Laiko sprogmuo
Rašytojas su daug veidų. Taip galima apibūdinti Sigitą Parulskį, savo knygomis atveriantį vis kitą tų daugybės veidų bruožą. Kartais jis girdi mirusiuosius ir jų tylą paverčia garsia poezija (eilėraščių knyga „Mirusiųjų“). Kitąsyk jis iš atminties išlupa gabalą savo, kaip desantininko, patirties ir ją perkuria į visos kartos portretą (romanas „Trys sekundės dangaus“). Jis moka parašyti ir pjesę, ir operos libretą, kurie kartais pralinksmina, kartais įplieskia minčių krosnį. O kur dar „Lietuvos ryte“ rašomi aktualūs komentarai, į visuomenę atgręžiantys veidrodį, kuris parodo, kad dėl kreivų vaizdų kaltas anaiptol ne veidrodis.
S.Parulskio knygos populiarumo paprastai nestokoja, jos beveik visada patenka į perkamiausiųjų sąrašus. Praėjusį mėnesį pasirodęs rašytojo romanas „Laiko nusikaltimai“ („Alma littera“) – ne išimtis. Nenuostabu, nes šis kūrinys ir skirtas labiau ne literatūros istorijai, o skaitymo malonumui, įdomiam arba, kaip dabar mėgstama kartoti, prasmingam laiko leidimui, nors kas tai yra, sunku pasakyti, nes laikas, kaip galima suprasti ne vien iš romano pavadinimo, – didžiausias nusikaltėlis, kurio prisibijo visi.
„Laiko nusikaltimai“ – savotiškas avantiūrinis romanas, kai kuriais atžvilgiais jis siejasi su prieš dešimtmetį pasirodžiusiu S.Parulskio atostogų romanu „Vėjas mano akys“. Abu jie nuotykiniai, detektyviniai, bet tai anaiptol nereiškia, kad vulgariai lėkšti. Ankstesnis romanas skaitytojus nukėlė į paslaptingą Graikijos salą, o „Laiko nusikaltimų“ veiksmas rutuliojasi XXI amžiaus pradžios Vilniuje, kur dešimtys skirtingiausių personažų įsisuka į tokią beprotišką atsitiktinumų ir sutapimų grandinę, į tokį visagalio laiko užtaisytą sprogstamąjį mišinį, kad net į orą išlekia gyvybiškai svarbūs simboliai, tokie kaip kaži kada nacių užminuotas Gedimino kalnas.
Romanas parašytas trumpais skyreliais, tarsi holivudinio filmo scenarijaus scenomis, labai dažnai priartėjančiomis kad ir prie Quentino Tarantino „Bulvarinio skaitalo“. Skaitai ir jauti, kad tai nėra atsitiktinumas ar paprasčiausia avantiūra, kuri veda nežinia ir nelabai svarbu kur. Ne. Panašu, kad toji neva bulvarinė romano forma – priemonė pažvelgti į betikslių malonumų ir pramogų kanalizacijoje besipliuškenančią visuomenę, būdas pašiepti populiariosios kultūros galią, galimybė patikrinti jos klišių tvirtumą, proga apibrėžti žmonių kvailumo ribas ir proto vietą dabarties pasaulyje.
Apie Aušvico žydaites
Milijonas. Tokį apytikslį skaičių mini istorikai, kai prabyla apie 1941–1944 m. į Aušvico koncentracijos stovyklą išvežtų ir iš ten negrįžusių žmonių skaičių. Tačiau vargu ar kas nors šį baisų skaičių kada nors patikslins.
Užtat amerikiečių rašytoja Heather Dune Macadam, pasak žurnalistės Caroline Moorehead, kuo puikiausiai žino, kiek moterų iš Slovakijos buvo suvaryta į pirmąjį konvojų, koncentracijos stovyklą pasiekusį 1942 metų kovo 26 dieną. Stropiai atlikusi archyvinius tyrimus ir pasikalbėjusi su tais, kuriems pavyko išlikti, ji sužinojo, kad 1942-ųjų pavasarį beveik tūkstantis jaunų mergaičių žydžių, kai kurios ne vyresnės nei 15 metų, buvo suburtos iš įvairių Slovakijos vietovių ir patikintos, jog yra daugiausia keliems mėnesiams siunčiamos į ką tik okupuotą Lenkiją darbuotis vyriausybei. Sugrįžo tik viena kita.
H.D.Macadam, buvusi talentinga šokėja, kuri dėl traumos griebėsi rašymo, knygoje „999 Aušvico moterys“ („Alma littera“, vertė V.Jėčienė) pabandė atskleisti tų beveik tūkstančio žydaičių likimus, o per juos – siaubingos nacių žudymo mašinos mechanizmų veikimą ir į juos patekusių žmonių tvirtybę, sumanumą, sėkmę ir nesėkmę. Žinoma, „999 Aušvico moterys“ nėra visiškai dokumentinė knyga, joje baltas dėmes autorei padėjo užpildyti vaizduotė, pagrįsta tūkstančių dokumentų studijomis ir liudininkių pasakojimais.
„Naujokėms, kurias nuo sugedusios sriubos kamavo tos pačios žarnyno bėdos, dabar vilkėjo sukneles – be jokių apatinių drabužių ir lengvai prieinamų tualetų „skystos išmatos tekėdavo joms per kojas“. Už apsidirbimą galėjai ir gyvybės netekti, bet nuslėpti nelaimės nebuvo kaip. Kiekvienas atvykęs traukinys ir dar keli šimtai naujai į stovyklą pristatytų merginų reiškė, jog į išvietę tuo pat metu skubės keliais šimtais daugiau kalinių. Skubėdamos jos kartais įkrisdavo į skyles ir nuskęsdavo srutų duobėje. Iš visų Aušvice tykojusių mirčių būtent įkristi į tualeto duobę Bertha bijojo labiausiai“, – „999 Aušvico moteris“ skaityti tikrai nėra lengva, tačiau tam beveik tūkstančiui žydaičių Aušvice tikrai buvo sunkiau. Juolab kad jos naciams buvo bereikšmės ne tik dėl žydiško kraujo, bet ir dėl lyties.
