L. Riley sakė, kad norėjo įamžinti ankstesnių kartų moterų pasiekimus ir tvirtumą, o šis ciklas patraukė, nes, pasak mitologijos, visos seserys buvo ypatingos ir stiprios moterys. „Kovodamos su lytiniais ir rasiniais prietarais, netekdamos mylimųjų per karus ar dėl ligų, pradėdamos gyvenimą iš naujo kitame pasaulio krašte, praeities moterys praskynė mums kelią, jų dėka šiandien mėgaujamės minties ir veiksmų laisve“, – teigė rašytoja.
Plejadžių žvaigždyną sudaro septynios žvaigždės, tačiau Šveicarijoje užaugo tik šešios įvaikintos seserys. Taigi septintoji knyga „Dingusi sesuo“ kupina dar daugiau paslapčių, nes pasakoja apie septintą seserį. Į lietuvių kalbą romaną vertė Viktorija Uzėlaitė. Šeimos advokatui pranešus, kad galbūt Naujojoje Zelandijoje atsirado septinta sesuo, Australijoje gyvenanti Kelė su savo partnere Krise leidžiasi į paieškas. Ji turi ypatingo žiedo su smaragdu piešinį, pagal kurį gali įsitikinti, ar Merė Makdugal išties yra jų sesuo.
Naujojoje Zelandijoje jos randa Merę, bet pasirodo, kad žiedą pilnametystės proga jai padovanojo mama – taip pat Merė, kuriai jis priklausė nuo pat gimimo. Tačiau vyresnioji Merė Makdugal po vyro mirties leidosi į savo gyvenimo kelionę aplink pasaulį. Norėdamos išsiaiškinti tiesą, seserys privalo ją pasivyti, bet, atrodo, Merė visiškai netrokšta, kad ją surastų.
Taip prasideda paieškos, kurios visas seseris privers sutelkti jėgas bandant išsiaiškinti, kuri – motina ar dukra – yra jų dingusioji septinta sesuo. Taip prasideda kelionė į Kanadą, Prancūziją, Angliją ir Airiją, kelionė aplink pasaulį ir laiku į praeitį. Kelionė, kupina neįtikėtinų sutapimų ir istorijų apie Airijos nepriklausomybės kovas, mįslių ir atradimų.
Britų rašytoja, buvusi balerina, teatro, kino ir televizijos aktorė L. Riley puikiai pažįstama Lietuvos skaitytojams ne tik iš „Septynių seserų“ ciklo, bet ir neserijinių romanų „Meilės laiškas“, „Drugelių kambarys“, „Orchidėjų namai“, „Mergina iš Italijos“, „Vidurnakčio rožė“, „Mergaitė ant jūros skardžio“, „Levandų sodas“, „Angelų medis“.
– Ką tik pasirodė romanų ciklo „Septynios seserys“ septintoji knyga „Dingusi sesuo“, kurios skaitytojai nekantriai laukia visame pasaulyje. Ar atskleistumėte šiek tiek detalių apie šią knygą?
– Visa esmė apie „Dingusią seserį“, kad ji yra dingusi. Man labai sunku, kai reikia duoti interviu, negaliu kalbėti atvirai. Ir ne dėl to, kad kad esu aikštinga ar keista rašytoja. Tiesiog galvoju, o kam gi viską sugadinti skaitytojams? Tiems, kas skaitys „Dingusią seserį“, noriu pasakyti, kad knygos pabaiga labai labai netikėta. Iš visos širdies labai prašau visų, kurie knygą perskaitys, tos pabaigos viešai neatskleisti ir išlaikyti paslaptį. Nesugadinkite malonumo tiems, kurie knygos dar neskaitė.
Galiu tik pasakyti, kad knygos veiksmas vyksta Naujojoje Zelandijoje, taip pat ir kitur pasaulyje. Seserys bando surasti dingusią seserį prieš metines, kai jos ketina paleisti vainiką ir berti druską jūroje, kur, jų manymu, palaidotas tėvas. Pagrindinis romano veiksmas vyksta mano gimtojoje šalyje, Airijoje. Jis, kaip visada, mus nukelia į praeitį. Ir tai iš tiesų viskas, ką noriu atskleisti apie šią knygą, kad nesugadinčiau skaitymo malonumo.
– Girdėjau, kad jūsų gerbėjai skambina į leidyklą ir teiraujasi, kada bus išleista naujausia jūsų „Septynių seserų“ ciklo knyga. Vyresnės skaitytojos nuogąstauja, ar spės perskaityti paskutinę ciklo knygą. Kaip jaučiatės, girdėdama tokias istorijas apie savo gerbėjus?
– Viena vertus, man labai malonu, kad skaitytojai keliauja šią kelionę drauge su manimi. Kita vertus, sulaukiu daugybės, daugybės vyresnio amžiaus skaitytojų laiškų, kuriuose jie, kaip ir minėjote, nerimauja, kad neišgyvens iki to, kol pasirodys paskutinė serijos knyga. Man taip negera, kai turiu jiems pasakyti: atleiskite, bet negaliu jums atskleisti, kaip istorija klostysis būsimoje knygoje. Žvelgiant iš dar kitos pusės, suvokimas, kad tavo knyga tokia laukiama, ir baugina.
– Jūsų romanuose itin svarbus ne tik vietos aspektas – seserys išsibarsčiusios po visą pasaulį, po skirtingus žemynus, bet taip pat ir gilus dalykų, apie kuriuos rašote, išmanymas. Pavyzdžiui, romano „Mergina iš Italijos“ pagrindinė veikėja – operos solistė. Skaitytojai, skaitydami šią knygą, gali iki menkiausių detalių susipažinti su operos gyvenimo scena ir užkulisiais. Kaip pavyksta skaitytojus taip panardinti į knygose aprašomus įvykius?
– Aš labai išsamiai tyrinėju temas, apie kurias imuosi rašyti. Save laikau istorike, nes tyrimai sudaro tokią didelę mano rašymo dalį. Bet, tiesą sakant, su „Mergina iš Italijos“ man buvo gana paprasta – užaugau operos pasaulyje. Mano krikšto tėtis ir dėdė buvo vyriausiasis apšvietėjas Karališkajame „Covent Garden“ teatre. Tai buvo pasaulis, kurį pažinojau iš vidaus.
Tiesa, paprastai temų, apie kurias imuosi rašyti, taip gerai neišmanau. Tuomet keliauju į tam tikrą šalį, apsigyventi ten kuriam laikui, ne savaitei. Ten lankau ne vien muziejus, bet susipažįstu su vietiniais žmonėmis. Jie visada atlieka svarbiausią vaidmenį, kuriant istorijas ir renkant duomenis, kurių man reikia rašymui. Kalbu ne apie istorinius faktus, pavyzdžiui, kada buvo laimėtas karas, bet domiuosi tuo, kaip paprasti žmonės į tai reagavo. Taip pat tuo, ką jie valgė pusryčiams, ar tuo metu jau buvo automobiliai, ar jie kinkė arklius į vežimus. Kitaip tariant, veikėją, gyvenusį prieš šimtą metų, imuosi kurti aprašydama tai, kokia buvo jo diena toje užsienio šalyje, apie kurią šiaip nieko nežinau. Visa tai reikalauja išsamių tyrimų.
– Lietuvoje neseniai pasirodė ir neserijinis jūsų romanas „Meilės laiškas“. Šį romaną parašėte prieš du dešimtmečius, bet šiandien jis taip pat sulaukia daug skaitytojų dėmesio. Kodėl nupučiate dulkes nuo romanų, rašytų prieš dvi dešimtis metų, ir prikeliate juos naujam gyvenimui?
– Tuos seniau parašytus romanus atradau visai atsitiktinai. Tvarkiausi namus ir atidariau apatinį rašomojo stalo stalčių. Kai vaikai buvo maži, rašiau visus šiuos romanus tiesiog sau, ne leidybai. Kai vienai iš savo leidėjų prasitariau, kad turiu tris parašytus romanus, ji pasakė: o, Dieve, duok man juos. Pati turėjau labai daug dvejonių. Ėmiau iš naujo skaityti tuos romanus ir suvokiau, kad juos reikia redaguoti, atnaujinti, bet pačios istorijos ir veikėjai buvo stiprūs. Pamaniau, kodėl gi ne? Kodėl jų nepublikavus? Jie dūla stalčiuose – išleiskime juos į pasaulį.
O „Meilės laiškas“ buvo mano pirmasis bandymas parašyti trilerį, knygoje veiksmas vyksta labai greitu tempu. Po „Meilės laiško“, kol vaikai buvo maži, parašiau dar keletą knygų. Manau, kad visos jos buvo tarsi treniruotė tam, ką rašau dabar, nes trilerio elementų yra ir „Septyniose seseryse“.
– Kas slypi tokiose laikui nepavaldžiose istorijose, kad jos nepraranda susidomėjimo, išlieka svarbios žmonių gyvenimuose?
– Manau, kad laikui nepavaldžios yra temos apie žmogiškumą. Tai, kaip gyvename, kaip valgome, kaip rengiamės ar kaip elgiamės, pasikeitė, bet iš esmės mes, kaip žmonės, labai stipriai nepasikeitėme. Mes vis dar įsimylime, vis dar jaučiame pyktį, baimę, pavydą. Tai tie patys dalykai, apie kuriuos rašau knygose aš, apie kuriuos savo romanuose rašė Dickensas, Austen ar Bront?. Visos šios temos – laikui nepavaldžios.
– Viename interviu esate sakiusi, kad pagrindinė jūsų knygų tema – įtampa tarp meilės ir pareigos. Tai jums viena svarbiausių temų?
– Tai atsiskleidžia beveik visose meilės istorijose, kurias kada nors esu parašiusi: sekti savo širdimi, daryti tai, ką tu nori, iki momento, kai dėl to greičiausiai įskaudinsi kitus žmones, kuriems esi įsipareigojęs. Tada turi priimti tą siaubingą sprendimą – ar pirmenybę teikti sau ir savo širdies balsui, ar atsakomybei prieš kitus.
Pasirinkimas tarp meilės ir atsakomybės yra kertinė prieš 11 metų pasirodžiusio romano „Orchidėjų namai“ tema. Tiems, kas dar neskaitė „Orchidėjų namų“, neatskleisiu, kas iš jų laimi. Tačiau, be abejonės, tai – sudėtingos grumtynės. Ši kova atkeliavo iš tolimos praeities, tebėra aktuali ir šiandien. Žmonės įsimyli, sukuria santuoką su vienu žmogumi, galbūt susilaukia vaikų. Po penkiolikos metų jie įsimyli ką nors kitą. Kaip jie elgiasi? Ar taip, kaip norisi patiems, ar lieka su šeima, nes taip geriausia?
– Jūsų biografija įspūdinga. Buvote lavinama tapti balerina, po to tapote aktore, o dabar esate rašytoja. Kaip ėmėtės rašymo?
– Mane prie lovos buvo prikaustęs labai pavojingas virusas. Manyta, kad tai liaukų uždegimas. Sirgau labai sunkiai. Tuo metu buvau aktorė, tad negalėjau vaidinti. Visada turėjau labai lakią vaizduotę, tad pamaniau: ką gi, dabar užrašysiu tą istoriją, kuri jau kurį laiką sukosi mano galvoje. Ją tiesiog užrašiau ranka per kokius tris keturis mėnesius. Dar sirgau, kai atėjusi aplankyti draugė išvydo didžiulį pluoštą popierių ir paklausė, kas čia. Sakau, parašiau romaną. Ji prašė, kad duočiau paskaityti. Aš priešgyniavau, bet vis dėlto daviau.
Draugė tą romaną davė paskaityti tėčiui, kuris buvo žinomas, nors ir ne pasauliniu mastu, buvo apdovanotas už knygą „Paskutinis traukinys iš Berlyno“. Abejoju, ar jis skaitė daugiau nei pirmus du puslapius, bet atidavė tą tekstą savo agentui. Maždaug po metų gavau pasiūlymą knygą išleisti. Per tą laiką surinkau tekstą kompiuteriu, pardavusi savo vestuvinę suknelę, kad galėčiau susimokėti už Word programinę įrangą. Man buvo 24–eri, ką tik vėl buvau tapusi nėščia. Tuo metu supratau, kad rašymas yra būtent tai, ką noriu daryti visą likusį gyvenimą. Aš tai tiesiog žinojau.
– Kaip apibūdintumėte, ką rašymas jums suteikė, o ką atėmė, jei ką nors atėmė?
– Aš nemanau, kad rašymas iš manęs ką nors atėmė. Jis man suteikė tokią didelę privilegiją! Taip sakau nepaisant to, kad išgyvenau ir labai labai sudėtingų momentų. Prieš dvi dešimtis metų, kai knygos nebuvo labai gerai parduodamos, mes praradome namus, nes neišgalėjome mokėti paskolos – buvau labai labai neturtinga, tai buvo labai sudėtingas etapas.
Rašymas man suteikė didžiulę privilegiją – apkeliavau pasaulį, sutikau žmonių, kurių kitomis sąlygomis niekada nebūčiau sutikusi. Sutikau nuostabių žmonių, kurie apsaugojo mane nuo puikybės, iš kurių išgirdau nepaprastų istorijų ir, nors laikai buvo sunkūs, sugebėjau uždirbti pragyvenimui iš to, ką dievinau daryti. Atsikelti ryte ir žinoti, kad dieną praleisiu darydama tai, ką be galo mėgstu, – didžiausia privilegija, kuri gali būti suteikta žmogui.
– Žinau apie jūsų idėją knygas vaikams rašyti drauge su savo sūnumi.
– Pirmąją knygų seriją pavadinome „Angelai sargai“. Pirmoji knyga pasirodė Vokietijoje, o kitose šalyse ji pasirodys rudenį. Man labai patinka rašyti drauge su sūnumi, nes rašau būtent apie tai, ką pati kalbėdavau savo vaikams, kai jie buvo maži. Jei jiems būdavo sunki diena ar ko nors išsigąsdavo, sakydavau, kad angelas sargas jais pasirūpins. Pavyzdžiui, kai išleisdavau juos prie mokyklos vartų, sakydavau: nesijaudinki, tu niekada nebūsi vienas ir tau nereikia niekuo rūpintis, nes tavo angelas sargas bus su tavimi.
Senais laikais, dar prieš koronavirusą buvome bare ir aš sūnui pasakiau: argi nebūtų puiku parašyti knygų seriją vaikams, kad ir daugiau vaikų jaustųsi saugomi savo angelų sargų. Tuo aš pati tikiu. Haris tada atsakė, kad tai miela mintis. Iš esmės, aš sugalvoju istorijas, o jis jas parašo. Man labai gera rašyti drauge su vienu iš savo vaikų. Šiaip jau įprasta, kad romanų rašymas – vienišas užsiėmimas. Aš dėl to nesiskundžiu, bet malonu išbandyti ir kitokią rašymo patirtį.
– Kas toliau? Akivaizdu, kad nestokojate idėjų, kaip ir kokiomis formomis išreikšti kūrybiškumą.
– Tik knygos. Noriu rašyti tik knygas, tačiau šiuo metu vyksta ir televizijos serialo darbai, esu įsitraukusi ir į serialą – tai keista, nes grįžtu į aktorystės etapą.
– Tai serialas pagal „Septynias seseris“?
– Taip. Kalbėdama nenoriu prisišaukti nelaimės, nes serialo kūrimas užima labai daug laiko, visada gali kilti kokių nors kliūčių, bet procesas vyksta, laikykime kumščius ir matysime, kaip viskas klostysis.
– Kalbamės pandemijos laiku. Kokią įtaką šis laikas daro jums kaip žmogui, kaip rašytojai, o galbūt didelės įtakos neturi?
– Laimei, mane šis laikotarpis paveikė mažiau nei kitus žmones. Esu įpratusi būti viena namuose, pati sau palaikyti kompaniją. Žmonės, kurių man ypač gaila, – tai mano vaikai, paaugliai. Viena iš jų vasarą baigė mokyklą, planavo metus atostogauti, keliauti, o vietoje to ji visus metus buvo uždaryta su mama ir tėčiu. Kiti du vaikai ką tik pradėjo studijuoti universitete, jiems, manau, irgi buvo labai labai sunku, jie irgi laiką leido su mumis.
Kita vertus, mums pasisekė, kad neužsikrėtėme virusu ir nesirgome, niekas iš artimųjų nesirgo ir nemirė. Pandemija suteikė man ir mano vyrui papildomo laiko pabūti su vaikais, laiko, kurio šiaip būtume neturėję. Visada mėginu suteikti pozityvią prasmę tam, kas šiaip jau yra taip negatyvu milijonams žmonių.
Labai tikiuosi, kad ši pandemija žmoniją išmokė, kad esame pažeidžiami ir kad privalome būti vieni kitiems geresni. Negalėjome būti vieni su kitais, savo bendruomenėse, negalėjome vieni kitų apkabinti, paliesti, pasibučiuoti – kaip būtina, kaip svarbu žmonėms suvokti, kad mums reikia vieni kitų. Kad negalime atsitverti interneto burbule, kas jau buvo pradėję vykti vis labiau ir labiau. Žmogus negali būti vienas tarsi sala, mes neabejotinai turime priklausyti bendruomenei.
– Ačiū jums, kad atradote laiko susitikti su mumis, Lietuvos skaitytojais.
– Galbūt greitu metu galėsime susitikti asmeniškai. Iki pasimatymo, Lietuva!
