Su žmona Audrone sūnus Lauryną ir Augustą užauginęs R.Šavelis daugybę metų gyveno Šilėnų soduose Vilniaus pakraštyje, šalia Kairėnų. Pastaruoju metu jis sunkiai sirgo, nedaug ir rašė. Paskutinę jo knygą – romaną „Šiek tiek mėnesienos“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido 2013 m.
Tai gana pesimistinis kūrinys, kuriame dedasi nors ir keisti, bet išradingai civilizacijos paklydimus atskleidžiantys įvykiai: atgiję miruoliai – grafas Liudvikas Rūka-Rūkevičius, pirmasis kolūkio pirmininkas Petras Liknora, mokytojas Gediminas – bendrauja su vietos gyventojais, apylinkes apgaubia tiršta antgamtinė migla. Bandoma vaizduoti, su kuo susijusios gyventojų evakuacijos ir ištuštėjusių apylinkių priežastys.
Davė kraujo priesaiką
Kokia buvo rašytojo R.Šavelio karjeros pradžia? Jis yra užsiminęs, kad tapti rašytoju buvo užsimanęs jau vaikystėje: „Dar mokyklos suole perskaičiau Ericho Marios Remarque’o „Tris draugus“. Iš pradžių skaitydamas kikenau, o baigdamas, regis, verkiau. Man dingojas, kad po tos knygos apsisprendžiau – būsiu rašytojas.
Ta mintis, beje, buvo nenauja. Trečioje klasėje su draugu Juozu, prisiskaitę literatūros apie indėnus, nutarėm tą patį ir pradinės mokyklos kieme, nuošaliame patvoryje, davėm kraujo priesaiką: „špilka“ prasidūrėme nykščius, suglaudėm ir pasakėm: būsim.“
O devintoje klasėje R.Šavelis, įsižiūrėjęs juodaplaukę bendraklasę, pradėjo rašyti eilėraščius, kuriuos spausdino rajono laikraštis „Spalio vėliava“. „Kai po daugelio metų bibliotekoje laikraštyje aptikau savo eiles, pajutau neišpasakytą gėdą. Prastas rimas, sentimentalu, nors vemk, ir viskas, aišku, tik apie meilę. Ačiū Dievui, pagalvojau, kad kažkas kažkada apšvietė protelį ir aš lioviausi skridęs paskui man nepriklausančią mėlynąją paukštę“, – buvusiam „Metų“ redaktoriui Danieliui Mušinskui yra pasakojęs R.Šavelis.
Tuomet būsimasis rašytojas Pandėlio žemės ūkio mechanizacijos mokykloje gavo plataus profilio traktorininko, kombainininko ir šaltkalvio diplomą ir kelis mėnesius arė plačiuosius kolūkio laukus vikšriniu DT-54 traktoriumi. Šioje mokykloje jis pradėjo rašyti prozą.
Tarp prozos ir kino
Proza ir kinas – dvi meno rūšys, kurios galbūt derėjo, o gal ir konkuravo šviesaus atminimo R.Šavelio viduje.
Net ir garsiausio jo kūrinio – romano „Tadas Blinda“ – pagrindu tapo scenarijus, pagal kurį 1973 m. režisierius Balys Bratkauskas sukūrė itin populiarų 4 serijų televizijos filmą. Romanas pasirodė tik 1987 metais.
„Romaną, suprantama, išpopuliarino filmas, kurio niekada nemėgau ir nemėgstu, nors jame vaidina puikūs aktoriai, aš jau nekalbu apie Vytautą Tomkų, – D.Mušinskui yra sakęs R.Šavelis. –Liūdna, kad daugelis tų aktorių jau iškeliavo Anapilin. Kai kam tas filmas net pakenkė karjerai. Esu girdėjęs, kad Klaipėdos teatro aktorius B. Barauskas nebegaudavo „teigiamų“ (pagal sovietmečio supratimą) vaidmenų. Girdi, kaip jis gali teatro scenoje sakyti kokio nors partsekretoriaus tekstą, jei filme vaidino čigoną!
Filmo nemėgstu dėl to, kad jame apstu primityvių, saviveiklą primenančių triukų ir scenų. Iki šiol pykstu ant tuomečių redaktorių dėl Kristinos personažo biografijos. Man neleido, kad ji atvyktų iš Paryžiaus. Peterburgas mat geriau negu koks buržuazinis Paryžius (XIX a. vidurys!). Nei filme, nei romane nederėtų ieškoti kokios nors ypatingos istorinės autentikos. Tai tokia kūryba, kaip rusai pasakytų, – šakėmis ant vandens.
Romaną rašiau (turbūt vienintelis toks atvejis Lietuvoje, kai pirma atsiranda scenarijus, paskui – knyga) prikalbintas poeto Vytauto Rudoko, kuris mane įtikino: romanas turės pasisekimą, o tau, Rimai, šis tas nubyrės į kišenę. Taip ir atsitiko.
Tas lengvas žanras iš tikrųjų nėra toks jau lengvas. Galioja toks pat, anot klasikų, dėsnis – rašyk taip, tarsi tai būtų paskutinė diena tavo rašymui. Antraip gali nuklysti į tokias banalybių džiungles, kad nelabai rasi kelią atgal. Užtat rimti rašytojai net nežiūri šito žanro pusėn. Galų gale kaip ir viskas, kas kuriama, priklauso nuo talento.“
Buvo ir linksma, ir liūdna
Vienas įdomiausių R.Šavelio gyvenimo faktų – dvylika su puse metų trukęs darbas Vilniaus teritorinėje muitinėje, dėl kurio jam prilipo rašytojo muitininko etiketė.
„Dirbau budėtoju, iš pradžių vyresniuoju inspektoriumi, vėliau – vyresniuoju specialistu. Atėjau dirbti, aišku, ne pašaukimo vedamas ir ne iš meilės muitinei. Reikėjo kaip nors suktis, kad neliktum ant ledo.
Iš pradžių naiviai tikėjau: prabėgo diena, ateis vakaras, naktimis galėsiu rašyti. Nė velnio.
Per dieną tenka bendrauti su žmonių pulkais (dar telefonas!), kurie atsineša savas auras, rūpesčius, bėdas.
Muitinė pagal savo paskirtį nėra itin malonus kliento draugas, nors ir kaip tokiu dėtųsi. Diena išvargina, o naktimis belieka knapsėti. Visko yra pasitaikę: ir linksmų, ir liūdnų dalykų. Žinojau viena – elkis su klientais maloniai, paslaugiai, bet oriai. Elkis taip, kad paskui koks nors kazachstanietis pagarbiai prisimintų Lietuvos muitinę ir jos valstybę.
Jaučiausi savo valstybės pilietis ir šioks toks pareigūnas, nors iš dalies ir sargas, naktimis turėdavau apeiti teritoriją, įsitikinti, ar koks niekadėjas nesigvieši atgauti teisėtai konfiskuoto jo turto, kuris čia ilsisi muitinės sandėliuose. Gal būčiau ir ilgiau dirbęs, bet išmušė pensininko valanda“, – žurnale „Metai“ skelbtame D.Mušinsko interviu kalbėjo R.Šavelis.
Rašė apsakymus, romanus, scenarijus
R.Šavelis gimė 1942 m. Steponiuose, Rokiškio rajone. 1967 m. baigė Vilniaus universitetą, 1970 m. Maskvos aukštuosius kino scenaristų ir režisierių kursus.
Debiutavo apsakymų rinkiniu „Palei žalią krantą“ (1970 m.). Romane „Dievo avinėlis“ (1974 m.) vaizduodamas pokario Lietuvos kaimą išvengė ideologizavimo ir sovietinei literatūrai privalomo Lietuvos partizanų pasmerkimo. Pokario patirties įkvėptoje apysakoje „Amžinoji šviesa“ (1987 m.) per dviejų jaunų žmonių nelaimingos meilės istoriją atskleidė žmogiškos būties trapumą istorijos šėlsme.
Pagal R.Šavelio scenarijų sukurtas televizijos nuotykių filmas „Tadas Blinda“ (1973 m., režisierius B.Bratkauskas). Remdamasis istoriniais duomenimis apie XIX a. gyvenusį žemaičių plėšiką Tadą Blindą savo scenarijų ir 1987 m. išėjusį romaną „Tadas Blinda“ (2010 m.) sukūrė daugiausia pasikliaudamas vaizduote ir išmone.
Novelių ir romano rinkinyje „Pasimatymas su gyvenimu: Tamarikso žydėjimas. Šuo, vardu Trepsis, arba Saulėleidis Baltijos kelyje“ (2000 m.) svarbi tautos išsilaisvinimo tema. Dar išleido apsakymų rinkinį „Paparčio šešėly“ (1980 m.), apsakymų rinktinę „Langinė vėtroje“ (2009 m.), romaną „Šiek tiek mėnesienos“ (2013 m.).
Parašė atsiminimų knygą apie P.Širvį „Geriu žalią tylą“ (2004 m.), scenarijus televizijos filmams „Žemė maitintoja“ (1977 m., pagal P.Cvirkos romaną, režisierius B.Talačka), „Vaikinas iš darbo gatvės“ (1979 m., pagal A.Bieliausko romaną „Ji mylėjo Paulį“, režisierius A.Dausa), kino filmams „Arkliavagio duktė“ (su P.Dirgėla, 1983 m., A.Vienuolio apsakymų motyvais), „Amžinoji šviesa“ (1987 m.), „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1991 m.), „Vilko dantų karoliai“ (1997 m., pagal L.Gutausko romaną; visų režisierius A.Puipa).
R.Šavelis parašė scenarijų ir 1991 m. G.Lukšo režisuotam filmui „Žemės keleiviai“. Tai pirmas vaidybinis filmas apie postsovietinį gyvenimą Lietuvoje – „apie tuometinę žmogaus sielos būseną“. Fimas pelnė Sidabrinės vynuogių kekės prizą tarptautiniame Centrinės Europos festivalyje Lagove (Lenkija).
