pirmiau jūs, ponia, apsinuoginkit...“
Toliau galimi traukuliai ir kitos teigiamos komplikacijos.
Nerimo dienos
– Laukiu kūdikio! – praneša pati.
– Gali būt ir spalvotas, – nusilenkiau.
Kitaip negalėjau atsakyti. Bet giliai širdy tai žinojau, kad laukiu tik paprasto vakserio. Jau sapnavau, kaip mudu kartu einam skiepytis, kaip testuojamės, dezinfekuojamės. Mėgstu aš tuos dalykus.
Antivakseris gėdytųs tokio tėvo. O paaugęs gali ir iš namų išvaryt.
Vakseriui aš jau buvau pasiuvęs mažytį kombinezoną ir septynias spalvotas kaukytes, išdrožęs dvylika medinių švirkštų ir net gavęs turguj žaislinį ventiliavimo aparatą su dumplėm ir kaminu. Nesyk vaizdavaus, kaip kaišioju pagaliukus jam į nosytę. Vakseris krykščia iš džiaugsmo...
Antivakseriui nepatiks tokie žaidimai. Spardysis, žviegs: „Nenooliu kieep!..“
O jei gims dvynukai? Ir abu antivakseriai!
Tada jau kreipčiaus į globos namus. Gal mane ir priimtų, apgyvendintų atokiau nuo šeimos. Bet koks ten gyvenimas...
Ūmai nušvinta galva... Jei nuo mažens rengsiu antivakserį vakserio drabužėliais, pratinsiu prie vakserinio maisto, žaislų? Gal pasikeis orientacija?
Tik va žmona... Mes gražiai sutariam! Ir skiepijamės nuolat kartu, bet kai prasideda šalutiniai reiškiniai... Anąsyk net užsiminė, kad būtų gerai antivakserį namie laikyt. Tas ir vinį įkaltų... Kietesnio būdo, mat!
– Ir kodėl iš tavęs tik vakseris teišėjo?
O kad anuomet antivakserių išvis nebuvo! Kolkoznikui ne tas galvoj.
– Daugiau varškės valgyk, – patariu žmonai. – Venk riešutų, brangakmenių...
– Ačiū, Jūzap, kad rūpinies.
Savimi aš rūpinuos! Gal minkštas valgis suminkštins lytį?
Melancholija
Metus tai stipriai spaudė! Maniau, dar šiek tiek, dar!..
Vėl atsipalaidavo.
Keliai driekiasi, horizontai plečiasi... Man neramu. Aš manau, viską reiktų suspaust į mažytį saujoj telpantį rutuliuką, kaip, sako, buvę iki Didžiojo Sprogimo.
Astravas taigi sprogs! Jei ne šiemet, tai kitąmet.
Anąsyk po Didžiojo Sprogimo iš suspausto rutuliuko atsirado gausybė visokių didelių rutulių. Rimtesni rutuliai ėmė šviesti, gudresni – suktis apie šviesulius ir veltui šildytis.
Iš pašildytų mėlynų vandenų išlipo žuvys, stropesnės pasivystė į žmones, o kai kurios tapo net lietuviais.
O kas dabar atsiras, jei viskas padrika, viskas išmėtyta bile kaip? Vienoj lentynoj sviestas, kitoj – batų tepalas...
Anąsyk prieš Didįjį nieko nebuvo. Dabar priešingai – visko pilna. Tai kiek išlakstys šiukšlių, šipulių, skeveldrų... Vien iš „Akropolio“ išlėks tūkstančiai pėdkelnių, marškinių... Iš Mažeikių nutekės benzinas, iš Vilniaus – informacija... O plastikinės pakuotės ir instaliacijos užkimš visus kosmoso plyšius.
Iš tokio brudo tikrai nesusiformuos gražūs, gyvybei tinkami rutuliai. Iš naftos produktais užterštų jūrų neišlips mėlynakiai žmonės. Iš Grigeo negims Borneo...
Po milijonų metų vešės tik didžiuliai nevalgomi grybai, o po nenušienautą grybieną klaidžios veršiai su dviem galvom.
