Birželį tarp perkamiausių leidinių figūravo Vytauto Mačernio (1921–1944) poezijos rinktinė „Praeinančiame pasaulyje praeisiu“ ir Viliaus Kočiubaičio (gim. 1963 m.) apsakymų rinkinys „Gydytojai miršta kitaip“ (abi išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Medikų pradžiamokslis
Šiais metais minimos V.Mačernio 100-osios gimimo metinės. Šia proga leidykla perleido V.Mačernio poezijos ir poetinės prozos knygą „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“, kurios pirmasis tiražas per kelias savaites buvo šluote iššluotas. Gal ir nenuostabu, nes šis jauniausiu lietuvių literatūros klasiku tituluojamas poetas – tarp garsiausių ir mėgstamiausių. Skaitytojus traukia ne tik jautrūs filosofiški jo kūriniai, bet ir tragiškas likimas – ankstyva žūtis nuo skeveldros. Knygoje rasime ir „Vizijas“, ir sonetus, ir trioletus, ir giesmių ciklą „Songs of Myself“.
V.Kočiubaičio populiarumo atvejis visai kitoks. Romanu apie Afganistano kasdienybę išgarsėjusio autoriaus knyga „Gydytojai miršta kitaip“ taip pat aktuali, itin tinkama šiam metui, kai kalbame apie virusus, gyvename karantine, užsikrėtę lankomės gydymo įstaigose, vykstame skiepytis. Vidaus ligų ir šeimos gydytojas V.Kočiubaitis tarnavo karo gydytoju, tris dešimtmečius teikė skubią pagalbą, tad gydymo įstaigų kasdienybę, brutalumą, paradoksalumą jis pažįsta iš vidaus ir ta patirtimi naudojasi kurdamas trumpas istorijas: „Šioje vietoje, labiau primenančioje Dantės pragaro ratą nei gydymo įstaigą, nieko ir negalėjai patirti, be mirties, kančių, skundų, agresijos, smurto ir beprotiško savęs alinimo.“
Apsakymai kupini medicinos darbuotojų žargono, cinizmo, kartais arkliško humoro, skvarbių detalių ir įtaigių scenų, kurias pavaizduoti gali tik ilgametę patirtį turintis gydytojas. Aišku, tiek dėl panašios apsakymų struktūros (dažniausiai pasakojama iš gydytojo pozicijų), tiek dėl turinio (ligonių kančios, beprotybės proveržiai, atžagarūs, pagiežingi dialogai) knyga ilgainiui tampa kiek monotoniška.
Tai vis dėlto ne genialiai operacinių užkulisius atskleidusio amerikiečių klasiko Samuelio Shemo „Dievo namai“. Šis romanas vadinamas medikų biblija, kurios neperskaičius net neverta stoti į mediciną, o knygą „Gydytojai miršta kitaip“ galima pavadinti medikų pradžiamoksliu, kurį irgi turėtų perskaityti visi, svajojantys apie medicinos studijas.
Moko, kaip gyventi
„Turiu pasakyti, kad patirtas mirties artumas mano žmonai suteikė motyvacijos sparčiau ir intensyviau spręsti problemas, kurios trukdė jos dvasiniam ir kūrybiniam tobulėjimui, o mane įkvėpė rašant ir redaguojant šitą knygą palikti tik tuos žodžius, kurie būtų pakankamai reikšmingi net ir susidūrus su ekstremaliomis kančiomis“, – savo knygos „Kitapus tvarkos. Dar 12 gyvenimo taisyklių“ („Tyto alba“, vertė R.Dirgėlė) pratarmėje rašo Jordanas B.Petersonas.
Toronto universiteto klinikinės psichologijos profesorius, „YouTube“ garsenybė teigia, kad savo garsiausios knygos „12 gyvenimo taisyklių“ tęsinį parašė po kelerius metus trukusios kovos su polinkiu į depresiją ir su pripratimu prie antidepresantų, kitaip tariant, po ilgoko buvimo arti mirties.
Kuo naujoji knyga „Kitapus tvarkos. Dar 12 gyvenimo taisyklių“, kuri birželio mėnesį buvo viena perkamiausių negrožinės literatūros knygų, skiriasi nuo ankstesnės?
„Abiejose knygose remiuosi idėja, kad du pagrindiniai realybės elementai yra chaosas ir tvarka, o žmonės prasmę randa balansuodami tarp šių dviejų elementų, – viename interviu sakė J.B.Petersonas. – „12 gyvenimo taisyklių“ labiau koncentruojuosi į pavojų, kurį sukelia chaoso perteklius, tuo metu „Kitapus realybės“ atsigręžiu į pernelyg struktūrizuotos realybės keliamus iššūkius. „12 gyvenimo taisyklių“ iliustruoja konservatyvesnio gyvenimo privalumus, o „Kitapus tvarkos“ – liberalumo vertę.“
Nors šiedu J.B.Petersono veikalai šiek tiek skiriasi, daug kas juos vienija. Tai vis dėlto saviugdos knygos, tačiau ne tos lėkštosios, o kiek sudėtingesnės ir gilesnės. Be to, ir gana vaizdingai parašytos – autorius stengiasi derinti abstraktų filosofinį argumentavimą ir istorijų pasakojimą.
Kita vertus, kaip ir daugelyje saviugdos knygų, šiose vis tiek erzina vis prasprūstančios pamokomosios, visažinės intonacijos ir savo pasaulėjautos suveržimas į keliolika dirbtinokų taisyklių. Nors tai, žinoma, autoriui leidžia atkreipti į savo knygas pirkėjų dėmesį. Juk taisykles mėgsta ne vien lietuviai, kad ir kaip mes tai neigtume.
