Įdomiausia tai, kad tai į pasaulio literatūros klasiką pretenduojanti knyga, kurioje vilties žiburio nerasi nė su žiburiu. O dešimtukuose paprastai karaliauja literatūros saldumynai su persaldintais laimingų pabaigų įdarais.
C.Malaparte (1898–1957) – itin prieštaringa asmenybė, kurios gyvenimas kupinas staigių posūkių, skaudžių nuopuolių ir praregėjimų. Pasak jo biografo Franco Baldasso, rašytojas svajojo tapti revoliucionieriumi. Sulaukęs 16-os atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo fronte, 18-os patyrė akistatą su mirtimi – dujų ataką. Fašizmo ir Benito Mussolini idėjas C.Malaparte regėjo kaip galingą jėgą, turinčią nušluoti supuvusį Europos buržuazijos gyvenimo būdą, bet netrukus tuo teko nusivilti.
Antrojo pasaulinio karo metais C.Malaparte apkeliavo daugelį Europos šalių ir savo oda pajuto karo siaubą, savotišką žmonijos apokalipsę. Tad nenuostabu, nors ir keistoka, kad C.Malaparte romano lietuviško varianto viršelyje atsirado rinkodarinė paantraštė „Mažoji Neapolio apokalipsė“.
„Odą“ čekų rašytojas Milanas Kundera pavadino vienu kertinių praėjusio amžiaus romanų, o Vatikanas 1950 m. įtraukė į draudžiamų knygų sąrašą. Romanas nukelia į 1943-iųjų rudenį. Į Neapolį įžengia Sąjungininkai. Taip ilgai laukta laisvė, regis, turėtų prikelti bado ir skurdo nukamuotą miestą, tačiau žmonės priversti suvokti skaudžią tiesą – neapoliečiai tėra pralaimėtojai ir su jais bus elgiamasi kaip su pralaimėtojais.
„Euforija ir iliuzijos išsisklaido, miestą apima moralinis maras. Autorius negaili kritikos nei tėvynainiams, nei Sąjungininkams, nei fanatikams ir prisitaikėliams, nei „rytdienos didvyriams“, nei sau, nei krikščioniškajai moralei ir europietiškajam išpuikimui, atvedusiam prie masinių aukų kapų ir naikinimo stovyklų“, – teigė F.Baldasso.
Įtaigiausios romane – iškalbingos detalės. Tarkime, ar ne viso pasaulio, visos žmonijos nuopuolis glūdi kad ir tokiame sakinyje: „Ginklus suspaudė blyškios, bekraujės rankos – suglebusi oda karojo nuo pirštų galiukų tarsi didoka pirštinė.“
Ar tai ne dvasinio maro ženklas? Ypač jei įsivaizduotume, kad turtingas, stiprus, raumeningas vidinis pasaulis papučia odą, suteikia jai formą, kurią atima nuovargis, senatvė, ligos, neviltis, pasidavimas.
O tokių detalių šiame kūrinyje – lyg paveikslų Luvre. Jos daro jį genialiu, na, beveik genialiu romanu, kurį reikia skaityti, o ne apie jį kalbėti.
