„Redaktoriaus testamentas“. G. Vainauskas prisiminė pokalbį su V. Landsbergiu 1991-ųjų sausį: žodžiai nustebino Ištrauka iš knygos „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“ (76)

Jau galite įsigyti ką tik išleistą „Redaktoriaus testamentą“. Tai sensacingai atviras pasakojimas apie dviejų epochų susidūrimą, „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus Gedvydo Vainausko ir visų mūsų gyvenimą.

 „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“.
 „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>P.Lileikio nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>P.Lileikio nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>P.Lileikio nuotr.
Sausio įvykiai buvo tikras išbandymas ir Lietuvos žiniasklaidai.<br>P.Lileikio nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Jun 10, 2021, 8:02 PM, atnaujinta Jun 10, 2021, 8:02 PM

„Redaktoriaus testamente“ esu baltasis ir juodasis metraštininkas viename asmenyje – tas, kuris gal per ilgai užsisėdėjo vyriausiojo redaktoriaus kėdėje, uostydamas parako dviejose epochose... Stengiuosi pirmiausia būti atviras ir sąžiningas sau, nors kartais išsprūsdavo ir piktesnis žodis, prasiverždavo užgautos ambicijos.

Kai kasdien susiduri su nepadailinta tikrove, pats tampi jos atspindžiu. Nesu joks pranašas ar aiškiaregys, todėl nepretenduoju į neginčijamą tiesą – to mane pirmiausia išmokė žurnalistika. Tikrai atsiras ne vienas, kuris mano aprašytus įvykius ir pažertus pamąstymus įvertins kitaip. Dėl to džiaugsiuosi, nes pasaulis juda į priekį tik tada, kai kibirkščiuoja skirtingi požiūriai.“

Gedvydas Vainauskas

Pateikiame ištrauką iš knygos, kurią jau galima įsigyti šalies knygynuose:

***

Grumiantis su kasdieniais leidybos sunkumais, nelauktai užgriuvo 1991 metų sausio įvykiai. Tai buvo didžiausias išbandymas mano gyvenime.

Pirmasis kraujas buvo pralietas tiesiog mūsų akyse dar sausio 11-ąją, kai sovietiniai smogikai šturmuodami Spaudos rūmus – tuomet juose telkėsi dauguma laikraščių redakcijų – sužeidė pastatą saugantį laisvės gynėją.

Mes buvome įsikūrę šešioliktame rūmų aukšte, matėme, kaip užimdami patalpas laiptais kyla desantininkai, bet daug laiko nelaimėjome – kolegos tik spėjo į mano kabinetą sunešti brangesnius daiktus, vildamiesi, kad gal įsiveržę pas vyriausiąjį redaktorių užpuolikai nedrįs plėšikauti.

Naivios viltys! Netrukus smogikai pasiekė ir mūsų aukštą, prie kiekvienų durų pastatė po ginkluotą sargybinį.

Sulaukiau ir aš savo eilės. Į mano kabinetą, kur buvo susigrūdęs visas būrys mūsų darbuotojų, įšoko kažkoks leitenantas ir suriko: „Lauk, nacionalistai! Jums galas, baigėsi jūsų dienos!“

Spėjau tik laiku iš seifo paimti redakcijos sukauptus penkiasdešimt tūkstančių rublių, skirtų pirkti laikraštinį popierių. Juos į rankinę įsidėjo atsakingojo sekretoriaus pavaduotoja. Pasisekė – visus iškratė, o ji kažkaip išsisuko ir su pinigais krepšyje ištrūko iš pastato.

Prieš išsiskiriant jai sušnibždėjau į ausį: „Jeigu man kas atsitiks, išmokėk žmonėms bent mėnesio atlyginimą.“ Mintyse skaičiavau: pinigų turėjo pakakti porai mėnesių.Visi buvome brutaliai išvaryti į gatvę kaip stovime, nespėję pasiimti net asmeninių daiktų. Labiausiai ėmė apmaudas, kad netekome fakso aparato ir per didžiulius vargus įsigytų poros kompiuterių. Tais laikais jie buvo didžiulė vertybė.

Tiesa, iš pradžių turėjome vilties išgelbėti kabinetuose po popieriais ir segtuvais paslėptus kompiuterius. Naiviai tikėjomės, kad Spaudos rūmų užgrobimas – tik laikina bauginimo akcija ir po kelių dienų ar bent savaičių į juos sugrįšime. Šios viltys greitai žlugo, o mūsų turtą atėjūnai nesunkiai rado ir pasisavino.

Pirmasis kompiuteriu sumaketuotas „Lietuvos ryto“ numeris turėjo pasirodyti sausio 14-ąją, bet tą dieną jau buvome benamiai tuščiomis kišenėmis.

Slėgė nežinomybė: gal tuoj mane areštuos, laikraštį uždraus, žurnalistus išvaikys – juk Vilniuje tuomet tereikėjo sulaikyti porą šimtų žmonių ir būtų kilusi visuotinė panika. Ne taip kaip dabar, kai nepriklausomybės idėjomis jau persismelkę šimtai tūkstančių, o gal net milijonai.

Jau buvau įpratęs dviem trims dienoms viską suplanuoti iki menkiausių smulkmenų. Stengiausi numatyti, ir kaip gyvensime artimiausiais mėnesiais. O staiga atsidūrėme gatvėje – be patalpų, be popieriaus, be jokios darbo technikos.

Ypač nerimavau, kad nepasisekė išgelbėti lyg tyčia tą dieną laikraščiui spausdinti tiekėjų atgabento popieriaus. Tankams jau riedant prie Spaudos rūmų, pro langą pamačiau, kaip privažiuoja vilkikas su popieriaus rulonais. Mobiliųjų telefonų nebuvo, todėl nespėjome krovinio nukreipti kitu adresu – jį baigė prie sandėlio krauti tada, kai Spaudos rūmų laiptais jau ėmė kopti smogikai.

Vis dėlto džiaugiausi, kad išsaugojome svarbiausią turtą – redakcijos darbuotojus ir skaitytojų pasitikėjimą. Materialiuosius laikraščio pamatus sugebėjome greitai sukurti iš naujo. Ilgainiui prarasta technika netgi tapo mūsų koziriu – niekas negalėjo „Lietuvos ryto“ kaltinti pasinaudojus „Komjaunimo tiesos“ turtu.

Atsidūrę gatvėje pirmiausia troleibusu nuvažiavome pas mano pirmąjį pavaduotoją Algimantą Budrį. Įsijungėme televizorių ir dar kartą – jau ekrane – tarsi iš šalies pasižiūrėjome, kaip mus išvaro iš Spaudos rūmų. Bet braukti ašarų nebuvo kada.

Apsižiūrėjome, kad išsinešėme kelių straipsnių rankraščius. Paskambinau „Respublikos“ redaktoriui V. Tomkui – gal pravers mūsų rašiniai? Jis pasiūlė atvažiuoti pas jį į redakciją, įsikūrusią šalia katedros. Ten ir sumanėme išleisti bendrą visų redakcijų laikraštį, pavadintą „Laisva Lietuva“.

Išėjo visai neprastas numeris su įspūdingomis nuotraukomis. „Laisva Lietuva“ buvo išleista trijų šimtų tūkstančių tiražu. Laikraštį skaitė šeimomis ir dar perduodavo giminėms bei kaimynams, todėl drąsiai galima tvirtinti, kad jį, jei neperskaitė, tai bent pavartė kone visa šalis.

„Vilties“ spaustuvės darbuotojai dirbo be jokio užmokesčio, žurnalistai – be honoraro, laikraštį Vilniaus gatvėse dalijome ir patys.

Tokios žurnalistų brolybės daugiau niekuomet nebuvo. Tomis sausio dienomis buvome kaip vienas kumštis, visiems grėsė būti suimtiems ar net netekti gyvybės. Lietuvoje siautėję kariškiai bene labiausiai nekentė mūsų – žurnalistų. Generolai plyšojo mus plūsdami, kad užvirėme šią košę, į kurią grimzta visa Sovietų Sąjunga.

Tikėjomės bendrą laikraštį leisti ilgiau, bet V. Tomkus atsisakė dirbti drauge, viena komanda – pareiškė negalįs mūsų įsileisti į savo patalpas ir kad toliau „Respublika“ bus leidžiama atskirai, o jūs sukitės kaip išmanote.

Toks akibrokštas mus supykdė, bet nesužlugdė, nors, manau, V. Tomkus tikėjosi priešingo efekto. „Lietuvos rytas“ neišėjo tik vieną kartą – sausio 13-ąją.

Suprantama, vien iš entuziazmo laikraščio neišleisi. Pirmiausia reikėjo kur nors prisiglausti. Mus po savo stogu priėmė Jaunimo forumas, kurio globos visai neseniai buvome atsikratę. A. Macaitis užleido tris ankštus kambarius Gedimino prospekto pastate – ten kadaise buvo vaikų darželis.

Prie vieno stalo liesdamiesi alkūnėmis dirbome keturiese. Net taip susispaudus visiems vietos nepakakdavo. Rašyti teko pagal grafiką: vienam žurnalistui išėjus parūkyti, į jo kėdę sėsdavo kitas. Prie įėjimo nekabėjo ir „Lietuvos ryto“ iškaba – tikėjomės, kad mus tai apsaugos nuo nepageidaujamo kariškių dėmesio.

Visą mūsų turtą sudarė latviškas radijo imtuvas „Spidola“, senas moskvičius, laikraščio pavadinimas, devyni žurnalistai ir, kaip minėjau, trys kabinetai.

Prabėgus kelioms dienoms po to, kai sovietų desantininkai mus išvarė iš Spaudos rūmų, mane pasikvietė pasikalbėti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tai mane nustebino – tada jau nebuvo jokia paslaptis, kad jis įtariai žvelgė tiek į mane, tiek į „Lietuvos rytą“.

Pokalbis truko gerą pusvalandį. Labiausiai įsiminė V. Landsbergio žodžiai, kad mes, žurnalistai, per lengvai pasitraukėme iš Spaudos rūmų: „Reikėjo rimčiau priešintis. Pasaulis turėjo pamatyti daugiau kraujo.“

Priminiau, kad desantininkai įsiveržė į mūsų patalpas, grasindami „Kalašnikov“ automatais, ir kaip nuo jų ginsiesi – gal šratinukais?

Be to, vienas Spaudos rūmus gynęs žmogus buvo sužeistas. „Gerai, bet to maža“, – sakytum, apgailestavo tuometis Lietuvos vadovas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.