Rašytojas gimė 1942 m. Steponiuose, Rokiškio rajone. 1967 m. jis baigė Vilniaus universitetą, 1970 m. Maskvos aukštuosius kino scenaristų ir režisierių kursus.
1970–1974 m. Kinematografijos komiteto narys, 1974–1977 m. ir 1980–1984 m. Lietuvos kino studijos scenarinės kolegijos redaktorius, 1978–1980 m. Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas ir 1990–1993 m. klubo vedėjas.
Nuo 1973 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Debiutavo apsakymų rinkiniu „Palei žalią krantą“ (1970). Romane „Dievo avinėlis“ (1974) vaizduodamas pokario Lietuvos kaimą išvengė ideologizavimo ir sovietinei literatūrai privalomo Lietuvos partizanų pasmerkimo. Meistriškai atskleista nerimo, baimės, netikrumo dėl rytdienos atmosfera, kuriama įtikinanti mažo žmogaus, kaimo šiaučiaus, desperatiškai siekiančio išlikti doru žmogumi, drama.
Pokario patirties inspiruotoje apysakoje „Amžinoji šviesa“ (1987) per dviejų jaunų žmonių nelaimingos meilės istoriją atskleidžiama žmogiškos būties trapumas istorijos šėlsme.
Pagal jo scenarijų sukurtas televizijos nuotykių filmas „Tadas Blinda“ (1973, režisierius B. Bratkauskas). Remdamasis istoriniais duomenimis apie 19 a. gyvenusį žemaičių plėšiką T. Blindą savo scenarijų ir 1987 išėjusį romaną Tadas Blinda (32010) sukūrė daugiausiai pasikliaudamas vaizduote ir išmone.
Išskirtinis R. Šavelio prozos bruožas – psichologizmo, proziško ir poetinio pradų simbiozė. Novelių ir romano rinkinyje „Pasimatymas su gyvenimu: Tamarikso žydėjimas“; „Šuo, vardu Trepsis“, arba „Saulėleidis Baltijos kelyje“ (2000) svarbi tautos išsilaisvinimo tema, atskleidžiama susvetimėjimo, vienišumo, pakitusių ekonominių santykių diktato nepakėlusio menininko drama, yranti šeima, dvasinis personažų konformizmas apnuogina dalies visuomenės dorovinį nuosmukį, nesubrendimą laisvei.
Parašė atsiminimų knygą apie P. Širvį „Geriu žalią tylą“ (2004), scenarijus televizijos filmams „Žemė maitintoja“ (1977, pagal P. Cvirkos romaną, režisierius B. Talačka), „Vaikinas iš darbo gatvės“ (1979, pagal A. Bieliausko romaną „Ji mylėjo Paulį“, režisierius A. Dausa), kino filmams „Arkliavagio duktė“ (su P. Dirgėla, 1983, A. Vienuolio apsakymų motyvais), „Amžinoji šviesa“ (1987), „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1991), „Vilko dantų karoliai“ (1997, pagal to paties pavadinimo L. Gutausko romaną; visų režisierius A. Puipa) ir kitiems. Dar išleido apsakymų rinkinį „Paparčio šešėly“ (1980), apsakymų rinktinę „Langinė vėtroje“ (2009), romaną „Šiek tiek mėnesienos“ (2013). Romanas „Dievo avinėlis“ išverstas į estų, rusų kalbas.
1975 m. Žemaitės literatūrinė premija už apsakymus „Kopėčios“ ir „Paparčių pavėsy“, taip pat apsakymų rinkinį „Palei žalią krantą“.
1988 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už knygą „Amžinoji šviesa“.
1999 m. įvertintas Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija už novelę „Tamarikso žydėjimas“.
Rašytojų sąjungos užuojauta
Nuoširdžiai užjaučiame žmoną Audronę, sūnus Lauryną ir Augustą su šeimomis bei kitus artimuosius ir bičiulius, rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos pranešime.
Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad gegužės 20 d. po ilgos ir sunkios ligos, eidamas aštuoniasdešimtuosius metus, mirė žinomas prozininkas ir scenaristas Rimantas Šavelis.
Jau mokykloje Rimantas Šavelis garsėjo, jo paties žodžiais tariant, kaip „štukorius“, mielai lipo į sceną ir vaidino įvairiuose renginiuose, buvo „apsinuodijęs“ kinu, stengėsi pamatyti visus Panemunės miestelyje rodomus filmus. Todėl, baigęs vienuolika klasių, bandė stoti į Vilniaus konservatoriją – labai norėjo tapti aktoriumi, bet kai ši svajonė neišsipildė, pasuko literatūros link – ėmė rašyti, iš pradžių – eilėraščius, vėliau – apsakymus. Beje, pats yra užsiminęs, kad rašytoju tapti buvo užsimanęs jau vaikystėje: „Dar mokyklos suole perskaičiau E. M. Remarque‘o Tris draugus. Iš pradžių skaitydamas kikenau, o baigdamas, regis, verkiau. Man dingojas, kad po tos knygos apsisprendžiau – būsiu rašytojas. Ta mintis, beje, buvo ne nauja. Trečioje klasėje su draugu Juozu, prisiskaitę literatūros apie indėnus, nutarėm tą patį ir pradinės mokyklos kieme, nuošaliame patvoryje, davėm kraujo priesaiką: „špilka“ prasidūrėm nykščius, suglaudėm ir pasakėm: būsim“.
Rimantas savo priesaikos nesulaužė. 1970 metais pasirodė pirmasis jo apsakymų rinkinys Palei žalią krantą, už kurį 1975 m. pelnė Žemaitės literatūrinę premiją, 1980 m. – Paparčio šešėly, o 1987 metais apysaka ir apsakymai Amžinoji šviesa, už kurią buvo apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija. Anais laikais jauno autoriaus romanas buvo retenybė, todėl 1974 m. išleistas Rimanto Šavelio romanas Dievo avinėlis tapo neeiliniu literatūros įvykiu. Dar didesnio rezonanso sulaukė 1987 metais pasirodęs ir pakartotinai išleistas nuotykių romanas Tadas Blinda. 1999 m. už novelę Tamarikso žydėjimas, publikuotą mėnraštyje „Metai“, jam buvo skirta Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija.
Beje, knygų rašymas nuolatos konkuravo su autoriaus gyvenimu kino pasaulyje. Taip jau nutiko, kad geru dešimtmečiu anksčiau nei šis romanas, 1974-aisiais, pagal R. Šavelio scenarijų buvo sukurtas garsus televizijos filmas „Tadas Blinda“ ir daug kitų filmų.
Pats rašytojas yra sakęs: „Tas bjaurybė kinematografas taip moka suvilioti, užhipnotizuoti, kad užmiršti ir laiką, ir valgį, ir miegą. Iš šalies žiūrint, viskas atrodo labai paprasta: yra scenarijus, atsiranda režisierius, operatorius, dailininkas, pakviečiami aktoriai, filmuojame, ryškiname juostą, montuojam, įgarsinam ir turim vaizdą ekrane. Betgi kad ne. Pats filmo kūrimas yra toks magiškas, toks nenuspėjamas, beveik iliuzinis, kad tu pasineri į jį visa galva“. Tarp jo parašytų kino scenarijų filmams įsimintiniausi – Arkliavagio dukra (1982, XV-ojo sąjunginio kino festivalio Taline prizas ir diplomas „už geriausią nacionalinės literatūros klasikinio kūrinio įkūnijimą ekrane“), Amžinoji šviesa (1987; Italijoje vykusiame kino festivalyje filmas laimėjo aukščiausią apdovanojimą), Bilietas iki Tadž Mahalo (1990), Žemės keleiviai (1991), Vilko dantų karoliai (1997) ir kt.
Išėjęs dirbti į Vilniaus teritorinę muitinę, kuriai atidavė dvylika su puse metų, tikėjosi, kad ne tik užsidirbs pragyvenimui, bet ir galės ramiai naktimis rašyti. Deja, darbas su žmonėmis (Rimantas iš pradžių dirbo budėtoju, vėliau – vyresniuoju inspektoriumi ir vyresniuoju specialistu) atimdavo daug jėgų ir, anot jo, kai diena išvargina, naktimis belieka knapsėti. Vis dėlto jis rašė ir leido knygas, kurios tapdavo ne vien literatūros, bet visos lietuvių kultūros įvykiais. 2000 metais pasirodė romanas Pasimatymai su gyvenimu, 2004 m. atsiminimai apie Paulių Širvį Geriu žalią tylą, 2009 m. – apsakymų rinktinė Langinė vėtroje, o 2013 m. – romanas Šiek tiek mėnesienos, kuriame autorius pasirinko metaforizuotą, gal net mistifikuotą pasakojimo būdą. Šis paskutinis jo kūrinys sutviska netikėtomis spalvomis, personažų likimai įgauna filosofinę prasmę. Autorius dar sykį skambina varpais: civilizacija gali atnešti ne tik gėrį, progresą, bet ir pražūtį.
