Kanados mieste Vankuveryje gyvenantis 51 metų G.Mottas apie Lietuvą žino ne vien iš savo žmonos Astos, su kuria augina sūnų Justiną. Praėjusio šimtmečio pabaigoje kanadietis kurį laiką gyveno neseniai atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje ir dirbo anglų kalbos mokytoju Klaipėdos K.Donelaičio gimnazijoje.
Lietuvių siekis atkurti ir įtvirtinti savo valstybę G.Mottui padarė didelį įspūdį ir tapo Kanadoje išleisto jo pirmojo romano „Lietuviška lopšinė“ tema.
– Jūsų profesija nebuvo susijusi su literatūra. Kas paskatino imtis knygos? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Motto.
– Niekada neplanavau rašyti – tai nulėmė aplinkybės. Pernai vasarą šeimos atostogoms mėnesiui išsinuomojome vasarnamį Ontarijo provincijoje, 5000 km nuo mūsų namų Vankuveryje.
Planavome ten skristi, bet dėl koronaviruso pandemijos galiausiai nutarėme važiuoti automobiliu. Kelionė truko penkias dienas. Kiekvieną rytą keldavomės 3 val. ir po pusvalandžio jau būdavome kelyje, kad įveiktume tai dienai suplanuotą atkarpą.
Pirmą rytą vasarnamyje atsibudau tuo pačiu naktiniu laiku. Nebereikėjo vairuoti, o iki šeimos pusryčių ruošimo buvo likusios kelios valandos. Spoksojau į tykų ežerą ir galvojau, kuo čia užsiimti tokiu metu.
Būtent tą rytą pradėjau rašyti ir kaskart keldavausi prieš aušrą, kad toliau tai daryčiau. Grįžęs į Vankuverį tęsiau vasarnamio tradiciją. Dabar priešaušrio valandomis kompaniją man palaiko ir rašyti įkvepia dvi katės – su jomis pasitinku dieną.
– Esate gyvenęs keliose šalyse. Kodėl romanui pasirinkote būtent Lietuvą?
– Lietuvos ir jos nepriklausomybės istorija užsienio autorių mažai aprašyta. Norėjosi, kad žmonės apie tai sužinotų daugiau.
Knygoje yra 3 pasakojimo linijos, jos visos paliečia Lietuvą, bet viena fokusuojasi į kovą už nepriklausomybę. Dariaus personažas simbolizuoja naująją erą: nuo sovietinio kario, emigranto į Didžiąją Britaniją, Oksfordo studento, protestuotojo prie Televizijos bokšto, Seimo nario ir galimo derybininko stojant į Europos Sąjungą.
Dariaus žmona vengrė Vana ir amerikietis personažas Džordžas Lietuvoje gyvena nepriklausomybės pradžioje. Anų laikų sunkumai ir atsivėrusios galimybės pristatomos jų akimis.
– Kaip jums, savanoriui anglų kalbos mokytojui, atrodė to laiko Lietuva?
– 1993–1994 metais Klaipėdoje anglų kalbos mokiau 8 ir 10 klasių moksleivius.
Kadangi buvau užsienietis, mano gyvenimas buvo geresnis nei daugelio. Buvau apsistojęs gražiame klaipėdiečių Laucevičių name. Šeima man buvo labai gera, taip pat aprūpindavo valgiu. Man buvo mokamas tada didžiausias mokytojui įmanomas atlyginimas, atitinkantis maždaug 50 JAV dolerių per mėnesį, bet gyvenimas vis dėlto neatrodė lengvas.
Knygoje aprašau, kaip vienas personažų prausiasi po šaltu dušu – karšto vandens Lietuvoje tuo metu nebuvo. Tiems, kurie tą periodą išgyveno, šis skyrius jį primins: procedūra buvo sunki, bet būtina.
Mokykloje sąlygos buvo ypač vargingos. Patalpos mažai šildomos, klasėje sėdėdavome su paltais, algos buvo labai menkos, anglų kalbos mokytojai patys turėdavo susirasti medžiagos laikraščiuose arba žurnaluose ir ją kopijuoti.
Kita alternatyva būtų buvusi anglų kalbos mokyti iš senų sovietinių vadovėlių.
Mokyklos direktorius Raimondas Šulskis darė viską, kad pagerintų mokymosi sąlygas, rastų reikalingų priemonių moksleiviams ir mokytojams.
Savo knygą skiriu R.Šulskiui atminti. Jis tragiškai žuvo automobilio avarijoje prieš 1994-ųjų Kalėdas. Dvi jo dukterys šiuo metu įsikūrusios Mančesteryje, o jaunėlė su motina – Klaipėdoje.
– Dariaus ir Džordžo personažus turbūt įkvėpė realūs asmenys?
– Džordžo personažas sulipdytas iš kelių žmonių, o Dariaus buvo įkvėptas vieno tikro asmens.
Prieš tapdamas mokytoju Kanados Trento universitete studijavau politikos mokslus ir priešpaskutiniais metais susipažinau su ten pagal mainų programą atvykusiu studentu iš Lietuvos Dariumi Žeruoliu.
Darius tiesiog degė įvykiais, kurie tuo metu vilnijo per Europą. Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžia buvo milžiniškos vilties laikas, bet drauge ir nenuspėjamas. Dariaus entuziazmas buvo užkrečiantis.
Baigdamas universitetą parašiau Dariui, kuris buvo sugrįžęs į Lietuvą, prašydamas padėti rasti savanorio mokytojo darbą. Jis rado, ir draugai esame 30 metų.
Darius šiuo metu dirba premjerės Ingridos Šimonytės patarėju. Žinia apie paskyrimą atėjo tuo metu, kai jis man padėjo peržiūrėti „Lietuviškos lopšinės“ tekstą. Nepaisant naujųjų atsakingų pareigų, jis vis dėlto surado laiko perskaityti visą knygą. Toks jis žmogus – ištikimas iki galo.
– Kada pastarąjį kartą viešėjote Lietuvoje?
– Lietuvoje lankausi dažnai, o pastarąjį kartą buvau 2018-ųjų vasarą. Vykau aplankyti po santuokos atsiradusių giminių Kėdainiuose bei Varėnoje ir, žinoma, susitikti su Dariumi ir jo šeima Vilniuje.
1994-ųjų liepą Dariaus šeima surengė atsisveikinimo vakarėlį prieš man grįžtant į Angliją, kur tuo metu gyvenau.
Tame vakarėlyje susipažinau su mergina – Asta iš Kėdainių. Ji buvo gavusi stipendiją studijuoti Anglijoje. Daviau telefoną, jei bus Londone. Ji paskambino.
Susituokėme prieš 26 metus ir auginame paauglį sūnų Justiną.
Knygos personažė Tanja kovoja su panašia dilema kaip mano Asta – tarp meilės ir atsidavimo šeimai: abi atiduoda viską užsieniečiui, kurį myli. Tanjos istorija labai būdinga to meto lietuvėms nuotakoms, kurios turėjo palikti namus, būtinai susituokti, kad gautų vizą, ir paskui kartais atlaikyti vyro šeimos ir aplinkos kritiką naujoje gyvenamojoje vietoje.
– Kokie Lietuvos pokyčiai per pastaruosius tris dešimtmečius jus labiausiai įkvepia? Ir kas atrodo kritikuotina?
– Lietuva – įkvepianti, kupina ekscentriškų veikėjų. Man atrodo, kad Vakaruose Lietuvos vardas sužadina mintis apie misterijas. Man didžiausią įspūdį daro žmonių tvirtybė. Dauguma, išgyvenę didžiulius sunkumus, nebijo naujų iššūkių. Tai kažkas artimo anglų kultūrai.
O daugiausia nerimo man kelia protų ir talentų nutekėjimas. Tai puikiai suprantu – jeigu būčiau panašioje situacijoje, turbūt pats vykčiau į Angliją, JAV ar kitur į Vakarus. Vis dėlto tai kelia susirūpinimą. Tikiu, jog ši tendencija apsisuks priešinga linkme.
– Planuojate kitą knygą?
– Ką tik baigiau pirmąjį naujos knygos projektą. Didžioji veiksmo dalis vyks Klaipėdoje. Tai pirmosios knygos tęsinys, nors stengiausi rašyti taip, kad ji būtų suprantama ir neskaičius „Lietuviškos lopšinės“.
Pasakoju apie blogai pasibaigiantį įkaitų pagrobimą Libane. Pagrindinis veikėjas skelbiamas žuvusiu, tačiau išties jis įkalintas dvejiems metams vienutėje. Jis nežino apie nuosprendį ir nekantriai laukia, kada pasimatys su šeima. Kai išvaduojamas, jis atsiduria kitokiame pasaulyje, kuris be jo judėjo į priekį. Skamba liūdnai, bet pabaiga įkvepianti.
Niekada nesitikėjau, kad „Lietuviška lopšinė“ bus komerciškai perspektyvi, bet pasisekimas mane paskatino. Kita knyga bus perpus plonesnė ir skyriai trumpesni. Ji bus priimtinesnė skaitytojams, kurie mėgsta lengvesnį žanrą.
O „Lietuviška lopšinė“ labiau skirta rimtesniems skaitytojams, kurie išties domisi Lietuva arba to laiko istorija.
