„Redaktoriaus testamente“ esu baltasis ir juodasis metraštininkas viename asmenyje – tas, kuris gal per ilgai užsisėdėjo vyriausiojo redaktoriaus kėdėje, uostydamas parako dviejose epochose... Stengiuosi pirmiausia būti atviras ir sąžiningas sau, nors kartais išsprūsdavo ir piktesnis žodis, prasiverždavo užgautos ambicijos.
Kai kasdien susiduri su nepadailinta tikrove, pats tampi jos atspindžiu. Nesu joks pranašas ar aiškiaregys, todėl nepretenduoju į neginčijamą tiesą – to mane pirmiausia išmokė žurnalistika. Tikrai atsiras ne vienas, kuris mano aprašytus įvykius ir pažertus pamąstymus įvertins kitaip. Dėl to džiaugsiuosi, nes pasaulis juda į priekį tik tada, kai kibirkščiuoja skirtingi požiūriai.“
Gedvydas Vainauskas
Pateikiame ištrauką iš knygos, kurią jau galima įsigyti šalies knygynuose:
***
Tuo metu Lietuvos okupacijos tema dar buvo savotiška raudonoji linija, kurios nė vienam oficialiai spausdinamam leidiniui nebūtų leista peržengti.
Užtat atsigriebiau vėliau, kai 1988 metais parašėme, kad Sovietų Sąjunga Afganistane kariauja imperialistinį karą. Tuo metu pirmuosius žingsnius žengęs Sąjūdis jau pradėjo budinti Lietuvą, spauda drąsėjo, bet kritiškai vertinti šią karinę avantiūrą vis dar buvo tabu. Bemat sulaukiau grasinimų, kad šįkart tikrai būsiu atleistas. Bet vien gąsdinimais neapsiribota. Iš Pabaltijo karinės apygardos centro Rygoje man buvo atsiųstas vardinis šaukimas į kariuomenę su konkrečiu nurodymu vykti į dalinį Afganistane.
Akivaizdus kariškių kerštas – tai buvo nebe juokai. Anaiptol neketinau tarnauti sovietinėje kariuomenėje, paklusęs kompartijos vadovų ir generolų sandėriui, kuriuo siekta mane pamokyti pasiunčiant į Afganistaną.
Kaip pogrindininkas slapsčiausi gerą savaitę, nakvodavau vis skirtingose vietose. Karinio komisariato pasiuntiniai tykojo manęs prie namų, budėjo prie redakcijos durų. Negalėjau niekur viešai pasirodyti. Laikraščiui vadovavau telefonu. Bet kiek galima žaisti slėpynių – jau nedaug trūko, kad būčiau susektas, bet staiga A. Kumža ir A. Macaitis sugalvojo, kaip mane išsukti nuo karo, o galbūt ir nuo žūties.
Sumanymas buvo neįtikėtinai originalus: žaibiškai tapau „Ąžuoliuko“ choristu, neįtikėtinai greitai gavau Vokietijos vizą ir išvykau į užsienį. Gastrolės turėjo trukti visą mėnesį. Išvažiavome traukiniu, pasienyje niekas manęs nesulaikė – matyt, kariškiams nešovė į galvą tikrinti, ar nekirsiu sienos.
Lankėmės septyniuose Vokietijos miestuose. Kai kuriuose koncertuose sėdėjau žiūrovų salėje ir pats klausiausi choro. Tačiau porą kartų teko lipti ir ant scenos – turėjau atsistojęs kur nors kampe žiopčioti, stengdamasis bent pataikyti į choro ritmą.
Kelionė buvo smagi dar ir todėl, kad „Ąžuoliuko“ choristai jau atvirai alsavo lietuviško patriotizmo dvasia. Aš tuo metu buvau dar gerokai atsargesnis, o jie elgėsi be jokios atodairos į sovietinę valdžią. „Mes – lietuviai ir atvažiavome čia skleisti lietuvybės“, – drąsiai kalbėjo choro vadovai Vytautas Miškinis ir Rytis Kiškis. Maniau, simboliška, kad „Ąžuoliukui“ vadovauja tokie tvirtų įsitikinimų laisvi žmonės ir dar tokiomis tautiškomis pavardėmis.
Į Vilnių grįžau po mėnesio. Porą savaičių dar saugojausi, kad neįkliūčiau kariškiams, bet politinės permainos vis labiau įsibėgėjo ir jie paliko mane ramybėje. Galiausiai iš karinio komisariato pranešė: „Išsisukai – naujų kareivių į Afganistaną nebesiunčiame.“
Taip baigėsi mano vargai su sovietine kariuomene, o jų, kai tapau atsargos leitenantu po visą vasarą trukusios karinės stovyklos ir įgijau Vilniaus universiteto diplomą, patyriau nemažai. Bandymų mane pasiųsti tarnauti į kariuomenę buvo ne vienas. Vis sulaukdavau šaukimų į karinius mokymus – net žiemą kariškiai sugalvodavo pamokyti atsargos karininkus kariauti, apgyvendindami juos nešildomose palapinėse miškuose. Tai buvo atgrasiausi sovietinio režimo kirčiai, palikę randų visam gyvenimui.
Sykį, kai jau dirbau „Komjaunimo tiesos“ vyriausiuoju redaktoriumi, mane su dar keliais žurnalistais iškvietė į karinius mokymus ir įpareigojo leisti dalinio laikraštį. Nesinorėjo net ir tokios spaudos nemokšiškai kepti, todėl stengėmės rašyti patraukliau, bent truputį sudominti nykiai kariuomenėje dienas stumiančius vaikinus. Tačiau karininkams, pasirodo, to visiškai nereikėjo.
Netrukus sulaukėme jų vizito į spaustuvę. Čia vienas jų iškart aptiko, kad išgertas visas leidybos plokštėms valyti skirtas spiritas – laikraštis iš tiesų išėjo purvinas.
Tačiau net ne tai karininkus labiausiai įsiutino – jiems užkliuvo turinys. Gausiai „matais“ papildyta šneka jie liepė šį nežinia į ką panašų popiergalį patiems sau kur nors susikišti ir viską iš naujo perdaryti pagal jų atnešto Pabaltijo karinės apygardos laikraščio pavyzdį. Netgi nurodė ištisai perrašyti tekstus juose pakeičiant tik pavardes.
Tiesa, anksčiau, dar studijų Vilniaus universitete metais, karinėje stovykloje buvau patekęs į gerokai bjauresnę padėtį. Mus muštravę karininkai sumanė nusifotografuoti su šeimomis. Buvo išrikiuoti mokymuose dalyvaujantys studentai ir paklausta, ar yra mokančių fotografuoti. Kai niekas nežengė į priekį, nutariau surizikuoti aš. Ar gali pasitaikyti geresnė proga porai dienų ištrūkti iš įgrisusios stovyklos?
Fotoaparatą pasiskolinau iš vieno kolegos ir, vaizduodamas profesionalą, ilgai rikiavau karininkus bei jų žmonas, kad tilptų į kadrą. Baigęs fotosesiją pasakiau, kad man reikia nuvykti į savo darbovietę, „Tiesos“ redakciją, – ten galėsiąs išryškinti juostelę ir išspausdinti nuotraukų.
Parvažiuoju patenkintas į Vilnių, atiduodu fotojuostelę redakcijos laboratorijai, bet... Išgirstu ir perbalu – ten užfiksuotos tik neaiškios dėmės, nieko padaryti neįmanoma. Matyt, fotojuostelė buvo labai sena.
Nuvogęs dar porą laisvės dienų, grįžau į karinę stovyklą. Prisipažinsiu – buvau išsigandęs. Užuot įteikęs lauktas nuotraukas, pamelavau, kad vykstant į Vilnių, iš manęs pavogė fotoaparatą su juostele. Bet karinio dalinio vadai šia versija, žinoma, nepatikėjo. Pareiškę, kad taip tik tyčiojuosi iš fašistus nugalėjusios šlovingosios sovietinės kariuomenės, pasiuntė mane porai parų į kareivių areštinę Kosciuškos gatvėje, Vilniuje.
