Tamsaus humoro nestokojantis viršelis ir humaniškumu netrykštantis kūrinio pavadinimas yra taikli nuoroda į aštrų ir pagavų turinį.
Pasakojimo epicentre – trys draugai: dailininkas Pepinis, krematoriumo darbuotojas Vilis ir žavioji Sofija. Pradžioje, gali pasirodyti, kad tai neypatinga jaunuolių istorija, kurioje pasakojama apie trijulės draugystę Latvijos kasdienybės fone. Bet, perkopęs pirmuosius puslapius, skaitytojas sakinys po sakinio bus įtrauktas į nenusakomo šmaikštumo, nejaukumo, gyvenimo grožio ir beprasmybės verpetą: „Jei norite pakratyti kojas, rekomenduoju pasinaudoti mūsų paslaugomis, galime čia pat ant greitųjų susitarti – pataikaujamu kapinių tarnautojo tonu pasiūlė Vilis, ištraukė iš kišenės krematoriumo vizitinę kortelę ir rūpestingai padėjo ant prietaisų skydelio, greta Nikolajaus Stebukladario. – Jūs nepasigailėsite, čia viskas surašyta, įkainiai kitoje pusėje. Jei atrodo per brangu, iš karto sakau, dėl kainų galime tartis, mes visada klientui padedame, ypatingos nuolaidos per Kalėdas, taip pat skenduoliams ir mažiems vaikams, ir žinote kodėl? – Jis dirbtinai liūdnai nusišypsojo. – Žmonės mėgsta gauti dovanų. Ir mirusieji šia prasme nėra išimtis. Jums iš tikrųjų labai pasisekė, tikriausiai esate gimęs su laimingais marškinėliais, nes būtent šiuo momentu turime akciją, ypatingas karštų kainų mėnuo, nepaprasta galimybė palikti šį pasaulį beveik nemokamai, žodžiu, totališkai pigiai.“
Mirties tematikai tekste tenka esminis dėmesys. Autorius geba meistriškai balansuoti tarp egzistencinės nevilties, visos žmonijos laukiančios tragiškos išėjimo neišvengiamybės ir netikėtų galimybių mirtį paversti iki ašarų absurdišku juoko objektu. O kinematografinis, lėtas epizodų aprašymas, perteikimas „stambiu planu“, nejučia virsta sąmonės srautu, kuris pagauna ir nebepaleidžia, tartum sniego gniūžtė, didėjanti riedant nuo kalno: „Visi džiaugėsi gyvenimu, tik nuvargę manekenai stovėjo apdulkėję su juodais kostiumais ir krakmolytais baltais marškiniais – iškilmingai nerangiai ir nejudėdami, lyg ruošdamiesi garbės sargybai prie karsto vieno seno vyro, ką tik mirusio šeštame aukšte virš kavinės, dar spėjusio paskutiniu atodūsiu įkvėpti savo senutei į ausį ilgai lauktus žodžius, tuos vienintelius, dėl kurių gyvename ir lazdai subildėjus į skylėtą parketą, žila ponia susmuko jam ant krūtinės ir abiem rankomis laikė savo Janytį, nenorėdama paleisti, nepalik manęs, nepalik čia vienos pačios, kol sūnus pagaliau jėga, nenoromis, bet užtikrintai patraukė kūkčiojančią motiną į šalį, kad leistų marčiai užspausti senolio akis ir arbatiniu šaukšteliu įstumti agonijoje iškištą liežuvį, kurį jis, senas ironiškas pokštininkas, išeidamas vis dėlto sugebėjo parodyti pasauliui, o marti greitai, atsirėmusi keliu į lovos kampą ir persisvėrusi per lovos kraštą, baugščiai drebančiomis rankomis rišo atkraigusį žandikaulį, – skarele stipriai pritraukė jį prie pliko pakaušio, sutraukdama raukšles, išdžiūvusius neskustus skruostus ir užburdama lūpas nejudria, paslaptinga šypsena, tokia sudvasinta ir romia, kokia būna tik negyvėlių ir visai neskirta gyviesiems, nes nukreipta į vidų, žemyn, tiesiai į juodąją bedugnę. <...> marti lyg įgelta atšoko nuo lovos ir pribėgusi prie praviro lango, su milžinišku palengvėjimu išmetė apseilėtą šaukštelį lauk. <...> o šaukštelis kūlvirsčiavo toliau, skersai žemyn, vis greičiau ir greičiau, taip greitai, kaip pats gyvenimas, mirgėdamas auksu, lyg beprotiškas bumerangas, kuris niekada niekada nebesugrįš, kol minkštai atsitrenkė į lietsargį, dengusį ovalius kavinės stalelius, lyg nuleistas rūpestingas milžiniškos perekšlės sparnas, ir nuslydęs iki išblukusio brezento krašto, lyg abejodamas akimirką pasiūbavo, paskui iš lėto persisvėrė per jį ir pliaukštelėjo į kažkokios putnios, elegantiškos damos kavos puodelį. Moteris, tebeskaitydama glamūrinį žurnalą, mechaniškai, trimis pirštais sučiupo įkritusį šaukštelį ir iš lėto pamaišė cukrų.“
Nors kūrinyje absurdo komedijos elementų išties apstu, o mirtis šmėžuoja lyg ketvirtoji pagrindinė veikėja, pasakojimo gyvybingumas kuriamas ne tik per juodojo humoro elementus, bet ir taiklų žmogaus jausmų ir poelgių demaskavimą: „Žinai, kartais galvoju, kad nors greičiau tai įvyktų. Nėra gerai taip galvoti, bet aš galvoju. – Taip galvoja visi, – ramino Vilis. Tik retai kas prisipažįsta. Gyviesiems nepatinka mirštantys. Trukdo gyventi. Ar esi pastebėjęs, kaip greitai po laidotuvių visi eina lauk iš krematoriumo? Beveik tekini, bėga, kaip iš degančios daržinės, damoms lūžta kulnai ir plyšta siaurų sijonų skeltukai. Ir niekas nepažvelgia atgal“.
Visa pastebintis pasakotojo ir veikėjų žodis įsismelkia į vidinio pasaulio gelmes, o tada gali ištikti tylus krizenimas į saują, nejaukus muistymasis kėdėje, gėdos, grožio, laikinumo gailesčio, meilės, liūdesio potyriai: „Na, baik! Juk nereikia žiūrėti į krosnį, kaip jie sėdasi ir stengiasi ištrūkti lauk, dar pakelia rankas, lyg gindamiesi nuo liepsnų. <...> Niekas nenori taip paprastai sudegti, priešinasi, kaip moka. Taip, žmogus vis dėlto ne degtukas. – Bet kas jis toks yra? – išspaudė Pepinis. – Kas? <...> Galbūt krintanti žvaigždė? Kurį laiką skrenda ir paskui sudega naktiniame danguje. Nežinau. Bet apie tai dažnai galvoju.“
Neabejotina, kad dėl atviro pasakojimo ir taiklaus humoro knyga skaitytojui bus nepatogi, tačiau, kiekvienas ją perskaitęs, neišvengiamai atras dalelę pažįstamų minčių, jausmų, o gal net patirčių.
Vladis Sparė yra baigęs žurnalistikos ir leidybos studijas. Dirbo žurnale „Avots“, įkūrė vieną pirmųjų laisvos Latvijos privačių leidyklų „Atmoda“, vėliau leidyklą „Artava“. Šiuo metu yra žurnalo „Jaunoji tėkmė“ („Jauna gaita“) meninis redaktorius. „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ 2016 metais nominuotas prestižinei Latvijos literatūros premijai LALIGABA. Daugiau populiarių knygų rasite čia.
