Atokiame Meksikos miestelyje ant didžiulio kalno stūksantis Viktorijos stiliaus dvaras nubyrėjusiomis čerpėmis, ištaigingu dekoru ir įspūdinga juodmedžio terasa slepia daugybę paslapčių.
Miestelėnai kalba, kad Doilių dvare moterys išsikrausto iš proto. Vieną dieną ant dvaro slenksčio pasirodo įžūli, koketiška aristokratė Noemė Taboada, pasiryžusi išsiaiškinti, kas nutiko neseniai Aukštumoje apsigyvenusiai jos pusseserei Katalinai. Tačiau Doiliai nemėgsta svečių, o įkėlus koją į jų namus išvykti nėra lengva.
„Meksikos gotikos“ autorė pasakoja apie netikėtus istorijos komponentus, paslaptingąją Meksiką, kodėl ėmėsi gotikinio romano ir kuo jis gali būti įdomus skaitytojui šiandien.
„Meksikos gotika“ vadinama gotikiniu romanu. Kaip apibūdintumėte šį žanrą ir kas įkvėpė parašyti gotikinį romaną?
Norėjau išbandyti ką nors naujo. Gotikiniams romanams būdingai labai melodramiški pasakojimai, kuriuos rašant galima pasitelkti daug įvairių elementų. Be to, atrodo, kad jie nebemadingi – buvo smagu imtis žanro, kurį šiandien mažai kas renkasi.
Siaubo ir gotikine literatūra domiuosi seniai. Gotikinis romanas buvo viena pirmųjų spekuliatyviosios literatūros formų, su kuria susidūriau. Pirmasis siaubo autorius, kurį perskaičiau, buvo Edgaras Allanas Poe, po jo skaičiau H. P. Lovecraftą. Tuo metu, būdama paauglė, perskaičiau Horacio Quirogą. Skaičiau daug to, ką galėtume pavadinti pamatine klasika – „Frankenšteiną“, „Drakulą“, „Karmilą“, „Daktarą Džekilą ir poną Haidą“.
Gotikiniai romanai dažnai vadinami „moteriška gotika“, bet aš visada labiau domėjausi tuo, kas vadinama „vyriška gotika“, kurioje yra antgamtinių elementų ir smurto.
„Moteriška gotika“ – tai panašios į Džeinės Eir istorijos – jauna moteris keliauja į atokią vietą, sutinka ten kokį nors vyrą, ir tada išaiškėja paslaptis. Pabaiga laiminga – to dažniausiai tikimasi iš tokios istorijos.
Ypač kai kalbame apie XX amžiaus vidurio gotikinio romano atgimimą, naujuosius gotikinius romanus. Juose visada yra paslaptis, bet nėra antgamtinių dalykų, išaiškėja, kad tai, kas iš pradžių atrodė mistiška, turi realią priežastį.
Moteriškuose gotikiniuose romanuose svarbiausia – meilės istorija. O man visada labiau patiko siaubo gotika, Drakulos ir Karmilos pasaulis. Man atrodo, sukėliau sumaištį klasifikacijoje, nes „Meksikos gotikoje“ yra visko.
„Meksikos gotika“ nukelia į šešto dešimtmečio Meksiką. Kodėl šis laikas?
Pasirinkimą apribojo istorinė tikrovė. Norėjau, kad veiksmas vyktų tuo metu, kai Meksikos kasyklos jau buvo uždarytos. Kad būtume mieste, kuriame kažkada gyvenimas virė, o dabar yra apmiręs. Tai laikas po Meksikos revoliucijos (1910-1917 m.) ir Kristero koflikto.
Kristero karas, dar vadinamas Kristero sukilimu arba La Cristiada – ginkluotas vidinis konfliktas, vykęs Meksikoje 1926-1929 m. kaip atsakas į sekuliarių ir Katalikų bažnyčios vaidmenį mažinančių Konstitucijos straipsnių priėmimą. Vadinasi, tai ketvirtas ar penktas dešimtmetis. Galų gale pasirinkau šešto dešimtmečio pradžią, nes apie tuos laikus gerai žinojau iš savo šeimos istorijų. Tai didelių pramoninių permainų Meksikoje pradžia.
Daugeliu atveju pagrindinė „Meksikos gotikos“ veikėja Noemė peržengia įprastinės gotikinės romanų herojės ribas – ji nėra nei naivi, nei tragiška figūra. Priešingai, ji pasitiki savimi, turi platų akiratį ir supranta, kas nuo jos priklauso. Kaip plėtojote jos charakterį?
Prieš daug metų turėjau tetos fotografiją, kurią pamečiau persikraustydama. Fotografijoje ji vilki gražia suknele, stovi su kažkokiu ponu, nuotrauka daryta šeštame dešimtmetyje. Suknelė apnuogina jos pečius, ji atrodo labai pasitikinti savimi ir daili. Pradėjau įsivaizduoti, į kokį vakarėlį ji ėjo. Iš to išaugo romano veikėja.
Veikėjai iš Meksikos ir Lotynų Amerikos literatūroje dažnai rodomi kaip kenčiantys žmonės, neišsilavinę imigrantai. Norėjau charakterio, neatitinkančio stereotipų, kurių tikisi skaitytojai.
Jokios rudaodės moters, važiuojančios La Bestia (dar kitaip Mirties traukinys – smurtu pagarsėjęs krovininis traukinys, kuriuo važiuoja migrantai iš Meksikos prie JAV sienos, kai negali nusipirkti autobuso bilieto ar sumokėti kontrabandininkams), kas antrame sakinyje šaukiančios dios mio! (isp. dieve mano!) ir nuolat primenančios tau, kokia vargeta yra. Nenorėjau šio stereotipo.
Aukštuma romane „Meksikos gotika“ yra tarsi atskiras veikėjas. Ar jus įkvėpė tikrovėje egzistuojantys namai, ar tai įsivaizduota vieta?
Romaną įkvėpęs miestas yra tikras. Jis vadinasi Real del Monte ir yra Hidalgo kalnuose. Anksčiau jį valdė britų pajėgos, ten veikė svarbi kasykla.
Mieste yra britų kapinės, kurias aplankiau. Jos man pasirodė kaip iš seno siaubo filmo.
Miestas labai šaltas ir ūkanotas. Žmonės kaskart nustemba, kai sakau, kad Meksikos mieste gali būti šalta, bet taip yra. Kartais ten smarkiai lyja. Hidalgo geografija labai įdomi.
Šiame romane svarbūs irimo simboliai. Ar galite papasakoti, kaip tuos simbolius susiejote su Doilių šeimos sugedimu ir kodėl?
Gal ir būtų įdomu rašyti apie apsėstus namus, kurie yra naujos statybos. Koks nors prakeiktas Airbnb. Tačiau man patinka seni dalykai, todėl romane veiksmas vyksta namuose, kurie jau ỹra.
O Doiliai laikosi įsikibę savo didingos praeities ir pasenusio gyvenimo būdo. Jiems geriau gyventi griūvančiame name, negu susitaikyti su tuo, kad geriausi jų laikai jau seniai praėjo. Tas, kas ilgai engė kitus, nėra linkęs atiduoti savo namų raktų.
Visos „Meksikos gotikos“ veikėjos patirią tam tikrą patriarchalinę kontrolę. Noemė Aukštumoje yra dėl savo tėvo, Vergilijus kontroliuoja Kataliną, o Hovardas kontroliuoja visus. Ar tai to laiko ženklai, ar patriarchato pavojų kritika?
Šeštame dešimtmetyje, kai mano močiutė buvo jauna, ji norėjo mokytis medicinos. Tėvas neleido, nes tai būtų reiškę, kad ji lankys paskaitas kartu su vyrais.
Todėl ji mokėsi sekretorių mokykloje, o paskui ištekėjo. Tokia tuo metu buvo tvarka. Teisę balsuoti moterys Meksikoje gavo 1953 metais. Ištekėdavai ir būdavai arba savo vyro, arba tėvo valdžioje.
Gotikiniai romanai apskritai labai patriarchaliniai. Juose būna „namų šeimininkas“, o moteris dažnai pavaldi vyrui, tai kelia ir erotinį jaudulį.
Atrodo, kad Noemė tai supranta. Jei būtų moderni moteris, turbūt vadintų save paskutine mergina (siaubo filme paskutinė liekanti gyva mergina, iš kurios požiūrio taško ir pasakojama istorija).
Mane sužavėjo, kaip jūs kolonializmą, baltųjų viršenybę, toksišką vyriškumą, eugeniką ir, kas nuostabiausia, mikologiją – mokslą apie grybus – naudojate kaip siaubo kūrimo priemones. Ar planavote visus šiuos elementus panaudoti dar prieš pradėdama rašyti, ar jie sukrito kartu, kai plėtojote siužetą?
Eugenika yra paveikusi daugelį su lytimi ir rase susijusių nuostatų. Dažnai tas žmonių skirstymo į „tinkamus“ ir „netinkamus“ lenteles sudarinėjo eugenikai, jos rasistinės, tamsesnio gymio žmonės klasifikuojami kaip „žemesni“.
Tas pats ir kalbant apie moteris ir moteriškumą. Seksualiai aktyvios moterys pristatomos kaip pavojingos, tam tikras jų elgesys, pavyzdžiui, alkoholio vartojimas, matomas kaip moralės ir prigimtinės tvarkos pažeidimas. Yra motinystės kultas – motina ypatingai gerbiama.
Eugenikai apibrėžia, kokios moterys yra tinkamos, kokios netinkamos, ir įspėja vyrus apie tų netinkamų moterų keliamus pavojus. Skaičiau ketvirto dešimtmečio britų eugeniko Anthony M. Ludovici darbą, kur jis sako, kad kraujomaiša tarp giminaičių yra geriau, nei rasių maišymasis. Jaučiau, kad viskas rašant romaną sukrenta kaip dėlionė.
O grybai? Grybų sporos ir pelėsis yra ne tik šios knygos esminis elementas, jie taip pat padeda sukurti šiurpių, apleistų namų atmosferą. Kodėl grybai?
Domiuosi mikologija. Man patinka grybai – jie labai įdomūs organizmai. Jie nei daržovės, nei gyvūnai, jie visai kas kita. Grybai priklauso kitai karalystei, nors jų gali rasti daržovių skyriuje.
Jų formų ir to, ką jie gali padaryti, įvairovė taip pat įdomi. Įdomi haliucinogeninių grybų panaudojimo kultūrinė istorija.
Yra ypatingų būdų, kaip naudojame tam tikrus organizmus tam, kad galėtume įsitraukti į religines praktikas ar ritualus. John Marco Allegro teigė, kad krikščionybės šaknys – vaisingumo kultuose, kuriuose buvo naudojami haliucinogeniniai grybai, ir nors ši teorija atrodė gana kotroversiška aštuntame dešimtmetyje, esu mačius naujų mokslinių darbų, kurie pateikia panašių argumentų.
Grybai įdomūs ne tik vizualiai ar skonio prasme, bet ir tuo, ką jie daro. Yra keli tipai grybų, kurie veikia kaip parazitai. Gana baisu, jei apie tai galvoji. Vienas jų užvaldo vabzdžius, apie tai rašau knygoje.
Aš neišsigalvoju. Grybas užvaldo organizmą ir pakeičia jo elgesį. Jeigu vienas organizmas gali užvaldyti kitą ir pakeisti jo elgesį, tai šiurpu.
Siaubą romane kelia ne tik antgamtiniai elementai, bet ir tai, kas vyksta realybėje. Hovardas Doilis tiki eugenika, namuose nemažai emocinio smurto, moterys beveik nuolat patiria seksualinio smurto grėsmę. Kodėl nusprendėte sujungti šiuos elementus?
Gotikinė literatūra turi tam tikrus pasakojimo elementus, dėl kurių žmonės tos literatūros ir ieško. Vienas jų – veiksmas vyksta izoliuotoje vietoje, antras – namų aplinka, dar vienas elementas, bent jau naujuosiuose gotikiniuose romanuose – romantinis.
Visi šie elementai vystėsi kartu su gotikiniu romanu ir buvo panaudoti masinei gamybai. Kokią knygą bepaimtum, jų viršeliai buvo labai panašūs, reklaminės frazės taip pat. Siužetai irgi.
Tos knygos buvo šiuolaikinio romano pirmtakai, jos buvo spausdinamos masiškai. Jose yra tikroviškų elementų, pavyzdžiui, išprotėjusi moteris, naujuosiuose gotikiniuose romanuose atsiskleidžia paslaptis, kuri atrodė turinti mistinių elementų, bet paaiškėja, kad ten nebuvo nieko antgamtiško.
Skaityti gotikinius romanus smagu, nes kaip skaitytojai tų elementų mes specialiai ir ieškome, jie tose knygose tikslingai sudėti. Bet faktas, kad nėra taip jau smagu visą laiką skaityti tą patį.
Senieji gotikiniai romanai nėra parašyti šiandieniniam skaitytojui. Jie nebūtinai įdomūs dabar. Norėjau panaudoti visus tuos elementus taip, kad žmonės, susipažinę su gotikine literatūra, galėtų juos atpažinti. Kartu norėjau pateikti viską šiek tiek kitaip, kad knyga būtų įdomi šiuolaikinei auditorijai.
Parengta pagal silviamoreno-garcia.com
