Šie žodžiai leidėjos širdį medumi patepė. O visai neseniai leidėjos širdis buvo patepta medumi ir antrą kartą.
Pagaliau prisireikė sandėlyje dūlėjančių raštų
Panevėžietė knygų leidėja Jerutė Vaičekauskienė, nuo jaunumės žavėjusis Gabrielės Petkevičaitės-Bitės asmenybe bei jos visuomenine veikla, prieš gerą dešimtmetį surankiojo šios šviesuolės rankraščius ir išleido „Karo metų dienoraščio“ tritomį. Dalis medžiagos iki tol dar nebuvo niekad spausdinta.
Leidėja tikėjosi, kad brandus ir istoriškai vertingas literatūros leidinys bus išgraibstytas, bent jau savo krašto patriotų panevėžiečių, tačiau skaitytojai naujomis knygomis domėjosi vangiai, rietuvės sandėliuose tirpo lėtai.
Per 10 metų leidėja šių knygų daugiau išdalino, nei pardavė.
„O štai dabar, prieš pat Bitės 160 metų sukaktį, kovo 18-ąją, įvyko stebuklas. Paskambino iš Seimo ir pasakė, kad norėtų nupirkti visus rinkinius. Tada nuskubėjau į sandėlį ir pati nustebau, kad 3 tomų rinkinių besukrapščiau tik 50“, – netikėta karantino dienas praskaidrinusia sėkme pasidžiaugė pašnekovė.
Dabar sandėlyje kažkiek trečio tomo knygų dar likę, o pirmų dviejų nebėra nė vienos.
„Siūliau Seimui pirkti iš manęs maketus, patiems išsileisti ir dovanoti tritomį visiems, kam teikiami Bitės medaliai. Bet jiems tai netiko“, – dėl to apgailestavo.
Ties biustu išvydo saulėtas arfos stygas
J.Vaičekauskienė yra baigusi žurnalistiką, gyvenime ragavo įvairių darbų, dirbo anuomet dar veikusių konservų ir cukraus fabrikų administracijoje, reklamos srityje, prieš pat nepriklausomybės atgavimą darbavosi knygos bičiulių draugijoje, o grįžus nepriklausomybei, su sūnumi įsteigė knygų leidyklą ir atidarė mokyklinių reikmenų knygyną.
J.Vaičekauskienę rašytojos ir visuomenininkės G.Petkevičaitės-Bitės asmenybė užbūrė labai seniai.
Ji buvo dar visai jauna, kai iš Plungės atvyko gyventi į Panevėžį. Tuokart buvo ką tik perskaičiusi ploną brošiūrą apie Bitę. Į atmintį jai įstrigo pastraipa, kur Bitė atpasakoja prasidedančią savo dieną – rytą atsikėlusi žiūri į saulę ir jos spinduliai lyg arfos stygos skamba džiugesiu.
„Kaip tik ėjau pro Juozo Balčikonio gimnaziją, matau Bitės biustą, šviečia saulė, o spinduliai iš tiesų lyg arfos stygos aplink ją pasklidę. Toks neįtikėtinas momentas“, – prisimena akimirką.
Tą kartą J.Vaičekauskienei kilo didžiulis kūrybinis azartas, norėjosi pačiai parašyti eilėraštį.
„Visą kelią iki namų mintyse kūriau, bet nepavyko“, – prisipažįsta.
Visgi tą akimirką patirtas artimumo ir dvasinės bendrystės su Bite jausmas niekur nedingo, jis J.Vaičekauskienę lydėjo visą gyvenimą.
Kai Sąjūdžio pradžioje ji užsiėmė knygų leidyba ir pamatė, kad pasipylė abejotino literatūrinio lygio užsienietiškos knygos, o vertinga lietuvių literatūra guli užmiršta, ji užsimojo išleisti Bitės kūrybą.
Apstulbo, kad nėra archyvo
Prasidėjo žygiai per bibliotekas.
Parsinešė namo 1966 metais išleistus Bitės raštus, manė juos perleisianti. Bet kai ėmė gilintis, suprato, kad tik pirmas ir antras tomai iš pirmo žvilgsnio normalios apimties, o trečias tomas sudarytas tik iš ištraukų.
Dar giliau kapstydamasi, ji rado G.Petkevičaitės gyvenimo tyrinėtojo knygelę, o joje žinią, kad ir pirmas bei antras tomai gerokai iškarpyti.
Tada leidėjai kilo noras susirasti Bitės rankraščius.
Paaiškėjo, kad jais nebuvo itin rūpinamasi, nebuvo jokio rašytojos archyvo. Pirmo tomo rankraštį turėjo Vilniaus universitetas, o antro tomo originalas mėtėsi kažkur „Vagos“ leidykloje, tik niekas jo nesugebėjo rasti.
Trečio tomo rankraščius panevėžietė aptiko Mokslų akademijos bibliotekos saugykloje.
„Iš ten išsinešti nedavė, sėdėk požemiuose ir rink, o man tai neįmanoma – namai, vaikai“, – pasakojo pašnekovė.
Lobis gulėjo provincijoje
J.Vaičekauskienė išsiderėjo, kad rankraštį jai perfotografuotų ir atsiųstų.
Gavusi brangų voką ir atplėšusi neapsidžiaugė – tekstai buvo beveik neįskaitomi.
„Buvo rašyta ant namų knygos, popierius plaušuotas, margas, daug pribraukymų, raidelės smulkutės“, – sako. Tada ji net buvo išsigandusi, kad nepavyks rankraščio iššifruoti.
Pagelbėjo vienas kompiuterininkas, jis pašalino foną, paliko tik raides, tada jau buvo galima ir raštą įžiūrėti.
Taigi visos apimties trečio tomo leidybai buvo pasiruošta, jis buvo sudėliotas iš niekad neleistų rankraščių.
O štai norint pirmus du tomus išleisti be iškarpymų, teko ieškoti knygų, išleistų dar pačiai Bitei gyvai esant: pirmo tomo, leisto 1925-aisiais, ir antro, leisto 1931 metais.
„Tų knygų net Vilniuje esanti didžiausia šalyje Mažvydo biblioteka neturėjo, jas radau tik Pasvalio bibliotekoje“, – stebėjosi tokiu kontrastu – provincijoje gulėjusiu literatūriniu lobiu.
Trečio tomo rankraščiuose rastas Bitės prierašas J.Vaičekauskienės širdį lyg medumi patepė ir įpūtė dar didesnį entuziazmą išleisti jos raštus: „Mano jėgos išseks, nežinau, ar beatsiras tokios kantrybės žmogus, kuris iš mano rankraščio sugebės išleisti knygą.“
Leidėjai tai buvo vertingiausias pagiriamasis žodis.
Tritomio purtėsi net ir pedagogai
Trečiąjį, daugiausia triūso pareikalavusį, Bitės raštų tomą J.Vaičekauskienė išleido pirmiausia, 2008 metais. Leidėja buvo patyrusi insultą, sunkiai kapstėsi iš sunkios ligos, tad skubėjo leisti tai, kas jai buvo svarbiausia.
„Iki šiol neradau nieko artimesnio širdžiai už tą rinkinį“, – sako.
Ji degė noru, kad vertinga literatūra pasiektų kuo daugiau skaitytojų, tad raštus išleido tūkstančio egzempliorių tiražu.
Po dvejų metų vienas paskui kitą išėjo ir 1 bei 2 tomai, bet jų tiražas buvo tik po 500 vienetų.
Pardavinėti tas knygas sekėsi sunkiai.
Panevėžietė įsivaizdavo, kad iškilios ir šaliai nusipelniusios asmenybės raštai neužsigulės, o jais nesidomėjo net mokyklos.
Storų knygų neskaito
Pedagogai leidėjai aiškino, kad Bitė nėra įtraukta į mokyklų programas, kad knygos storos, užima daug vietos, be to, storų knygų šiandienis jaunimas neskaito.
Panevėžietė labai džiaugiasi, kad ilgus metus dulkėjusios knygos pagaliau iškeliavo iš sandėlio ir pasieks skaitytojus.
„Norėčiau, kad Bitės asmenybė, jos nuveikti darbai trauktų jaunimą. Ji didžiulis mūsų tautos turtas, galėtų daug kam tapti kelrode žvaigžde, iš jos veiklos ir moralinių nuostatų turėtume mokytis ir mokytis“, – su užsidegimu kalba J.Vaičekauskienė.
Moteris dabar jau ramia širdimi gali atšvęsti ir Bitės gimtadienį.
„Panevėžio kraštas“
