Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) jau dvyliktą kartą rinko vertingiausias 2020 metais Lietuvos leidyklų išleistas verstines knygas. Šią savaitę buvo paskelbtas tiek ilgasis vertingos verstinės literatūros sąrašas, tiek ir pačių vertingiausių knygų penketukas. Į pastarąjį ekspertų buvo atrinktos šios knygos:
* Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“ (iš prancūzų kalbos vertė P.Jevsejevas, „Baltos lankos“).
* Michelio Houellebecq'o „Serotoninas“ (iš prancūzų kalbos vertė L.Baranauskaitė-Černiuvienė, „Kitos knygos“).
* Wieslawo Mysliwskio „Adatos ąsa“ (iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila, „Mintis“).
* Richardo Powerso „Medžių istorija“ (iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė, „Alma littera“).
* Grahamo Swifto „Regimybės“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, „Baltos lankos“).
2020 metų verstinės knygos konkurso ekspertų komisija: literatūrologas prof. dr. Vytautas Bikulčius, „Lietuvos ryto“ literatūros apžvalgininkas Ramūnas Gerbutavičius, literatūrologė doc. dr. Audinga Peluritytė-Tikuišienė, literatūrologė dr. Dalia Zabielaitė.
Su šiais literatūros žinovais kalbėjomės tiek apie šių rinkimų pobūdį, tiek apie į sąrašus patekusius kūrinius.
– Kokiais kriterijais rėmėtės tarp šūsnies knygų ieškodami meniškai vertingiausių? Ar šiuo požiūriu galima kalbėti apie objektyvumą, ar vis dėlto daugiau lemia kiekvieno eksperto asmeninis skonis? Juk meninė vertė – plati sąvoka. Kaip jūs ją suprantate?
D.Zabielaitė: Iš tiesų verstinių knygų pas mus išleidžiama nemažai. Tarp jų surasti meniškai vertingiausias nėra lengva. Tiesiog tenka, kaip sakoma, imti ir skaityti. Perskaityti daug knygų ir tarp jų surasti geriausias. Tokias, kurios turinio ir formos požiūriu būtų ryškesnės, išskirtinesnės, ypatingesnės.
Taip, atrenkant geriausias knygas daug lemia eksperto asmeninis skonis. Bet, pasakysiu paradoksaliai, tas asmeninis skonis ir yra didesnio ar mažesnio objektyvumo garantas. Juk ekspertai yra žmonės, kurių gyvenime nemažą dalį užima literatūra, knygos. Tad jie turbūt objektyviau nusimano apie literatūrą nei tiesiog skaitytojas.
V.Bikulčius: Kai ieškai meniškai vertingiausių knygų, pirmiausia stengiesi atspėti, ar knyga parašyta taip, kad ji galėtų atverti naujus akiračius literatūrai. Tai gali būti ir visai netikėtas turinys, ir stilius, ir kūrinio forma.
Žinoma, kiekvienas literatūros kritikas ar šiaip skaitytojas gali turėti savo asmeninį skonį, tačiau kai į vieną krūvą patenka skirtingų kritikų vertinimai, randasi ir tam tikras objektyvumas. Man meninė vertė – rašytojo sugebėjimas išsiveržti iš įprasto literatūros srauto, atrasti savo braižą, kuris daro rašytoją išsyk atpažįstamą tarp daugelio kitų, netgi savitą pasakojimo būdą, kuris gali išnirti kuriame nors naujame jo kūrinyje.
A.Peluritytė-Tikuišienė: Meno vertinimo objektyvumas egzistuoja, nors vertinančiųjų argumentai gali ir skirtis. Net ir verstinė knyga, jei vertėjas patyręs ir turi gerą kalbos klausą, išsaugo pasakotojo balsą, ir kuo labiau niuansuotą, kuo labiau subtilų, tuo geriau.
Be abejo, svarbi ir pasakojama istorija, ir netgi tos istorijos moralas, ir vaizduotė, ir tai, ar knyga perteikia šį tą mūsų patirčiai svarbaus, universalaus, nauja. Svarbu, ar ji aktuali, sociali. O gal tai tik šiaip banalus skaitalas, kurį po dienos pamirši, nors ir kaitina kraują. Vertinau, ar kūrinys skraidina vaizduotę, ar prisiima atsakomybę, ar moka žaisti. Tų argumentų labai daug ir kiekviena knyga kelia klausimus iš naujo. Knyga turi daug parametrų – kuo jų daugiau, tuo ji vertingesnė.
Bet būtina ir priminti: daugiausia prasmingų ginčų kelia menas, tad knygos – ne išimtis. Jei geriausios knygos būtų renkamos be ginčų, tikriausiai tai reikštų, kad jos nėra svarbios.
– Kai prisimenate 2021 metų verstinių knygų derlių, kokios mintys kyla pirmiausia? Gal pastebėjote kokių nors tendencijų, pokyčių?
V.Bikulčius: Pirmiausia džiaugiuosi, jog Lietuvoje dar yra leidyklų, leidžiančių literatūrą, kuri gali sudominti rimtą, apsiskaičiusį skaitytoją. Nesakau, kad populiarioji literatūra nėra verta dėmesio, tačiau ne ji stumia tikrąją literatūrą į priekį. Žinoma, sakyčiau, leidyklos garbės reikalas yra sekti, kas dedasi pasaulinėje literatūroje, juolab kad dabar aiškaus lyderio nėra, kaip, sakysime, XX a. šeštąjį dešimtmetį, kai madas diktavo prancūzų literatūra ar vėliau Lotynų Amerikos magiškasis realizmas.
Mane šiandien džiugina faktas, kad Lietuvos leidėjai sukasi sparčiau negu didelę patirtį turinčios Europos šalių leidyklos. Sakykim, „Baltos lankos“ anglų rašytojo G.Swifto romaną „Regimybės“ lietuvių skaitytojams pateikė greičiau negu jį išleidusi prancūzų leidykla. Ir čia ne vienintelis atvejis. O tas faktas, kad nelengvai, lyg į Prokrusto lovą įspraudėm 25 kūrinius, rodo, kad kol kas didesnių abejonių, jog leidyklos apsiribos tik pačiais prieinamiausiais kūriniais, nėra.
D.Zabielaitė: Norėčiau paminėti dvi leidybos tendencijas. Džiugu, kd leidyklos nepaliauja ieškoti naujų, lietuvių skaitytojams dar negirdėtų užsienio autorių vardų ir įdomių jų kūrinių. Ir mūsų atrinktame penketuke yra dvi tokios knygos. Tai Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1” ir Richardo Powerso „Medžių istorija“.
Kita vertus, džiugu ir tai, kad stengiamasi išleisti žymių, pasaulinio garso rašytojų kūrinių, neapsiribojant viena jų anksčiau išleista knyga. Tokius autorius visada įdomu ir gera skaityti. Iš trumpojo sąrašo tokie yra Wieslawo Mysliwskio „Adatos ąsa“, Grahamo Swifto „Regimybės“ ir Michelio Houellebeq'o „Serotoninas“. Visi šie autoriai jau žinomi lietuvių skaitytojams iš anksčiau išleistų jų kūrinių.
A.Peluritytė-Tikuišienė: Nustebino gerų knygų gausa, liūdino faktas, kad negaliu mėgautis lėtuoju skaitymu, o turiu skaityti, nes neperskaičiusi negalėsiu vertinti. Pasidžiaugiau keletu mano mėgstamų mokslinės fantastikos, utopijų ir distopijų knygomis, kurių gal ryškiausios buvo Liu Cixin „Trijų kūnų problema“ ir Margaret Atwood „Liudijimai“, jas siūliau į trumpąjį sąrašą, ir be ginčo atsitraukiau, nes į pergalingąjį sąrašą kilo dar ryškesnės. Į ilgąjį sąrašą patekęs čekės Biancos Bellovos romanas „Ežeras“, kuris fantastiniu pasakojimu atgręžė mus į totalitarinės tikrovės valdomo pasaulio jau vykstančią apokalipsę.
Išleista nemažai sukrečiančių istorijų apie šių dienų Lotynų Amerikos gyventoją, kuris mėgina atsilaikyti pasaulyje, užvaldytame narkotikų kartelių, ir vis dar puoselėja viltį. Pavadinčiau šią tendenciją socialiai angažuota. Tokio pobūdžio grožinės lietuvių literatūros pasigesčiau. Šiai tendencijai iš dalies priskirčiau ir italų autorės Lauros Imai Messinos romaną „Tai,ką patikime vėjui“ apie cunamį išgyvenusių japonų gedulo patirtį.
Į sąrašus pretendavo ir poezija. Trys nedidelės, bet gerai išverstos eilėraščių knygelės pateko po vienu titulu. Kiek žinau, verstinė poezija iki šiol likdavo už ribos, o juk lietuviai – profesionalūs poezijos rašytojai ir skaitytojai.
Istoriniai romanai, turintys gero detektyvo bruožų, taip pat intensyviai konkuravo tarpusavyje, komisijos narių kova bent už vieną jų reiškia tik tai, kad buvo iš ko rinktis, ir tai yra gerai.
Ir šių metų grožinės literatūros ilgajame sąraše atsidūręs Noros Krug komiksas „Heimat“ pavergė širdį savo istorija: vokiečių kilmės mergina apmąsto savo šeimos ir Vokietijos istoriją iš Holokausto ir kolektyvinės kaltės perspektyvos. Asmeniškai man labai patiko Yoko Ogawos „Begalinė lygtis“, kuri per pirminių skaičių teoriją, per matematikos lygtis sugrąžina mus prie žmogaus, jo trapumo ir pasitikėjimo kitu istorijos.
– Ar buvo sudėtinga išrinkti kūrinius į trumpąjį sąrašą? Ką galima pasakyti apie į jį patekusių knygų meninę vertę? Kuo jos ryškesnės, išskirtinesnės už likusias?
D.Zabielaitė: Mano akimis, išrinkti kūrinius į trumpąjį sąrašą šįkart nebuvo labai sunku. Aiškiai išsiskyrė kelios ryškesnės knygos. Į trumpąjį sąrašą įtraukėme garsaus lenkų rašytojo W.Mysliwskio romaną „Adatos ąsa“. Tai rašytojas, lenkų literatūrą pakylėjęs iki gero šiuolaikinio romano lygio. Šis romanas yra naujausias rašytojo kūrinys, parašytas 2018 metais. Jame pasakojama apie istorijos profesorių bei jo ypatingą gyvenimą, spalvingai nušviečiamą platesniame socialiniame XX a. Lenkijos fone. Siužetinį pasakojimą paįvairina trumpi subtilūs paties rašytojo pamąstymai – tarsi kasdienybės filosofija – apie jaunystę ir senatvę, istorijos ir atsiminimų prasmę ir kt.
Kiek kitokios atmosferos ir nuotaikos yra penketuke esantis prancūzų rašytojos V.Despentes romanas „Vernonas Subutexas 1“. Tai puiki, įtraukianti, gerai parašyta knyga. Drąsi mūsų laikų alternatyviosios kultūros ar subkultūros pasaulio kritika. Įdomiomis detalėmis rašytoja leidžiasi į popverslo, pornografijos industrijos, roko, socialinių tinklų pasaulį, parodydama jo tamsiąją pusę, atskleisdama jo ideologiją ir gyvenimo būdą. Tam pasitarnauja ir savitas žargonas, kuriuo parašyta ši knyga. Jis saikingas ir gerai skaitosi. Reikia pagirti ir vertėjo indėlį.
V.Bikulčius: Tikrai nebuvo lengva, nes norėjosi parinkti skirtingų šalių, skirtingo braižo autorių romanus. Jei lenkų rašytojo W.Mysliwskio romanas „Adatos ąsa“ yra greičiau filosofinių apmąstymų romanas, atskleidžiantis jaunystės ir senatvės priešstatą, tai prancūzų rašytojos V.Despentes „Vernonas Subutexas“ atskleidžia Prancūzijos auksinės kartos gyvenimą, kai visos jos iliuzijos žlunga ir svajonės lieka neišsipildžiusios, ir tik rokenrolo dvasia suteikia palaimą.
Lietuvių skaitytojai vis dar nepripranta prie M.Houellebecqo romanų, nors „Serotoninas“ yra romanas ne tik apie Prancūzijos dabartį ir ateitį, bet netiesiogine prasme ir apie Lietuvos likimą (noriu atkreipti dėmesį į puikų Liucijos Baranauskaitės-Černiuvienės vertimą). R.Powerso romanas „Medžių istorija“ pateikia dar vieną šiuolaikinio žmogaus gyvenimo variantą, kai žmogus nebėra visagalis gamtos valdovas, o ima suvokti savo ryšį su gamta.
Tuo tarpu anglų rašytojo G.Swifto romanas „Regimybės“ atskleidžia tikrovės ir iliuzijos santykį, o tuo pačiu ir literatūros magiją. Romanas mus nukelia į 1959 metus, į Anglijos kurortą Braitoną, kur publiką linksmina trys bičiuliai – konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir jo asistentė Ivė Vait. Jų visų scenoje kuriama iliuzija žiūrovams padeda atsipalaiduoti ir patirti malonumą.
Per visą kūrinį plevena nuostabus tikrovės ir iliuzijų žaismas. Romanu autorius tarsi tvirtina, jog tikrovė įgyja savo vertę tik tada, kai už jos slypi iliuzija.
A.Peluritytė-Tikuišienė: Manau, kad laimėjo ne tik meniškai papasakotos, gerai išverstos knygos, bet ir pasakojimai, kurie perteikė šį tą universalaus, fundamentalaus, visuotinai reikšminga. Tokia, tarkime, yra R.Powers „Medžių istorija“, kuri į žmogaus civilizaciją leidžia pažvelgti itin universaliu rakursu.
Medžiai mus maitino ir glaudė, augino ir lepino, ir jie vis dar sergsti žmogaus pasaulį, teikdami paguodą, grožį, sveikatą, saugumą, orą ir dirvą. Per medžių istoriją atsiskleidžia žmonija ir žmogus, šeimos ir kartos, epochos ir žemynai. Skaitant visas romano istorijas grįžta ne tik pirmapradė nuostaba medžiu ir žmogumi, bet ir visa mus siejančia gyvybine sąsaja, stebuklu, kurio mes net nesugebame vienu ypu suvokti, nors medžio pavidalu jis visada su mumis.
– Į ilgąjį sąrašą pateko knygos, šiek tiek atsilikusios nuo pirmojo penketuko, bet vis tiek vertos skaitytojų dėmesio. Kokios mintys kyla žvelgiant į tas likusias 20 knygų?
D.Zabielaitė: Į ilgąjį sąrašą patekusios knygos taip pat vertos skaitytojų dėmesio. Tai irgi geri, ryškūs, išsiskiriantys kūriniai. Čia esama ir kalbų įvairovės. Be dominuojančios anglų kalbos ir stiprios angliakalbės literatūros ilgajame sąraše – ir keli prancūzų romanai. Taip pat yra vertimų iš čekų, italų, ispanų, vokiečių, japonų, norvegų, švedų kalbų. Taigi skaitytojas turi galimybę susipažinti su įvairių tautų ir šalių šiuolaikine gera literatūra, sukurta per pastaruosius 30 metų.
V.Bikulčius: Tos likusios knygos yra tokios, kad skaitytojas, perskaitęs jas, nenusivils. Svarbiausia, kad čia yra didžiulė įvairovė, kurią jis gali rinktis pagal savo skonį, susidaryti prioritetinę eilę, pagal kurią skaitytų tas knygas.
Skaitytojui, ieškančiam naujo tipo istorinio romano, be abejo, patiks E. Vuillard'o „Darbotvarkė“. Moterų likimu besidomintį skaitytoją patrauks Bernadine'os Evaristo romanas „Moteris, mergaitė, kita“, išsiskiriantis ir pasakojimo būdu. Magiškojo realizmo aidų beieškantys skaitytojai atkreips dėmesį į Čilės rašytojo Roberto Bolano romaną „2666“. Žodžiu, iš tiesų yra iš ko rinktis net pačiam reikliausiam skaitytojui.
Ilgasis verstinės literatūros sąrašas
* Cesaro Airos „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ (iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė, „Rara“).
* Lorenzo Amurri „Apnėja“ (iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė, „Terra Publica“).
* Frederico Beigbederio „Žmogus, kuris verkia iš juoko“, (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, „Tyto alba“).
* Biancos Bellovos „Ežeras“, iš čekų kalbos vertė Kristina Karvelytė, „Sofoklis“).
* Andrejaus Bitovo „Simetrijos mokytojas“ (iš rusų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, „Vaga“).
* Roberto Bolano „2666“ (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, „Kitos knygos“).
* J.M.Coetzee'io „Peterburgo meistras“ (iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė, „Sofoklis“).
* Jeanine'os Cummins „Amerikos purvas“ (iš anglų kalbos Marija Bogušytė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
* Mathiaso Enard'o „Vagių gatvė“, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, „Baltos lankos“).
* Bernadine'os Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ (iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė, „Alma littera“).
* Kazuo Ishiguro „Palaidotas milžinas“ (iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė, „Baltos lankos“).
* Hanyos Yanagiharos „Mažas gyvenimas“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, „Baltos lankos“).
* Karlo Oves Knausgard'o „Mano kova: Vaikystės sala“, iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė, „Baltos lankos“).
* Christiano Krachto „Imperium“ (iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė, „Kitos knygos“).
* Noros Krug „Heimat“ (iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, „Aukso žuvys“).
* Lauros Imai Messinos „Tai, ką patikime vėjui“ (iš italų kalbos vertė Rasa Klioštoraitytė, „Alma littera“).
* Yoko Ogawos „Begalinė lygtis“ (iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė, „Baltos lankos“).
* Steve'o Sem-Sandbergo „V.“ (iš švedų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
* Trys poezijos „čiabukai“: Eugeniuszo Tkaczyszyn-Dycki „Dainelė apie sąryšius ir priklausomybes“ (iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys), Triinos Pajos „Naktis tamsi kaip plaukai seserų (iš estų bei anglų kalbų vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė) ir Kerry'o Shawno Keyso „Fetišas“ (iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas, asociacija „Slinktys“).
* Erico Vuillard'o „Darbotvarkė“ (iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė, „Žara“).˙˙
