Jungtinėse Amerikos Valstijose, Teksase, gyvenantis britų dramaturgas, rašytojas ir iliustruotojas Edwardas Carey tą jausmą gerai žino – Londone, garsiajame Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejuje, jis saugojo eksponatus nuo smalsuolių prisilietimų. Tas laikas ir 15 metų rašymo nepraėjo veltui – jo romanas „Mažė“ neseniai išverstas į dvidešimtąją – lietuvių – kalbą.
Istorija apie nedidelio ūgio, bet labai tvirto charakterio našlaitę šveicarę Marie Grosholtz-Madame Tussauds lietuviškai prakalbino Jovita Liutkutė, romaną „Mažė“ išleido leidykla „Alma littera“.
„Buvo nuostabu atsidurti šalia Marie Tussaud vaškinių figūrų. Jaučiausi taip, tarsi stovėčiau labai arti pasaulio istorijos“, – viename interviu yra sakęs rašytojas. Ten pat jis pridūrė, kad mažajai moteriškaitei pavyko istorines asmenybes prikelti iš mirties, atgabenti jas žmonėms iš užmaršties pasaulių.
Savo romaną, kurį rašė net 15 metų, E.Carey pavadino „Maže“.
„Ji tikrai buvo maža, daug mažesnė už mane, jos vaškinis veidas dvelkė išmintimi ir kažkokia paslaptimi. Toji maža moteris įveikė didelį vyrų pasaulį ir apie tai verta pasakoti“, – sakė rašytojas, kuriam knygoje pavyko suderinti keistus personažus ir ne mažiau keistus savo piešinius.
Kurį laiką gyvenęs Vilniuje, rašęs pjesę Vilniaus mažajam teatrui, E.Carey mielai sutiko duoti interviu knygos vertėjai J.Liutkutei.
– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo romano „Mažė“ ištakų. Galima numanyti, kad būtent darbas Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejuje Londone, toji keista aplinka jus įkvėpė sukurti šį romaną?
– Baigęs dramaturgijos studijas Halo universitete, ėmiausi nekvalifikuotų darbų: dirbau scenos durininku Vest Endo teatre, archyvaru plastinės chirurgijos klinikoje ir eksponatų sergėtoju Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejuje.
Darbas jame buvo itin paprastas: aš ir mano bendradarbiai turėjome neleisti lankytojams prieiti per arti vaškinių žmonių. Būti muziejuje, kuriame draugiją palaikė vien vaškinės asmenybės, rodėsi nuostabu, bet ir keista.
Tame muziejuje lankiausi vaikystėje, prisimenu, ką tada jaučiau – ir baimę, ir susižavėjimą. Tačiau tik pradėjęs dirbti sužinojau nepaprastą Madame Tussauds gyvenimo istoriją. Ši moteris gyveno vienu iš įdomiausių ir labiausiai šiurpinančių istorijos laikotarpių, pažinojo ir tauriausias asmenybes, ir didžiausius nusikaltėlius. Tam tikra prasme ji ir pati buvo istorija, o kartu – ir istorijos kolekcininkė.
Įveikusi visas grėsmes, mažo ūgio svetimšalė liko gyva, per Lamanšo sąsiaurį ji į Angliją atplukdė Prancūzijos revoliuciją – natūralaus dydžio, su visomis revoliucijai būdingomis spalvomis. Muziejuje vis dar buvo eksponuojamos pačios Madame Tussauds rankomis lietos figūros. Liesti jas reiškė liesti istoriją.
Labiausiai man patikdavo stovėti šalia paskutinės figūros, kurią nuliejo Madame Tussauds, – senatvėje sukurto autoportreto. Ji buvo smulkutė moteris, bet dėl to nebuvo nė menkiausios abejonės – viskam vadovavo. Lyg koks liaudies pasakų personažas. Ji atrodė tarsi mitinė būtybė, bet kartu – labai tikra, aš dievinau tą vaškinę figūrą.
– Savo romaną kūrėte net penkiolika metų. Kodėl taip ilgai užtrukote?
– Penkiolika metų tikrai yra labai ilgas laikotarpis. Kelerius metus knygą buvau užmetęs, maniau, kad niekada prie jos negrįšiu. Per tą laiką parašiau paaugliams skirtą „Goželių trilogiją“. Kai pagaliau vėl atsiverčiau savo seną rankraštį, dingtelėjo, kad sugalvojau, kaip jį baigti.
– Ar gali būti, kad greičiau baigti romaną jums sutrukdė istorinių faktų gausa? O gal pagrindinė veikėja Ana Mari Grosholtz, kaip dažnai elgiasi mažos ir užsispyrusios, bet didiems darbams gimusios mergaitės, tiesiog neskubėjo atskleisti savo asmenybės?
– Didžioji Prancūzijos revoliucija buvo bauginantis įvykis. Romanui ilgai rinkau medžiagą Londone ir Paryžiuje, bet priežastis kita – manau, kad laikinai buvau pametęs iš akių patį pasakojimą.
Man rodėsi, kad visiškai neįmanoma į vieną knygą sutalpinti Rousseau, Voltaire’ą, Frankliną, Liudviką XVI, Mariją Antuanetę, Maratą, Robespierre’ą ir kitus.
Vėliau man pavyko save įtikinti, kad į visus šiuos garsius žmones turiu žvelgti tarnaitės, menkiausios romano veikėjos, akimis, ir mano jaudulys ėmė slūgti.
– Pirmuosiuose romano skyriuose aiškiai justi pasakos stilistika, vėliau ji blanksta, liejasi su istoriniais faktais. Susidaro įspūdis, kad tarp pasakos ir istoriniuose šaltiniuose rastų faktų aiški riba neegzistuoja. Kodėl savo romanui norėjote suteikti pasakos bruožų? O gal istorija romane ir yra pasaka, kuria mes sutinkame tikėti?
– Galima ir taip pasakyti – pasaka. Groteskiška istorija, kurioje netrūksta nuverstų karalių, besiliejančio kraujo ir bejėgių našlaičių. Man patinka senoviniai pasakojimai, o Madame Tussauds man visada rodėsi kaip pasakos arba sakmės veikėja, beveik... mitinė būtybė. Man labai patiko leistis į drąsų šio pasakojimo nuotykį.
– Kad ir kaip būtų, Marie Tussaud yra istorinė asmenybė. Kaip romane jos personažas susijęs su tikrove?
– Mari personažas tikrovę atitinka labai tiksliai, bent jau tą, kuri mums yra žinoma.
Kalbėdama apie savo gyvenimą, Tussaud ir meluodavo, ir truputį jį pagražindavo, juk buvo puiki verslininkė. Taigi nuojauta kuždėjo, kad galiu sekti jos pavyzdžiu ir rašydamas kartais suteikti sau daugiau laisvės.
Kadaise Tussaud pasakė, girdi, ji ir karaliaus Liudviko XVI sesuo Elžbieta panašios kaip du vandens lašai. Iš pradžių man dingtelėjo: „Na jau, vėl išsigalvoji.“ Bet pamatęs Elžbietos portretą net aiktelėjau: jiedvi stulbinamai panašios!
Taigi Marie Tussaud personažas romane atkurtas visiškai tiksliai. Su visais savo išsigalvojimais.
– Mokydamasi piešti romane Mari neišvengiamai daro klaidų. Daktaras Kurcijus „paima šviesios duonos kepalą, atgnyba minkštimo, pirštų galiukais suminko, susuka rutuliuką“ ir sako: „Duona.“ Bet „duona“ – daugiaprasmis žodis. Ką, jį tardamas, Kurcijus turi mintyse: „Imk trintuką ir pataisyk savo piešinį“, o gal – „Tai bus tavo gyvenimas ir pragyvenimo šaltinis“? Ar į vaškines figūras Mari žiūrėjo tik kaip į „duoną“, galimybę užsidirbti?
– Žinoma, vaškinės figūros buvo jos pragyvenimo šaltinis. Be to, manau, Marie neapleido jausmas, kad ir jo bet kada gali nelikti.
Tačiau vaško lipdyba, be abejo, yra menas, o Mari atveju – pašaukimas. Kai pagalvoji, kolekcionuodami žmones – geriausius ir blogiausius iš jų – Kurcijus ir Mari labai rizikavo.
– Jūsų romanuose istoriją savo vardu dažniausiai (tiesą sakant, visada, išskyrus „Alvą ir Irvą“) pasakoja pagrindinis veikėjas. Kodėl? Ar šią literatūrinės raiškos formą reikėtų sieti su jūsų dramaturgija?
– Tokia forma man rodosi savaime suprantama. Tai – pilvakalbystė, kai leidi pagrindiniam veikėjui pasakoti savo istoriją. Tapti kuo nors kitu. Ir kai išgauni tą balsą...
Nemanau, kad tai susiję su dramaturgija, nors gal... Žinoma, romanas juk yra savotiškas teatras.
– Romane „Mažė“ kalbate piešiniais ir piešiate žodžiais, taip kurdamas išskirtinę žodžio ir vaizdo dermę. Jūsų vaizduojami daiktai kalba, o veikėjai dažnai ištaria vos vieną kitą žodį, bet vis tiek yra labai iškalbingi. Ką jums, ir dailininkui, reiškia rašymas?
– Labai mėgstu ir piešti, ir rašyti. Visada taip bus. Piešimas yra dar vienas būdas tyrinėti pasakojamą istoriją ir ją atskleisti.
Man patinka ir viena, ir kita veikla, matyt, niekada nebus, kad tik piešiu arba tik rašysiu. Rašymas nepiešiant arba piešimas nerašant manęs nedomintų.
– Apkeliavusi nemažą dalį pasaulio, jūsų „Mažė“ ką tik pasiekė ir Lietuvą. Žinau, kad jūs mūsų šalyje lankėtės anksčiau už knygą, netgi rašėte pjeses Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui...
– Vilniuje dirbau su režisieriumi Rimu Tuminu ir man šis darbas buvo labai malonus. Tiesa, pjesės scenos taip ir neišvydo, nebuvo pastatytos, bet aš mėgavausi gyvenimu Vilniuje ir puikiai praleidau čia laiką.
Jūsų sostinė mane įkvėpė, labai patiko skaityti apie Lietuvos istoriją, patiko jūsų pasakos ir kultūra – jų man ir šiandien trūksta! Lietuvos skaitytojams dovanų siunčiu lietuvių tautosakos personažo Baubo eskizą.
* * *
Knygos ištrauka
Keturioliktas skyrius
Edmonai virtuvėje
Stovėdama ant suolelio virtuvėje dyriau triušį ir, matyt, buvau labai susikaupusi, nes staiga mano ausis pasiekė tylus šiugždesys. Nebuvau čia viena. Šalia stovėjo našlės sūnus. Ilgai žvelgė į mane, o aš – į jį.
– Neliesk, – ištariau jo kalba. Ir netrukus pridūriau: – Ačiū.
Mačiau, kad jo ausys akimirksniu nuraudo. Jo ausys – dabar jau galiu tai pasakyti, – buvo išraiškingiausios iš visų, kurias man kada nors teko regėti. Berniuko veidas liko išblyškęs, jis nedrebėjo, bet ausys raudonavo. Pagaliau jis santūriai linktelėjo, lyg būtų rimtai kažin ką svarstęs ir pagaliau apsisprendęs. Pasirausęs kišenėje, Edmonas išsitraukė varganą skudurinę lėlytę.
– Edmonas, – rodydamas lėlę, pasakė jis.
– Edmonas? – paklausiau, kreipdama pirštą į žaislą.
– Edmonas, – pakartojo berniukas.
– Edmonas? Edmonas ir Edmonas?
Jis linktelėjo. Berniukas lėlei davė savo vardą. Iš karto atkreipiau dėmesį, kad ta lėlė buvo pagal velionio siuvėjo atvaizdą pasiūto manekeno giminaitė. Čia, šiuose niūriuose namuose, buvo kopijuojamos giminės formos. Čia buvo ir šeima iš kūno ir kraujo, ir kita, iš audinių pasiūta šeima.
Pasiūtą šeimą pamatydavai ne iš karto, mat medžiaginiai žmonės buvo paniurę, užsidarę ir dažniausiai laikydavosi atokiau. Bet ilgainiui jų šiurkštūs audeklai pasirodydavo įgavę žmogaus kūną primenančius pavidalus ir primindavo apie save tyliais, sunkiai girdimais atodūsiais. Jie užpildydavo erdvę. Iš skiaučių pasiūti, prieblandoje šokčiojantys žmogiški jausmai. Čia buvo Edmono, siuvėjo manekeno sūnaus, kopija. Nenuleidau nuo jos akių.
Patylėjusi ir viską apmąsčiusi nusiploviau rankas ir švelniai ją paėmiau.
– Marta, – pasakiau.
Edmonas jau buvo ją sutikęs, tik nežinojo vardo.
Paguldžiau Martą ant stalo. Jis atsargiai padėjo Edmoną. Lėlė vardu Edmonas buvo pasiūta iš dešimties ar dvylikos skirtingos medžiagos skiaučių, daugiausia žalių, ir surišta siūlu, kad nesubyrėtų.
Ji buvo suplėšytų ir sukarpytų atraižų krūva, nesijaučiau tikrai žinanti, kur jos kojos ir rankos. Lėlė atrodė ne kartą taisyta: apvyniota siūlu ir Edmono rankomis apsiūta naujomis medžiagos skiautėmis. Mažytis skudurinis berniukas, paslapties sergėtojas, žmogeliukas, kuriuo galėjai rūpintis ir ką nors pašnabždėti į ausį.
Drauge sėdėjome prie virtuvės stalo, aš spoksojau į jo Edmoną, jis – į mano Martą, o paskui Edmonas vėl įsikišo Edmoną į kišenę, atsistojo, nusilenkė ir, netaręs nė žodžio, išėjo. Supratau šio susitikimo svarbą. Jis man visiškai atsiskleidė, atsivėrė taip, kaip tik jis vienas galėjo – per padrėkusias audinių skiautes. Tai buvo tik pirmas kartas, kai Edmonas aplankė mane virtuvėje.
Nuo tos dienos, vos tik jo motina iškeldavo koją iš namų, išblyškęs berniukas ateidavo pas mane. Edmonas atsinešdavo sagų, kad turėtų ką veikti, ir dėliodavo jas į eilę sau ant kelių.
Iš pradžių nepratardavo nė žodžio. Mėginau jį piešti, bet vos tik pieštuko galu prisiliesdavau prie popieriaus, kaip buvau pratusi, ketindama pradėti nuo žmogaus nosies, staiga sutrikdavau, nes ši nosis neatrodė kaip nosis, akys nebuvo labai panašios į akis, o lūpos – į lūpas; vienintelės ausys, kai parausdavo, man šiek tiek padėdavo. Iš pradžių baiminausi, kad medžiaginės kopijos asmenybė įdomesnė už paties berniuko.
Bet kuo atidžiau jį stebėjau, tuo drąsiau jis rodėsi, – tarsi skaptukas, išlendantis tik tada, kai visi nueina miegoti, tik tu viena visą naktį budi prie mirusiojo. Kai jį atradau, kai jau turėjau prieš akis pieštuku nupieštą jo portretą, mačiau Edmoną labai aiškiai, lyg jis būtų buvęs mįslė, kurią man pavyko įminti.
Jo lūpos buvo putlios, akys žalios, šnervės – ne visiškai vienodos, aplink viršunosę buvo matyti strazdanų, o ant sprando – nedidukas apgamėlis. Edmoną piešiau kelis kartus ir jis prie to, galima sakyti, priprato. Paskui, kai jo nepiešdavau, jis atrodė net įsižeidęs.
Tada gyvenau svetimšalius gaubiančioje migloje, kaip ją vadino ponas Mersjė, o tai reiškė, kad mano gyvenimas nebuvo toks, koks turėtų būti. Išskyrus kelis našlės įkaltus žodžius, beveik nieko nesupratau. Bet vieną dieną, jai su mano šeimininku išėjus į miestą, ir aš radau mokytoją. Kai virtuvėje pasirodė Edmonas, nusprendžiau, kad turi padaryti kai ką daugiau, ne tik išsitraukti savo lėlytę ir sagas. Grybštelėjau šluostę – šio žodžio mane išmokė našlė – ir parodžiau jam.
– Šluostė, – pasakiau. – Šluostė, šluostė.
Edmonas nepravėrė burnos.
Pirštu dūriau į langą.
– Langas, – tariau.
Tada mostelėjau į virtuvėje kybančią vištą.
– Višta, – pasakiau, – višta.
Edmonas tylėjo.
Parodžiau sagą jo delne. Bakstelėjau ją. Tada dar kartą.
– Saga? – savo kalba pagaliau paklausė jis.
– Sa-ga, – pakartojau. – Sa-ga.
Tik po marškinių, apykaklės ir plaukų jis susivokė, kad turi mokyti mane prancūzų kalbos. Nuėjome į jo motinos apleistas siuvėjo dirbtuves, dabar tapusias jo valdomis. Parodydavau kokį nors daiktą, o Edmonas pasakydavo, kaip jis vadinasi, liepdavo tą pavadinimą prisiminti ir kitą kartą žadėjo patikrinti, ar išmokau.
Jis atrodė labai rimtas. Kai suklysdavau, jis vangiai papurtydavo savo blausų veidą, bet balso niekada nepakėlė. Jis visada elgėsi tyliai ir švelniai.
Prancūziškai mokiausi pažindama siuvėjų kalbą. Kaip kadaise šeimininkas pasidalijo su manimi savo žiniomis, taip dabar Edmonas papasakojo viską, ką žinojo apie pasaulį. Pirmieji mano žodžiai buvo ne katė ir pelė, o siūlas, žirklės ir ritė.
Žodį įsiuvas išmokau anksčiau nei labanakt, žodį džiutas – anksčiau nei kaip sekasi?, žodį kartūnas – anksčiau nei sveiki, o žodį antpirštis – anksčiau nei giesmynas.
Sužinojau, ką reiškia craquette ir poinçon, kas yra marquoir ir poussoir, koks mano mesure de colette ir measure de la veste. Panirau į šį žodžių pasaulį.
Neskaitant skudurinio Edmono, tikrasis Edmonas labiausiai vertino savo matavimo juostą – ilgą ir siaurą odos rėžį su mažomis ir didelėmis žymėmis viename krašte.
Buvo ir daug kitų matuoklių, medinių lazdų kraštuose aprašinėtais skaičiais, bet matavimo juosta priklausė Edmonui ir jis, kai nesinaudodavo, susijuosdavo ja liemenį.
Edmonas mane pamatavo. Po kelis mėnesius trukusių slaptų mokslų nebepakako jam tarti: Aš vardu Mari, turėjau sakyti: Mano vardas Mari, mano peteliai – penki iš šešios dešimtosios centimetro, kaklo apimtis – septyniolika ir aštuonios dešimtosios centimetro, rankos ilgis nuo pažasties iki riešo – trisdešimt aštuoni ir dvidešimt penkios šimtosios, kojos ilgis – keturiasdešimt ir dvidešimt penkios šimtosios, juosmens apimtis – aštuoniolika ir trisdešimt dvi šimtosios centimetro.
Kol su Edmonu išmokau visus savo matmenis, supratau beveik viską, ką jis norėjo pasakyti.
Ilgainiui iš Edmono ėmiau reikalauti daugiau. Norėjau knygų ir elementorių, kad būtų lengviau mokytis. Troškau sužinoti ne vien siuvėjų vartojamų žodžių. Edmono vadovaujama, prancūziškai kalbėjau vis geriau. Ėmiau vytis mane gerokai pranokusį šeimininką, o netrukus jį net pralenkiau, ir kartais našlė nutraukdavo mane ir klausdavo:
– Iš kur žinai šį žodį? Aš tavęs jo nemokiau.
Stovėdamas svečių kambaryje, priešais siuvėjo manekenus, Edmonas, kaip visada, tyliai ir konkrečiai paklausė:
– Ar galėčiau kaip dera tau parodyti vitrinoms skirtus mūsų manekenus? Parduodame juos kelioms Sen Onorė gatvėje veikiančioms parduotuvėms, iš viso gal penkis per metus.
Vieni iš jų vyriški, kiti moteriški – štai ir jie. Kaip matai, ir vyriškų, ir moteriškų manekenų veidai ir jų išraiškos vienodi. Jie skiriasi tik tuo, kad vieni sėdi, o kiti stovi, be to, kai kurie turi krūtis ir jų klubai platesni. Daugiau jų stovi, nei sėdi.
Ar atkreipei dėmesį, kad visų jų modelis – aš? Esu bendras matas visiems parduotuvių vitrinoms skirtiems manekenams – ir vyriškiems, ir moteriškiems. Tai buvo mamos mintis, jai patinka, kad stypsau visoje Sen Onorė gatvėje, aprengtas įvairiausiais drabužiais. Rodos, tie manekenai – mano broliai ir seserys.
Kiek Edmonų buvo pasaulyje?
– Ačiū, Edmonai, ačiū, kad man juos parodei.
– Nėra už ką.
– Šiandien tu toks šnekus.
Galvojau apie Edmoną, kai jis išeidavo; jis buvo mano draugija. Mudviem kartu leidžiant popietes, sužinojau ir kai ką daugiau. Išmokau, kaip vadinamos žmogaus kūno dalys, rankos, kojos, galva, ausys, akys. Sunku nebuvo. Bet to nepakako.
– Turiu išmokti daugiau, – pasakiau. – Turiu viską pamatyti pati. Aš alkana, Edmonai.
– Tikrai? Mes virtuvėje. Maisto yra. Ir aš alkanas.
– Aš ne apie tai.
– Ne, Mari, ne apie tai?
– Ne, noriu pažinti daiktus, noriu sužinoti viską. Net ir čia, šiuose namuose, galima tiek daug išmokti. Rodos, jau viską mačiau, žvilgtelėjau į kiekvieną spintelę, atitraukiau kiekvieną užuolaidą, ištyrinėjau visas lentynas.
Bet, kai jau pradedu tikėti, kad daugiau nieko ir nėra, kai imu manyti užmetusi akį visur, kur tik buvo galima, staiga išvystu dar ką nors.
– Mari, vėl šniukštinėjai po namus?
– Kad ir tave.
– Mane?
– Nesi bet kas.
– Na... rodos, ne.
– Nežinau, – pasakiau, – kaip atrodai po drabužiais. Šio stalčiaus dar neištraukiau. Nusivilk marškinius, noriu tave nupiešti.
– Tau negalima!
– Ak, liaukis, nesimuistyk. Mačiau daugybę kūnų. Berne. Mačiau, kaip atrodo kūnų vidus. Edmonai, sutik, leisk man į tave pažvelgti.
– Ką darai?
– Rengiu tave.
– O ne!
– Nuvilksiu tau marškinius.
– Oi! Maldauju!
– Apie kūnus žinau viską. Daktaras Kurcijus mane išmokė.
– Varge!
– Taip! Žiūrėk, atsegu tau sagas!
– Matau. Jaučiu.
– Išmoksiu tave, Edmonai Piko. Kiekvieną tavo kūno dalį.
– Mama! Bet kada gali įeiti mama.
– Ji išėjo.
– Gali grįžti.
– Dar turime laiko, pats žinai.
– Man šalta.
– Tai pasislink arčiau ugnies.
– Kaip tu į mane žiūri!
– Kad geriau tave matyčiau.
– Kaip spoksai!
– Ar galiu tave paliesti?
– Man reikia eiti.
– Matau tavo liekną kūną, šonkaulius, tavyje tvinksinčią gyvybę! Edmonai žmogaus kūne! Tu žavingas!
– Mari! Mari! Liaukis!
– Noriu žiūrėti. Patrauk rankas, Edmonai, noriu žiūrėti!
– Negaliu! Negaliu! Neištversiu tokio tavo žvilgsnio.
Dzingtelėjo varpelis. Našlė ir Kurcijus grįžo. Apimtas baisios panikos, Edmonas paskubomis apsivilko marškinius.
– Edmonai! – pašaukė našlė. – Edmonai, kur tu?
– Edmonai! – pašaukė našlė. – Edmonai, kur tu?
Staiga berniukui ėmė tirtėti rankos ir jis spruko pas motiną. Negrįžo kelias dienas. Kai pagaliau vėl atėjo apsimetęs, kad turi kažkokį reikalą, vis dar atrodė sutrikęs.
– Ak, tu čia! Nežinojau, kad čia tave rasiu...
– Įprastai ir būnu čia, virtuvėje.
– Taip, taip, kol kas. Galbūt liksi čia iki mėnesio pabaigos. Galbūt.
– Kodėl iki mėnesio pabaigos?
– Nemanau, kad turėtum likti pas mus ilgiau nei mėnesį. Mama tavęs nemėgsta, o yra pratusi, kad viskas būtų taip, kaip ji nori.
– Ak, Edmonai, prašau, Edmonai, ar padėsi man numaldyti savo motiną? Nenoriu palikti šių namų. Neišmanau, kur eiti.
– Turi daryti viską, ką ji liepia.
– Gerai. Darysiu.
– Negadink daiktų ir neprašoma nestumdyk jų iš vienos vietos į kitą.
– Pasistengsiu.
– Mama sako, kad nuolat tūnai kur nors pasislėpusi.
– Aš netyčia. Jie privalo man mokėti, Edmonai. Negavau nė skatiko.
– Nekaulyk atlygio, Mari. Neerzink jų.
– Pamėginsiu. Bet ne visada lengva.
– Ir neturėtum vilkti man marškinių.
– Nevilksiu, Edmonai, daugiau niekada to nedarysiu.
– Tu – tarnaitė.
Nutylėjau.
– Tu esi tarnaitė, o aš – jaunasis šių namų šeimininkas.
Nutylėjau.
– Vieną gražią dieną tapsiu siuvėju!
Neištariau nė žodžio.
– Vieną dieną būsiu garsus siuvėjas. O tu – tarnaitė.
– Ar padėsi man? – paklausiau.
– Taip. Pasistengsiu.
– Noriu čia likti.
– Jei taip, turi gerai elgtis.
Dirbau. Buvau tarnaitė, geriausia tarnaitė, kokia tik galėjau būti.
Užsisklendžiau savyje. Susikūriau neprilygstamą prasidanginimo metodą, leisdavusį taip giliai panirti į save, kad, nors galbūt vis dar atrodžiau esanti tokia pat būtybė, iš tiesų buvau visiškai kitokia.
Mintis ir jausmus slėpiau giliai savyje – ten, kur jie buvo saugūs, o išoriškai tapau savotiška prisukama lėle. Jų nurodymai prisukdavo mane tarsi raktelis ir aš juos vykdydavau – mechaniškai, bet pavyzdingai.
Nutildžiau save ir įsijaučiau į tarnaitės vaidmenį, kad galėčiau išgyventi. O likusi viena, kai jie leisdavo laiką kur nors kitur, susigrąžindavau save ir vėl būdavau Mari iki kaulų smegenų. Nepraradau savęs.
