Vos prabilus apie literatūros klasiką ir apie jos santykį su šiuolaikine literatūra, natūraliai iškyla klausimas: kas gi laikoma klasikiniu literatūros kūriniu? Kas gali pretenduoti į klasikos kanoną?
Metų verstinės knygos kontekste LLVS yra pasirinkusi literatūros klasika laikyti tuos literatūros kūrinius, kurių originalas buvo išleistas seniau negu prieš 30 metų.
„Trys dešimtmečiai – tai viena žmonių karta, – sako LLVS pirmininkė Daiva Daugirdienė. – Jei leisite pacituoti kaip tik dabar mano verčiamą amerikiečių klasiką F.S.Fitzgeraldą, „klasikos kūriniu galim vadinti knygą, sulaukusią sėkmės ir atlaikiusią kitos epochos arba kartos išmėginimą. Tada ta knyga jau nuo visko apsaugota, kaip koks architektūros ar baldų stilius. Iki tol buvusi tiesiog madinga, ji įgauna meninės vertės.“
Šių metų klasikos sąrašas – įspūdingas. Jame ir V.Nabokovo „Pninas“ (vertė Laimantas Jonušys), ir J.Fowleso „Danielius Martinas“ (vertė Zita Marienė), ir W.Gombrowicziaus „Testamentas“ (vertė Irena Aleksaitė), ir daug kitų įdomių knygų.
Visą literatūros klasikos sąrašą, kurį sudarė literatūrologai Vytautas Bikulčius, Audinga Peluritytė-Tikuišienė, Dalia Zabielaitė ir Literatūros apžvalgininkas Ramūnas Gerbutavičius, rasite straipsnio pabaigoje.
Su ekspertų komisijos nariais aptarėme tiek literatūros klasikos padėtį, tiek 2020 metų vertingiausiųjų sąrašą.
– Jau kelinti metai verstinės klasikos leidžiama mažiau nei dabarties autorių knygų. Ką tai liudija apie šalies leidybą ir skaitytojus?
D.Zabielaitė: Turbūt reikėtų pastebėti, kad šiemetinis klasikos sąrašas ne toks jau trumpas. Bet taip – klasikos verčiama ir leidžiama mažiau. Daug didžiosios klasikos jau yra išleista. Kasmet pasitaiko senųjų leidimų pakartotinių perleidimų. Tokių pakartotinių perleidimų į klasikos sąrašą netraukiame. Nebent tai būtų visiškai naujas vertimas.
Bet išleidžiama ir naujų didžiosios klasikos kūrinių. Iš dabartinio klasikos sąrašo čia būtų galima paminėti dar iki šiol į lietuvių kalbą neverstų W.Somerseto Maugham'o apsakymų rinkinį „Santuoka iš išskaičiavimo“, Vladimiro Nabokovo romaną „Pninas“ ar Johno Fowleso romaną „Danielius Martinas“.
V.Bikulčius: Pirmiausia reikia suvokti, kad klasika į lietuvių kalbą pradėta sąmoningai leisti tarpukario laikotarpiu, vėliau jos leidybą veikė tam tikri sovietinio gyvenimo kazusai. Vis dėlto ji buvo neblogai leidžiama ir po Antrojo pasaulinio karo.
Kai kurie rašytojai klasikai ir jų kūryba yra visai neprastai pateikta lietuvių skaitytojams, bent jau proza. Prisiminkime H.de Balzacą, E.Zola, V.Hugo, Th.Manną, F.Kafką, J.Galsworthy, O.Wilde'ą, E.Hemingway ir dar daugelį kitų.
Tačiau, sakykime, niekaip lietuviškai nepasirodo H.J.Ch.von Grimmelshauseno romanas „Simplicisimas“, nors ir yra išverstas į lietuvių kalbą. Gal leidėjai nesitiki sulaukti daug šio XVII a. rašytojo skaitytojų, bet toks romanas turėtų būti Lietuvos bibliotekose.
A.Peluritytė-Tikuišienė: Klasika nuolatos yra apyvartoje per edukacines ir švietimo programas, o jei norime, kad ji būtų dar aktualesnė, turime aktyvuoti naujausios literatūros aktualumą. Klasiką patikrina ši diena, šios dienos literatūros lygis. Prie klasikos visada galima sugrįžti, ji jau yra.
– Ar nėra viena klišių, kad klasika yra neįdomi, nuobodi, ne tokia patraukli kaip šiuolaikiniai kūriniai? Gal galite tai paneigti remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais – 2020 metais pasirodžiusiomis klasikos knygomis?
D.Zabielaitė: Kad tokia klišė egzistruoja, tai tiesa. Bet ją kaip tik ir paneigia mūsų atrinktos klasikos knygos. Kita vertus, kas galėtų sakyti, kad ir tarp šiuolaikinės literatūros nėra knygų, kurios neįdomios, nuobodžios. Jas irgi atmetame, sudarydami tiek klasikos, tiek šiuolaikinės literatūros geriausiųjų knygų sąrašus.
V.Bikulčius: Vargu ar klasika iš principo gali būti nuobodi. Čia lemia skaitytojo skonis. Man labai džiugu, kad praėjusiais metais mūsų skaitytojus pasiekė tokios klasikos knygos, kaip Fernando Pessoos „Nerimo knyga“, Guillaume'o Apollinaire'o „Mirabo tiltas“, O. Milašiaus „Laiškai“, V. Nabokovo „Pninas“, Clarice'ės Lispector „Arti laukinės širdies“, Johno Fowleso „Danielius Martinas“, Tadeuszo Konwickio „Raistai“, W. Gombrowicziaus „Testamentas“.
Bet kurią iš mano suminėtų knygą perskaitęs skaitytojas liks nustebintas gerąja prasme.
– Pakalbėkime apie išskirtiniausius 2020 metais Lietuvoje pasirodžiusius klasikos leidimus. Kurios knygos įstrigo labiausiai? Ką jūs asmeniškai rekomenduotumėte būtinai perskaityti?
D.Zabielaitė: Iš 2020 metais Lietuvoje išleistos klasikos norėčiau paminėti tuos autorius, kurie yra priskirtini vadinamajai XX a. naujajai klasikai ir lietuvių skaitytojui mažai žinomi. Tokie yra Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“, Gianfranco Calligarich „Paskutinė vasara mieste“, Ayn Rand „Šaltinis“ ir kt. kūriniai.
O kad toji naujoji klasika yra įdomi ir išskirtinė, siūlyčiau skaitytojams įsitikinti patiems – imti ir paskaityti graikų rašytojo Antonio Samarakio romaną „Klaida“. Jis turi ir dramos, ir satyros, ir trilerio elementų. Pasakojama intriguojanti istorija apie vieną totalitarinę valstybę ir du jos agentus, kurie persekiojo jaunuolį, nepaklususį režimo reikalavimams.
Jei sudarinėtume dar ir klasikos geriausiųjų penketuką, ši knyga neabejotinai būtų jame.
V.Bikulčius: „Siūlyčiau šias knygas (abėcėlės tvarka): G. Apollinaire'o „Mirabo tiltas“, C.Lispector „Arti laukinės širdies“, Maurice'o Maeterlincko „Pelėjas ir Melisanda“, V.Nabokovo „Pninas“, F.Pessoa „Nerimo knyga“.
Trys prozos ir po vieną poezijos ir dramaturgijos knygas, nes kalbant apie klasikos vertimus, be abejo, didžiausia spraga – poezijos ir dramaturgijos vertimai.
* * *
Kiekvienais metais pristatomo klasikos vertimų sąrašo dydį nulemia tai, kiek ir kokios literatūros klasikos veikalų buvo išversta ir išleista per konkrečius metus. Šiųmetį literatūros klasikos sąrašą sudaro 18 pozicijų, išdėstytų abėcėlės tvarka pagal autorių pavardes.
* Guillaume Apollinaire, Mirabo tiltas: poezijos rinktinė, iš prancūzų kalbos vertė Linas Rybelis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
* Gianfranco Calligarich, Paskutinė vasara mieste, iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2020.
* John Fante, Kelias į Los Andželą, iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, Vilnius: Kitos knygos, 2020.
* John Fowles, Danielius Martinas, iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, Vilnius: Alma littera, 2020.
* Witold Gombrowicz, Testamentas: pokalbiai su Dominique’u de Roux, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, Vilnius: Odilė, 2020.
* Tadeusz Konwicki, Raistai, iš lenkų kalbos vertė Vidas Morkūnas, Vilnius: Odilė, 2020.
* Clarice Lispector, Arti laukinės širdies, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2020.
* Maurice Maeterlinck, Pelėjas ir Melisanda = Pelléas et Mélisande, iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius, Vilnius: Žara, 2020.
* W. Somerset Maugham, Santuoka iš išskaičiavimo: apsakymai, iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
* Dmitrijus Merežkovskis, Dievų mirtis. Julijanas Atskalūnas, iš rusų kalbos vertė Aleksandra Teresė Veličkienė, Vilnius: Mintis, 2020.
* Miestų atsiradimas: Amerikos moderniosios poezijos antologija, sudarė ir iš Amerikos anglų kalbos vertė Laurynas Katkus, Vilnius: Kitos knygos, 2020.
* Oskaras Milašius, Laiškai, iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė, Vilnius: Žara, 2020.
* Vladimir Nabokov, Pninas, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Rara, 2020.
* Fernando Pessoa, Jūreivis: vieno paveikslo statiška drama, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis, Vilnius: Odilė, 2020.
* Fernando Pessoa, Nerimo knyga, parašyta apskaitininko padėjėjo Bernardo Soarešo Lisabonos mieste, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis, Vilnius: Odilė, 2020.
* Ayn Rand, Šaltinis, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, Vilnius: Lapas, 2020.
* Antonis Samarakis, Klaida, iš graikų kalbos vertė Diana Bučiūtė, Vilnius: Sofoklis, 2020.
* Vladislavas Sirokomlė, Nemunas nuo versmių iki žiočių, iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas ir Regina Koženiauskienė poeziją, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020.
