Nors literatūra nėra pagrindinė beveik tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenančio R.K.Salterso veikla, „Drugelių kalnas“ – ilgai brandintas ir rašytas kūrinys, puikiai suregzta ir stilingai parašyta istorija.
„Drugelių kalnas“ nukelia į Pietų Amerikoje esančią džiunglių ir kalnų valstybę Belizą, nutolusį nuo didžiųjų Vakarų civilizacijos centrų.
Detektyvinių romanų autorius Tristanas Grifinas ir jo partnerė Heda jau penkerius metus gyvena džiunglių proskynoje ant kalno, atsiskyrę nuo visuomenės. San Antonijaus miestelio žmonės retai mato įspūdingą angliškai kalbančią porą, todėl sukrečianti žinia, kad Tristanas miršta, o Heda dingo, priverčia šiaip jau tingų vietinės policijos nuovados konsteblį imtis itin atsakingo tyrėjo darbo.
Pasitelkęs savo dukterį, slaugytojų mokyklos studentę, jis šiaip taip pasiekia kalno viršūnę, kur laukia daugybė paslapčių. Viską dar labiau apsunkina į Belizo pakrantes nuo vandenyno atūžęs uraganas, niokojantis viską, kas pasitaiko jo kely.
Ar žmogui duota laisvė pabėgti nuo visko ir pradėti gyvenimą iš pradžių? Ar meilė gali prižadinti mirtinai sužalotą dvasią?
„Drugelių kalnas“ – įspūdingos gamtos, paslapčių, intrigų ir beprotiškos meilės kupina istorija. Į lietuvių kalbą romaną vertė Ligija Kaminskienė. Jūsų dėmesiui – pažintis su romanu ir jo autoriumi R.K.Saltersu.
– Jūsų kasdienė veikla nesusijusi su literatūra, o kaip ir kada į gyvenimą atėjo grožinė literatūra? „Drugelių kalnas“ – pirmasis jūsų romanas?
– „Drugelių kalnas“ – mano pirmas pabaigtas ir išleistas romanas. Nors rašytojo ambicijų turėjau nuo tada, kai sulaukiau pilnametystės. Tiesiog prireikė laiko, kol galėjau jas realizuoti. Tai buvo ilga asmeninio augimo kelionė. Apskritai esu gana lėtas žmogus.
Labai džiaugiuosi, kad rašymas nėra mano profesija ir pragyvenimui užsidirbu visai kitais būdais. Žinoma, nelengva derinti darbą, šeimos gyvenimą ir rašymą.
Kita vertus, esu introvertas ir mane reikia traukti iš kiauto. Nesirengiu dalyvauti Ispanijos pilietiniame kare kaip Ernestas Hemingway, bet man būtina, kad kas nors mane pastūmėtų į bendravimą su išoriniu pasauliu. Esu smalsus. Stengiuosi rašyti apie žmones, ne idėjas.
– Šiuo metu su šeima gyvenate Lietuvoje, o pirmą kartą į Lietuvą atvykote, kai tik buvo atkurta šalies nepriklausomybė. Ar Lietuvą rinkotės sąmoningai, ar Lietuva jus pasirinko?
– Baigęs universitetą 1993 metais nežinojau, ko imtis toliau, tad nusprendžiau praleisti metus mokydamas anglų kalbos kur nors užsienyje.
Didžiosios Britanijos organizacija „International House“ pasiūlė mokytojo darbą keturiuose miestuose: Taline, Vilniuje, Bydgoščiuje ir Timišoaroje. Užsukau į vieną knygyną pasižvalgyti kelionių vadovų ir „Lonely Planet“ pateiktas Lietuvos pristatymas mane palenkė. Taigi 1993 metų rugsėjį atskridau į Vilnių.
Pradžia buvo gana sunki. Turėjau butą Fabijoniškėse prie paskutinės 40 maršruto autobuso stotelės – nei automobilio, nei telefono. Ten buvo viena parduotuvė „Jovarėlis“, kurioje nutįsdavo trys eilės: prie duonos, mėsos ir pieno produktų.
Kai bandydavau ko nors paprašyti, pardavėjos pirmiausia pereidavo prie rusų, po to kartais prie lenkų kalbos, bet supratusios, kad vis tiek nesuprantu, imdavo panikuoti. Prie parduotuvės kiaušiniais prekiaujančios senutės būdavo malonesnės.
Restoranai Vilniuje tuo metu irgi buvo įdomūs. Pamenu vieną „itališką“ meniu, kuriame ant picos buvo pavaizduota lazanija.
Jeigu rimtai, tai buvo nuostabus laikotarpis. Įsimylėjau Senamiestį ir Žvėryną, kuriame buvo įsikūrusi kalbų mokykla. Studentai sutiko mane išskėstomis rankomis. Ir, be abejo, įsimylėjau Giedrę, su kuria iki šiol esame kartu. Taigi ne tik aš pasirinkau Lietuvą, bet ir ji mane pasirinko.
– Romanas „Drugelių kalnas“ nukelia į paslaptingą ir kartu gaivališką vietą – Pietų Amerikos džiungles, Belizą, nedidelį miestelį ir namą, kur kažkada buvo drugių ranča. Kaip atsirado ši ypatinga vieta? Gal šią istoriją įkvėpė konkreti vieta?
– „Drugelių kalno“ veiksmo vietą pasirinkti paskatino kelionė į Belizą prieš keletą metų. Tai buvo mano pirmoji ir didelį įspūdį palikusi kelionė į Centrinę Ameriką ir pirmoji pažintis su tropiniais miškais.
Centrinėje šalies dalyje stūkso senovinio majų miesto Karakolio liekanos. Norėdamas ten nukakti išsinuomojau seną visureigį ir važiuodamas atgal raudonu gruntkeliu kažkur giliame užkampyje ant išklerusių vartų prie stataus brūzgynais apaugusio šlaito išvydau iškabą su užrašu „Parduodama“. Žinoma, sustojau, išlipau, prasibroviau pro brūzgynus ir siauru vingiuotu takeliu užlipau į kalvos viršūnę.
Vaizdas, kurį ten išvydau, užgniaužė kvapą. Vakarų pusėje skaisčiai žėrėjo saulėlydžio nuauksintos drėgno atogrąžų miško medžių viršūnės. Šiaurėje buvo matyti džiunglėmis apaugęs Viktorijos kalnas. Kelias dienas svarsčiau, kaip galėčiau parduoti butą Londone ir nusipirkti šią kalvą. Taip ir nenusipirkau, bet perkėliau ją į romaną.
Taigi kelionė po Belizą paskatino pasirinkti veiksmo vietą, taip pat suteikė kūrybinio įkvėpimo, nors ir ne visai tiesiogiai. Belizo džiunglės „Drugelių kalne“ atlieka tokį pat vaidmenį, kaip ir Šiaurės Jorko dykros Emily Bronte „Vėtrų kalne“. Pagrindinio veikėjo vaidmenį. Sakau tai su deramu kuklumu!
– Toje įstabioje gamtoje, atrodytų, ramiame rojaus kampelyje, kur net išnyksta laiko kontūrai, vystosi sudėtinga istorija, veikia įdomiausi personažai – nuo pasaulio pabėgęs rašytojas, jo paslaptinga partnerė Heda, iš Norvegijos atvykstanti jos sesuo, vietos konsteblis. Kaip kūrėte tokius įvairiapusius personažus? Gal jie turi atitikmenis tikrame pasaulyje?
– Nuo pasaulio pabėgęs rašytojas Tristanas ir jo paslaptingoji partnerė Heda davė pradžią knygos siužetui. Nesutikau jų besislapstančių Belizo džiunglėse, tai išgalvoti veikėjai, tačiau psichologiniai jų portretai tikroviški. Šiuos psichologinius bruožus esu stebėjęs tikrame gyvenime ir tai mane paskatino parašyti romaną.
Kiti veikėjai atsirado vystantis Tristano ir Hedos istorijai. Įdomiausia tai, kad kiekvienas jų pradėjo gyventi savo gyvenimą ir nebegalėjau jų suvaldyti.
Tarkime, konsteblis Altmontas Stanburis. Neketinau paversti jo tokia svarbia figūra, bet jis tiesiog prikaustė mano dėmesį ir privertė su juo skaitytis. Kurį laiką suirzęs dar su juo kovojau – nenorėjau, kad užgrobtų mano romaną. Tačiau galų gale nusileidau ir pasidaviau pasakojimo tėkmei.
Taigi aš pradėjau rašyti knygą, bet mano sukurti veikėjai taip pat gerokai prisidėjo prie rašymo. Toks rašymo būdas yra labai chaotiškas ir sudėtingas. Daug kartų perrašinėjau rankraštį, kol visas siužeto linijas sujungiau į vieną rišlų pasakojimą. Rezultatas išėjo ne toks, kokio iš pradžių tikėjausi, bet esu juo labai patenkintas.
– Skaitant „Drugelių kalną“ neapleidžia klausimas, ar žmogui duota laisvė pabėgti nuo visko ir pradėti gyvenimą iš pradžių. Kodėl jums buvo svarbios šios temos ir ar rašydamas radote atsakymus?
– Pastebėjau, kad „Drugelių kalno“ skaitytojai labai įvairiai interpretuoja romaną ir pasidaro savo išvadas. Buvau sumanęs rašyti apie pasmerktą porą, kurios meilė skleidžiasi per atsiskyrimą ir nusišalinimą nuo kitų žmonių. Berašant siužetas darėsi vis sudėtingesnis, o apie tikrąją istorijos prasmę tegu sprendžia skaitytojai.
Vienas dalykas, kuriuo didžiuojuosi, kad „Drugelių kalno“ istorija skleidžiasi iš įvairių veikėjų perspektyvų ir nė viena iš jų nėra baigtinė. Tik skaitytojas gali pamatyti visumą. Prasmė veriasi kažkur per vidurį.
– Pirmiausia „Drugelių kalnas“ pasirodė Jungtinėje Karalystėje. Kokia romano istorija, kelionė ten? Kokių atsiliepimų, įvertinimų sulaukėte?
– „Drugelių kalnas“ buvo išleistas Jungtinėje Karalystėje dėl labai paprastos priežasties: tiesiog tuo metu, kai parašiau romaną, gyvenau ten. Tiesa, be geografijos, buvo ir su kalba susijęs motyvas. Nors esu dvikalbis – kalbu prancūzų ir anglų kalbomis – anglų literatūrinė kalba man visada atrodė kur kas lankstesnė ir plastiškesnė nei prancūzų.
Man regis, prancūzų prozos raidą stabdė auksinės epochos elegancija, o aš tam neturiu kantrybės. Anglų ir amerikiečių literatūrai geriau pavyko išlaisvinti sakinį nuo tradicijos reikalavimų.
„Drugelių kalną“ 2018 metais padėjo išleisti maža nepriklausoma leidykla. Knyga laimėjo „Rubery“ premiją grožinės literatūros kategorijoje, dėl kurios daugiausia varžosi nepriklausomi grožinės literatūros leidėjai. Taip pat ji buvo patekusi į 2018–2019 metų literatūros premijos „People‘s Book prize“ trumpąjį sąrašą.
Tačiau mane labiausiai domina skaitytojų atsiliepimai „Goodreads“, „Amazon“ ir kitur. Labai džiaugiuosi, kad atsirado žmonių, kurie „pagavo kampą“, taip pat džiugina netikėtas, naujas skaitytojų požiūris į knygą.
Supratau, kad iš tikrųjų romanas yra bendras rašytojo ir skaitytojų kūrinys. Išleista knyga toliau gyvena savo gyvenimą – kaip ir vaikas, išmokęs savarankiškai vaikščioti.
– Kokios mintys apima, „Drugelių kalnui“ pasirodant lietuviškai?
– Aš turiu tris gimtines: Prancūziją, Jungtinę Karalystę ir Lietuvą. Trečioji mane priėmusi šalis mano gyvenime vaidina svarbų vaidmenį nuo 1993 metų. Mudu su Giedre emigravome 1994 metais, bet nuolat grįždavome ir nusipirkome sodybą Dzūkijoje. Galų gale 2014 metais įsikūrėme Vilniuje. Taigi „Drugelių kalno“ pasirodymas lietuvių kalba – man ypatingas įvykis.
Tiesą sakant, lietuvių kalba – pirmoji knygos vertimo kalba. Man ji ypač brangi ir dėl to, kad vertimas buvo dovana, kurią man įteikė Giedrės mama – buvusi Vilniaus universiteto Vertimo studijų katedros profesorė.
Mano lietuvių kalba anaiptol netobula, bet pakankamai gera, kad suprasčiau, jog šis vertimas puikus – tikras šedevras. Kaip autorius jaučiuosi privilegijuotas.
– „Drugelių kalnas“ primena Lotynų Amerikos literatūrą, o kas jūsų literatūriniai autoritetai?
– Rašydamas „Drugelių kalną“ neturėjau jokio konkretaus įkvėpimo šaltinio. Pasakojimą kūriau nesilaikydamas jokio stiliaus ar rašymo mokyklos kanonų. Negalėčiau to daryti, nes nesu visapusiškas rašytojas. Tiesiog rašau taip, kaip moku.
Bene vienintelis dalykas, iš kurio sąmoningai sėmiausi įkvėpimo, buvo veiksmo vieta. Jos reikšmę suvokti paskatino „Vėtrų kalnas“ – kitas pasakojimas apie pasmerktą, persekiojančią meilę.
Jei kalbėtume apie literatūrinį skonį, tai žaviuosi XIX a. rusų rašytojų, ypač Ivano Turgenevo, romanais. Taip pat esu XX a. amerikiečių literatūros gerbėjas, tarkime, Carsono McCullerso, pastaruoju metu – Dono DeLillo.
Tarp mėgstamų rašytojų yra ir pavienių kitų šalių autorių, pavyzdžiui, norvegų rašytojas Knutas Hamsunas ir lenkų kilmės britų rašytojas Josephas Conradas.
– „Drugelių kalnas“ palieka įspūdį ir klausimą – ar rašote naują knygą?
– Taip, pradėjau rašyti naują knygą, bet tai irgi bus ilgas procesas! Romano pagrindas jau sukurtas, bet jo siužeto krypčiai atsiskleisti dar prireiks laiko.
