„Prarastųjų vaikų archyvas“ – naujausias ir pirmasis autorės angliškai parašytas romanas, be kita ko, rašytojai pelnęs Andrew Carnegie medalį už grožinės kūrybos meistriškumą, Folio premiją, patekęs tarp JAV knygų kritikų draugijos premijos ir „Kirkus“ premijos (grožinės literatūros srityje) finalininkų, įtrauktas į Bookerio premijos ilgąjį sąrašą bei leidinio „The New York Times“ geriausių metų knygų dešimtuką.
Tai daugiasluoksnis, ne vieną socialinį skaudulį, o ir paskirų žmonių sielos užkaborius pagaviai nagrinėjantis „kelio“ romanas, pasakojantis apie šeimos kelionę karštą vasarą per Jungtines Valstijas iš Niujorko į Arizoną. Keliaujantys sutuoktiniai yra garso dokumentininkai, vyriškiui šalies pietvakariuose rūpi įrašyti garsus, susijusius su indėnais apačiais, jų gyvenimo būdu ir vietomis, jo sutuoktinei – garsus, susijusius su be suaugusiųjų palydos per sieną iš Meksikos į JAV nelegaliai traukiančiais pabėgėliais vaikais.
„Beveik kasdien mes važiuojame ir važiuojame, ir dar šiek tiek pavažiuojame, girdėdami ir kartais įrašinėdami garsus, sklindančius per šią neaprėpiamą erdvę, garsus, kurie su mumis susikerta, istorijas, nugulusias ant kraštovaizdžio, kuris vis tiesėja, lygėja ir sausėja. Keliaujame jau daugiau kaip tris savaites, bet būna akimirkų, kai atrodo, kad išvykome vos prieš kelias dienas; o kitomis akimirkomis, kaip ir dabar, atrodo, jog išvykome prieš visą amžinybę ir visi keturi jau tapome visai kitais žmonėmis, nei buvome prieš šią kelionę.“
Šeimai traukiant į pietvakarius, tarpusavio santykiai vis labiau krinka: tarp tėvų kyla vis didesnė įtampa, kurią netrunka pajusti ir vaikai. Kitaip tariant, kelionė vyksta su visa tokiam įvykiui būdinga dinamika – trintys tarp veikėjų, vaikų-tėvų santykiai, keliaujant susigalvoti improvizuoti žaidimai, šalutiniai ekskursai į vieną ar kitą sritį – pradedant gamtos reiškiniais ir baigiant muzika ar poezija.
„Kurį laiką ėjome tylėdami, lyg gatvės šunys, bidzenantys kartu taip, tarsi būtų išsirengę į kažin kokią misiją, lyg visi gaujomis bidzenantys šunys – taip, tarsi dalyvautų kažin kokioje misijoje. Mudu nebuvome gauja, buvome tik tu ir aš, bet jausmas buvo toks pat, aš sukaukiau kaip vilkas, tu irgi sukaukei, ir aš supratau, kad mudviem kartu bus labai smagu. Pagalvojau, kad net jeigu amžiams pasiklystume, jei mama su tėčiu niekada mūsų nerastų, mes bent jau būtume kartu, o tai daug geriau, nei būti atskirai.“
V. Luiselli romanas „Prarastųjų vaikų archyvas“ – tai ir talentingai literatūriškai perteikiama pabėgėlių krizės ir jos priežasčių analizė, per Meksikos ir JAV sieną kasmet traukiančių tūkstančių vaikų, kurie galiausiai arba patenka pareigūnams į rankas, arba tiesiog pakeliui pradingsta be žinios dykumoje, patiriamų siaubų fiksavimas. Autorė kerinčia, žaisminga proza vykusiai manevruoja tarp grožinės išmonės ir dokumentikos. Įvykiai nušviečiami ne vienu, bet keliais dėmesį prikaustančiais pasakotojų balsais, laviruojant tarp vienas kitą keičiančių skirtingų teksto skambesio ir temų registrų, pasitelkiant paveikius, nestandartinius įvaizdžius.
Kūrinys „Prarastųjų vaikų archyvas“ alsuote alsuoja kvapą gniaužiančia vaizduote, empatija ir giliu žmogiškumu. „Tapome nepasotinamais masinio vartojimo, pramogų, „Netflix“ serialų ir sveikatinimo produktų akumuliuotojais. Tačiau tuo pačiu prarandame sąlytį su fundamentaliomis žmogiškosiomis vertybėmis. Prarandame bendrumo, atsakomybės vieno už kitą pojūtį. Suprantu, tai skamba naivokai, bet man iš tiesų atrodo, kad turėtume sulėtinti tempą ir atsiriboti bent nuo dalies dalykų, kuriuos mums mėgina įpiršti kaip priemonę kelyje į laimę, nors jie nesukuria jokio ilgalaikio, gilesnio tarpusavio ryšio“, – viename interviu svarstė rašytoja Valeria Luiselli.
Ne atsitiktinai tarp pasisakymų apie šį romaną galima rasti ir tokių apibūdinimų: „Virtuoziškas kūrinys... Įniršį ir gailestį gimdanti talentinga proza, paverčianti mus gilesniais žmonėmis“ („The New York Times Book Review“), „Be galo išmaniai supinta ir nuolatos stebinanti knyga“ („The New Yorker“), „Subtilu, smagu, nedirbtinai poetiška“ („The Guardian“).
