Kovo 21-ąją 21 šalies poetus, skaitovus ir atlikėjus stebėjo per 4 tūkst. žiūrovų „Facebook“ ir „YouTube“ internetinėse paskyrose. Taip pat, Pasaulio lietuvių žinios, Kovo 26-ąją Pasaulio lietuvių žinios rodė reportažą per https://www.facebook.com/pasauliolietuviuzinios/
Dalyvius ir žiūrovus eilėmis pasveikino šventės rengėjai Rasa Kochanauskaitė-Raižienė ir Darius Mileris-Nojus.
Rasa
Kas ta poezija? Savęs aš klausiu,
Eilėraščius dabar juk daug kas rašo,
Tiktai kodėl? Dėlioja kam žodžius?
Net naktimis, kai niekas jų neprašo.
Eilėraštis – ne daiktas prabangus,
Ne rūbas, mašina ir netgi ne saldainis,
Juk gali be eilėraščių gyvent žmogus,
Tada kodėl ir kam iš niekur gimsta eilės?
Jei atvirai – dažnai poeziją skaitau,
Kai kasdienybės pilkuma skandina,
O kartais saulei tekant pabandau
Posmuos išlieti ilgesį Tėvynės.
Darius
Ir nustembu – vienoj mažoj eilutėj
Telpa beribis mėlynas dangus,
Ir apverktos beprasmės žūtys,
Ir laisvė plazdanti paukščiu.
Jaučiu naminės duonos kvapą,
Švelnias raukšlėtas motinos rankas.
Meile gyvenimui širdis vėl plaka
Ir tyliai nuskamba užgimusi daina.
Galbūt galėtume ir be eilėraščių gyventi,
Be muzikos, be žodžių, be jausmų,
Bet man poezija tai sielos šventė,
Džiaugsmingas nerimas, nutiesiantis kelius.
Šios eilutės privertė suklusti ir susikaupti. Renginio metu kas tris minutes keitėsi Lietuvos vyriausybės atstovų ir dalyvių iš viso pasaulio veidai: Lietuvos ambasadoriaus Airijoje Marijaus Gudyno, Gražinos Pranauskienės (Australija), Lietuvos Respublikos Seimo narės Dalios Asanavičiūtės (Lietuva), D.Milerio-Nojaus (Airija), Janinos Fritz (Austrija), Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke (Vokietija), Ryčio Chodosevičiaus (Latvija), Indrės Larssen (Norvegija), Dainiaus Žąsino (Nyderlandai), Dominykos Dačkutės (Estija), Egidijaus Lukšio (Danija), R.Kochanauskaitės-Raižienės (Airija), Sandros Petraškaitės-Pabst (Vokietija), Linos Stasytės (Graikija), Mindaugo Valiuko (Lietuva), Editos Šakalytės (Prancūzija), Kristinos Janušaitės-Valleri (Italija), Vaidos Desjobert (Šveicarija), Svajūno Dačkevičiaus (JK), Agnės Žagrakalytės (Belgija), Juttos Noak (Vokietija), Ugnės Ramutės (Švedija), Mindaugo Uselio (Ispanija), Jūratės Leonavičiūtės (JK), Sandros Avižienytės (JAV), Valdo Kišūno (Airija), Jolantos Onos Vitkutės (Meksika) ir Juditos Grublienės (JK).
Visi išvardytieji skaitė savo ar kitų autorių poeziją, paįvairintą gitaros ir dainos garsais. Geri bičiuliai ir draugai ar nepažįstami tarsi teptuko potėpiu tirštino poetinio žodžio gelmes.
Štai keli turtingos sielos peno trupinėliai: J.Noak eilėraščiu „kūno izoliacija...“, priminė, jog tebegyvenam koronaviruso laiku, kai užsitęsusi kūno izoliacija/lyg drykstantis audinys/laikinai apsigyvena/siuvimo mašinoje/nauji apdarai/priedanga kūnui dilgčioja akis/kaukė veidui trukdo/dygsniuoti žodžius.
S.Dačkevičiaus „Leisk dar svečiu pabūt“ posmai paaštirina viruso sukeltą gyvenimo laikinumo jausmą: Užgęstančių daugėja/Išeinančių/Ir aš artėju laukiančiųjų sąraše./Leisk dar dangau nuskint akimirksnį,/prie laimės prisiglaust vogčia./Leisk dar svečiu pabūt./Taip gẽra žiūrėt į mylinčių ir mylimų akis.
S.Avižienytė bando ieškoti savęs „Troškimuose“: Krūtinės plakimu giliu/Bijau suplėšyti ir sudaužyti krištolinę tylą./Pušyno kvapo dūstančius plaučius,/Tarsi naujagimis pripildau tylą.
V.Kišūno abejonės susipina su viltimi eilėse „Aš Tikiu“: Švelnink prigimtį, kur mindo/mano šviesų veido žvilgsnį,/Duok lašelį nusipraust,/Skirk minutę Tave garbint --- /Sutiksiu ką, jei bėgsiu šitaip greitai,/O ką pajausiu, jei klausiu vis – „kodėl“.
L.Stasytė pašviesina paletės spalvas mintimis, kad Tiek daug telpa žmogaus širdyje,/net kai dienos atrodo per trumpos,/bet juk nueito kelio gale,/liks tik šis neaprėpiamas turtas... Ji turtą matuoja šypsena, draugyste, nuoširdumu, atvirumu bei gyvenimo patirtimi.
Pirmoji tokio pobūdžio poezijos šventė, kai tiesioginį bendravimą pakeitė internetinė erdvė, įsiveržė į jausmų perpildytas širdis. Kaip po kiekvieno renginio, dalyviams ir žiūrovams kilo daugybė minčių, pasipylė atsiliepimai, o dalyvių gimtųjų miestų žiniasklaida suskubo aprašinėti Pasaulio lietuvių virtualią poezijos kelionę.
Užkalbinau buvusią ilgametę Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkę, poetę R.Kochanauskaitę-Raižienę ir Airijoje gyvenantį grupės „Nojus Live Music“ įkūrėją, dainininką, gitaristą D.Milerį-Nojų.
– Kaip kilo mintis paminėti Pasaulinę poezijos dieną ir ar tai susiję su Dubline vykstančiu renginių ciklu „Lyrikos vakarai“?
Rasa: „Lyrikos vakarai“ Dubline vyksta jau 12 metų ir suburia atlikėjus, poetus, skaitovus, menininkus. Prasidėjus pandemijai, Dariaus iniciatyva ir palaikymu „Lyrikos vakarai“ persikėlė į virtualią erdvę. Jo idėja buvo rengti vakaro poezijos laidas vasario mėnesį. Aš, be abejo, su džiaugsmu pritariau. O kaipgi kitaip?
Darius: 2021 m. vasario ir kovo antradieniais tiesiogiai transliavome virtualias „Vakaro poezijos“ laidas, kuriose su Rasa ir svečiais skaitėme savo ir kitų autorių eiles. Danijos lietuvis Egidijus Lukšys komentuodamas pasiūlė surengti pasaulinį virtualų lietuvių poezijos renginį. Galvojome, tarėmės, o atradus, kad kovo 21-oji – Pasaulinė poezijos diena, abejonių neliko.
Rasos rengiamų „Lyrikos vakarų“ patirtis labai padėjo organizuojant Poezijos kelionę.
Rasos rengiamų „Lyrikos vakarų“ patirtis labai padėjo organizuojant Poezijos kelionę.
– Kaip ieškojote dalyvių Pasaulio lietuvių virtualios poezijos kelionei?
Rasa: Būdai paprasčiausi – kartu su organizavusiu ir renginį vedusiu grupės „Nojus Live Music“ įkūrėju, dainininku, gitaristu D.Mileriu-Nojumi turėjome atgaminti pažintis, draugus, kontaktus.
Susisiekėme su kraštų bendruomenėmis. Kai kur neatsirado kuriančių, o šiaip jautėsi didelis noras ir palaikymas. Dalyviai kupini entuziazmo!
– Kaip sekėsi tvarkyti techninę šventės pusę? Juk per repeticiją ne vienas jautėsi šiek tiek sutrikęs, ar suveiks prisijungimas „Streayard“ platformoje, o kai atsirasdavo tarsi tunelyje be vaizdo ir garso skubiai siuntė žinutes, kad nieko nemato, negirdi ir gal pateko ne tuo adresu.
Darius: Manau, sekėsi gan sklandžiai, savaitė iki renginio turėjome repeticiją, sprendėme jungimosi problemas, tikrinome garsą, vaizdą, apšvietimą. Šia prasme pasirengimas virtualiam renginiui yra panašus kaip renginiui tikroje scenoje.
– Abu esate net tik aktyvūs Airijos lietuvių bendruomenės nariai, bet ir nepaprastai kūrybingi. Darius net sukūrė Airijos lietuvių „Karantino himną“ pagal jūsų žodžius! Kada pradėjote rašyti, iš kur semiatės įkvėpimo“ Ar ilgainiui keičiasi eilių tema, nuotaika ir potekstė?
Rasa: Ačiū už klausimą, Gražina. Aš rašyti pradėjau vaikystėje. Ilgai nerodžiau niekam ir nesakiau, kad tai mano kūryba. Dirvą saviraiškai radau organizuodama renginius ir ypač – „Lyrikos vakaruose“, kur dažnai skaitydavau savo eiles, net nesakydama autoriaus. O 2018 m. išleidau pirmąją knygą „Nepaliki svarbiausio rytojui“.
Įkvėpimo semiuosi iš kasdienybės – mažų mielų dalykų: džiugina ir puodelis kavos ankstyvą rytą, ir pirmas pavasario žiedelis. Ir kaip ir kiekvienas kuriantis įkvėpimo semiuosi iš emocijų, sukrėtimų, gamtos, tiesiog gyvenimo.
Tas „Karantino himnas“ – tai atskira istorija... Išties prieš metus, balandžio 12-ąją, parašiau eilėraštį, tiesiog išliejau posmais tai, kaip jaučiausi tuomet. Po kelių dienų sulaukiau Dariaus skambučio. Jis ir papasakojo, kad jau sukūrė muziką pagal mano žodžius, ir pasakė apie idėją pakviesti atlikėjus bei paversti tai Airijos lietuvių atlikėjų himnu.
Išties tai buvo visiškai netikėta, be galo maloni staigmena. Man didelė garbė, kad Darius pasirinko būtent mano tekstą. Ir dabar dar klausant bėgioja šiurpuliukai ir toks nenusakomas dėkingumo ir vienybės jausmas.
Darius: Pernai perskaičius Rasos eilėraštį „Pabūk su savimi“ ir iškart supratau, kad tai turi tapti mūsų visų Airijos lietuvių atlikėjų sudainuota daina. Visi labai šiltai sutiko, mes ją įrašėme ir sukūrėme vaizdo klipą.
Atgarsis didžiulis, su žinutėmis, kad ji labai reikalinga, kad padeda visuotinės atskirties metu.
Aš groti gitara ir kurti pradėjau 1988 metais, su grupe Airija ir kaip solo atlikėjas esu išleidęs 15 muzikos albumų, parašęs apie 250 dainų ir eilėraščių.
Įkvėpimas ateina iš bendravimo, iš aplinkos, iš patirties, iš kasdienybės romantizavimo, iš ieškojimų ir atradimų. Žinoma, per tiek metų kūryba keitėsi – jaunatvišką maksimalizmą keičia metų patirtis, išgyvenimai ir potyriai, sutikti nauji žmonės, naujos išraiškos formos.
– Elektroniniu būdu išsiuntinėtuose skelbimuose vylėtės, kad pirmą kartą vykstantis tokio pobūdžio lietuviškais poezijos posmais apvainikuotas renginys suvienys pasaulio lietuvius. Ar išsipildė jūsų lūkesčiai? Kiek sulaukėte žiūrovų ir kokių atsiliepimų?
Rasa: Manau, kad tikrai taip. Iššūkių buvo nemažai. Ypač Dariui, nes jam reikėjo ne tik vesti renginį, bet ir tvarkyti techninius dalykus. Bet, patikėkit, jaudulio užteko ir man...
Atsiliepimai vis dar eina – žinutės, skambučiai, padėkos. Labai labai šilti atsiliepimai. Manau, kad renginys pavyko su kaupu.
O gal pats įdomiausias dalykas buvo ruošimasis ir laukimas. Pats procesas, nes dirbti su kūrybingais žmonėmis yra tikra laimė. Išties esu dėkinga pirmiausia Dariui, bet ir visiems dalyvavusiems. Visi ruošėsi, jaudinosi, skambino ir rašė begalę kartų. Ir visus suvienijo tas gražus tikslas. Buvo malonu būti kartu su poezijos žodžiu ir lietuviais pasaulyje.
Darius: Mano asmeninius lūkesčius renginys viršijo su kaupu, dalyvių ir žiūrovų atsiliepimai labai šilti ir prasmingi. Žmonės pamatė pasaulio lietuvių poezijos potencialą, pasijuto viso to dalimi. Vienybės jausmas – labai stiprus, ypač kai susitinka giminingos sielos, pasidalija originalia ir charizmatiška kūryba, kiuri teikia džiaugsmą žiūrovams ir klausytojams.
– Kaip planuojate kitais metais minėti Pasaulio poezijos dieną?
Rasa: Iki kitų metų reikia dar luktelti, bet tikrai norėčiau tikėti, kad ši kelionė virs nauja tradicija. Ir mes keliausime vėl, virtualiai sujungdami visus, kurie neabejingi poezijai ir lietuviškam jos skambesiui.
Darius: Aš manau, kad šio – pirmojo – renginio sėkmė jau pati padiktuoja galimybes ir norus Pasaulio lietuvių virtualiai poezijos Kelionei tapti tradicine.
Ištarto žodžio prasmė
Remiantis Marcelijaus Martinaičio žodžiais, kad „Poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau, negu ji gali pasakyti“, pagrindinės išgirstų eilių ir dainų temos apėmė tėvynės ilgesį, neužtikrintumą dėl rytojaus, jautrumą, viltį ir lietuvišką kuklumą.
Pavyzdžiui, J.Leonavičiūtė skaitė: Į laiką, kurio nėra/Per amžinybės srovenimą/Supyliau save./Atėjau į žemę saulės taku/Čia save iš naujo renku. Po spindulį, pamažu/Statau savo gyvenimą.
M.Uselis baiminasi, kad Eilėraščius nuplaus lietus./Ir bangos išnešioti gali./Tik sielos popierius visus–/Kam juos man dovanoti?
Tačiau skuba užtikrinti, kad Ir užrašai kaip perlai/Pabirs Tau į rankas.
U.Ramutė prisipažino: Aš ieškau jungties/Su kuo, tarp ko/Jau pamiršau. /Iš savo savasties/Prieš amžinybę išėjau/Aš išeinu savęs ieškot už vandenyno.
Ji Iš Pietų Amerikos sugrįžo į tėviškę.
M.Valiukas apibūdino lietuviškąjį kuklumą: Koks aš gražus/pagalvoja/Ir dar labiau parausta klevas.
Iš tiesų, kokie gražūs lietuvių pasiekimai, bet esame kukli tauta, bandome rašyti, bet daugiausiai sau, nepakankamai garsiname Lietuvos vardą. Po pasaulį išsisklaidę tautiečiai lyg pabirę gintarai trokšta būti glaudesne tėvynės dalimi. Todėl šiandien turime kelti klausimus, kodėl jauniausio renginio skaitovo R.Chodosevičiaus šeima gyvena ir dirba Latvijai? Kodėl jis negali skaityti Salomėjos Neries eilių Lietuvoje?
Kodėl Lietuvos nacionalinio teatro aktorė E.Šakalytė, puikiausiai sugebanti perteikti išeivės Liūnės Sutemos eiles Lietuvos radijo ir televizijos laidose, jau 20 metų gyvena Prancūzijoje? Kodėl šitaip dievinanti poeziją, ji turi dėti dideles pastangas, kad svetur išlaikytų „savo“ braižą ir jį pateiktų įvairiapusiškai ir šiuolaikiškai? Kodėl rašytoja ir žurnalistė J.O.Vitkutė devintus metus darbuojasi Meksikoje?
Kodėl filosofijos mokslų daktarė ir dėstytoja S.Petrauskaitė-Pabst dalija savo mintis Vokietijos labui? Svarbiausia, kodėl didelės išeivijos patirties turintiems mokslininkams nesudaromos tinkamos sąlygos gyventi ir dirbti Lietuvoje, giliai ir nuosekliai išnagrinėjant emigracijos priežastis?
Ar Lietuvos Vyriausybė yra pasiruošus jų išklausyti ir iš parodymų daryti išvadas? Kodėl visiems be išimties išeivijos lietuviams negrąžinama prarasta pilietybė, juk esame Lietuvos vaikai?
Viltingai lauksime dienos, kai bus atsakyta į daugėjančius klausimus. O kol tai įvyks, ir toliau didžiuokimės gimtąja kalba ištarto žodžio galia, apglėbiančia artimus ir tolimus kraštus. Te neužstringa pakelyje lietuviškas žodis!
