Rusijos socialinių tinklų troliai kišosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus, darė įtaką Didžiosios Britanijos apsisprendimui pasitraukti iš Europos Sąjungos, 2017 m. spaudė Kataloniją atsiskirti nuo Ispanijos, 2018–2019 m. kurstė smurtą per Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ protestus. Jie sugriovė Lietuvos ambasadoriaus Vengrijoje karjerą.
Po šių įvykių ėmė eižėti iki tol vyravusi nuostata, esą senųjų demokratinių Europos valstybių piliečiai moka patys atsirinkti, kur baigiasi tiesa ir prasideda propaganda. Deja, pastarieji pasaulio įvykiai, susiklostę taip, kaip juos kreipė Kremliaus ranka, parodė, kad vienu pagrindinių trolių taikiniu tapo pati demokratija.
Leidykla „Briedis“ išleido suomių žurnalistės Jessikkos Aro knygą „Putino troliai. Tikros Rusijos informacinio karo fronto istorijos“. Joje įvairių apdovanojimų laureatė išsamiai atskleidžia savo pačios dramatišką patirtį, kurią išgyveno tapusi Putino trolių armijos taikiniu.
Nepaprastą Jessikkos istoriją patvirtina ir kitų tarptautiniu mastu žinomų Kremliaus kritikų, tarp jų – Billo Browderio, Elioto Higginso, Lizos Wahl, Martino Kragho, Jelenos Mili ir daugelio kitų, pasakojimai. Visi jie dalijasi patirtimi, ką reiškia būti Rusijos neapykantos ir kibernetinio šnipinėjimo kampanijų taikiniais.
Dokumentais pagrįstos tikros istorijos rodo, kad Rusija nevengia tamsiausių būdų pašalinti ir diskredituoti oponentus, naudodama kibernetinį šnipinėjimą ir atakas, socialinės žiniasklaidos trolius, netikras naujienas, grasinimus mirtimi ir neapykantos kampanijas, kurias vykdo viešųjų ryšių specialistai.
2019-ųjų sausį buvo paskelbta, kad už drąsą kalbėti J. Aro bus įteiktas prestižinis apdovanojimas „International Women of Courage“. Tai kasmetis JAV valstybės departamento teikiamas prizas, kuriuo pagerbiamos moterys, parodžiusios lyderystę, drąsą, išradingumą ir norą aukotis dėl kitų, ypač ginant moterų teises.
Tačiau įvyko beprecedentis dalykas – už kritiką, kurios iš šios žurnalistės sulaukė tuometis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, prizas ir įvertinimas buvo atšaukti.
„Vis tiek jaučiuosi nugalėtoja. Juk pirmiausia šis apdovanojimas buvo skirtas man už nuopelnus“, – po nemalonaus akibrokšto sakė J. Aro.
J. Aro itin prisidėjo prie to, kad iki tol buvęs ne itin aukštas Suomijos žiniasklaidos laisvės reitingas 2019 m. įsitaisytų garbingoje antroje pozicijoje.
KNYGOS IŠTRAUKA
Nepaprastasis ambasadorius Renatas Juška savo saugumu rūpinosi kaip ir anksčiau.
Dirbdamas Minske nesilankė baruose, nesusitikinėjo su nepažįstamais asmenimis, apskritai nedarė nieko, kas galėtų jam pakenkti. Baltarusijoje jis stebėjo skandalą dėl latvių diplomato; nufilmavus sekso metu, buvo viešai paskelbta, kad jis homoseksualus.
„Baltarusių slaptosios tarnybos jau tada elgėsi labai įžūliai ir brutaliai“, – sakė Juška.
Juška saugojo ne tik save ir savo vadovybę, bet ir bendradarbius. Jis naudojosi keliais elektroninio pašto adresais, dažnai keitė slaptažodžius, neturėjo paskyrų feisbuke ir tviteryje.
Pilietinių teisių aktyvistus, su kuriais Juška palaikė ryšius, sekė priešiškų valstybių agentai. Dirbdamas Vengrijoje jis nuolat palaikė ryšius ir susitikdavo su pažįstamais demokratijos aktyvistais iš Serbijos, Ukrainos, Gruzijos ir Rusijos.
Aktyvistai iš Rusijos prašė jo patarti, kaip organizuoti taikius gatvių protestus. Juška buvo keletą kartų susitikęs su jais akis į akį.
Po 2011 m. suklastotų prezidento rinkimų Rusijos piliečiai įvairiose pasaulio šalyse surengė dideles protesto demonstracijas. Rusijos saugumo tarnybos išvardijo asmenis, kuriuos vadino kaltais dėl Vakaruose suorganizuotų neramumų.
Tarp tų kaltųjų buvo ir Juška. Rusija skelbė, kad jis organizavo „mokomąją protestuotojų stovyklą Lietuvoje“, nors tokios stovyklos Lietuvoje, aišku, niekas nerengė.
Jis net neįsivaizdavo, kad tuo pat metu, kai žiniasklaida rašė jį neva dalyvavus didžiajame mitinge Bolotnajos aikštėje, kažkas slapta jau įrašinėjo jo pokalbius telefonu.
2013 m. liepos 8 d. nežinomas operatorius, pasivadinęs Zydrunu Gerintu, į socialinį tinklą „YouTube“ įkėlė sumontuotą Juškos telefoninių pokalbių variantą. Ligi tol Zydrunas nebuvo įkėlęs nė vieno vaizdo įrašo, nekėlė ir vėliau.
Įrašo įkėlimo data buvo parinkta apgalvotai.
2013-ųjų liepą Lietuva pradėjo pusmečio pirmininkavimą Europos Sąjungai.
Du dvylikos minučių trukmės įrašai vadinosi „Toks tikrasis Lietuvos požiūris į Azerbaidžaną. 1 dalis“ ir „Toks tikrasis Lietuvos požiūris į Azerbaidžaną. 2 dalis“. Įrašų vaizdas nekito. Visą laiką buvo rodoma Juškos fotografija ir nežinomo žmogaus figūra šalia. Įrašai buvo su angliškais subtitrais, irgi šiek tiek iškraipytais.
Paskelbti įrašai buvo įgarsinti balsais, užfiksuotais per privatų Juškos ir jo kolegos iš Užsienio reikalų ministerijos Vilniuje pokalbį. Nors dalis pokalbio buvo sumontuota, bet kai kurios atkarpos – vientisos.
Juška ir jo kolega, taip pat Nepriklausomų valstybių sandraugos reikalų žinovas, lietuviškai šnekėjosi apie politinius reikalus – apie tai, kas vyksta Azerbaidžane, Armėnijoje, Lietuvoje ir Vengrijoje. Diplomatai paminėjo ir Putiną bei Rusiją.
Įrašuose Juškos ir jo kolegos pokalbis pateiktas kaip vientisas telefoninis pašnekesys. Bet iš tiesų tai buvo koliažas kelių, įvairiu metu vykusių pokalbių. Kalba įrašuose vietomis apkarpyta arba suklijuota, vietomis nesisieja su tikrąja tema.
Tie, kurie supranta lietuviškai, galėjo pastebėti, kad įrašo angliškuose subtitruose yra klaidų, kad tarpais subtitrai dingsta.
Pokalbiai buvo sumontuoti ir paskelbti siekiant sukurstyti žmonių pyktį keliose šalyse: Lietuvoje, Azerbaidžane, Armėnijoje. Lietuvos žmonėms įdomiausi buvo Juškos komentarai apie premjerą, nes po montažo jie skambėjo nepagarbiai.
Įraše kolega sako Juškai kaip tik organizuojantis Lietuvos premjero vizitą į Sankt Peterburgą ir susitikimą su tuomečiu Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Juška juokais klausia kolegos, ar įdėjo Lietuvos premjerui į kišenę kramtomosios gumos.
Tai užuomina į 2010 m. Helsinkyje vykusį Rusijos ir Lietuvos vadovų susitikimą – pirmą Lietuvos prezidentės aukšto lygio susitikimą su Putinu. Per susitikimą Putinas visą laiką kramtė gumą, ir šitai darė labai pastebimai.
„Tai buvo mažų mažiausiai nemandagu. Todėl telefonu juokais paklausiau, ar įdėjo premjerui į kišenę kramtoškės, kad atrodytų kietas. Užsiminiau apie tai, ką darė Putinas, bet „YouTube“ įrašo variante ta vieta buvo iškirpta.“
Lietuviams žodžiai „žiaumoti kramtoškę“ siejasi su kvailumu, nemandagumu. Bet konteksto įrašas nenurodė, todėl Juškos komentarą buvo galima interpretuoti įvairiai. Lietuvos premjeras jį suprato kaip kritiką ir nepagarbą, nors to nebuvo siekta.
Telefonu Juška užsimena ir apie ilgametį Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktą kalnų Karabache, kurio istorinį pavadinimą Arcachas armėnai oficialiai pradėjo vartoti 2017 metais. Juška kolegai pasakė pasyviai palaikąs armėnų pusę, dėl „Stalino nubraižytų žemėlapių“, tad ar lietuviai esą turėtų ginti Stalino sprendimus.
Nuo tol, kai Zydrunas Gerintas sumontuotus įrašus įkėlė į socialinį tinklą „YouTube“, iki jie buvo pastebėti, praėjo mėnuo.
Pirmieji juos „rado“ azerai. Juos išprovokavo tas darbelis „iškirpk ir suklijuok“. Vietos žurnalistai ėmė rašyti apie „nutekėjusius diplomatų pokalbius“ ir šitai komentuoti. Tuo metu į tinklą „YouTube“ įkelti slapta įrašyti Lietuvos atstovo Baku pokalbiai su kolegomis Vilniuje. Vaizdo įrašai vadinosi „Taip iš tiesų Lietuva vertina Turkmėnistaną“. Įrašų vėl buvo dvi dalys, ir jas įkėlė azerbaidžanietis pavarde Faridas Madzhirovas.
Ilgai rengtomis „YouTube“ operacijomis pavyko pasiekti tikslą. Neteisėtai įrašyti telefoniniai pokalbiai tapo svarbiausia Lietuvos žiniasklaidos naujiena, tik ne todėl, kad buvo įrašyti neteisėtu būdu.
Tačiau dauguma žiniasklaidos priemonių juos platino ir citavo kaip faktus, patikimus „nutekėjimus“, atskleidžiančius „profesionalumo stoką ir kvailumą“. Buvo stebimasi, kad diplomatai „negalvoja, ką tauškia“ telefonu.
Nė vienas žurnalistas prieš komentuodamas įrašų nepatyrinėjo. Paprašiau vieno tarptautinio lygio specialisto, kuris nenorėjo, kad skelbčiau jo pavardę, pasižiūrėti ir pasiklausyti įrašų. Jis pastebėjo, kad foninis triukšmas įraše keičiasi, kad prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo nesusijęs su pagrindiniu.
Lietuvoje vaizdo įrašai buvo rodomi per diskusijų laidas. Daugelis žurnalistų smerkė diplomatus ir kaltino dėl nederamo elgesio. Galima sakyti, kad nė vienas iš karto nepaklausė, kaip įsilaužta į diplomatinę telefono liniją.
Kai kurie žurnalistai gilino skandalą, komentuoti įrašus vertė ir Lietuvos politinius lyderius. Žurnalistus labiausiai domino kalbos apie kramtomąją gumą. Kai kam premjeras, kramtantis gumą, atrodė seksualus.
„Žurnalistai iškirpo pikantiškiausius sakinius ir ėmė juos nagrinėti. Visa tai tikrai puikiai veikė. Bet žvelgiant juridiškai ir žinant, kad medžiaga suklastota, ką jau kalbėti apie tai, kad įgyta nelegaliai, atrodė, jog žiniasklaidoje straipsnius rašo interneto troliai. Tai truko tris savaites“, – prisiminė Juška.
Kitą dieną žurnalistai rado naują požiūrio kampą. Jie ėmė kelti klausimą, ką su ambasadoriais daryti: ar nereikėtų jų atšaukti už tai, kad „suteršė visų diplomatų garbę“. Atmosfera buvo perkaitusi.
Kilus triukšmui, nemažai skaitytojų nusprendė, kad pliuškiai privalo atsakyti už tai, ką padarė. Vis dėlto Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė ir diplomatus ginančių straipsnių bei nuomonių.
Ambasadorius rėmė ir lietuvis politologas, Vilniaus universiteto daktaras Nerijus Maliukevičius. Jis tiesiai pasakė: „Nutekinta informacija apie lietuvių diplomatų pokalbius gali būti naudinga tiems, kurie siekia sukompromituoti Lietuvos diplomatiją. Todėl šioje istorijoje įžvelgiu Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką.“
Bet tokios aiškios paramos viešai trūko. Įsigalėjo nuomonė, kad diplomatai turi būti atleisti.
Rusų mechanizmai irgi dirbo. Rusijos žiniasklaida paskelbė ne vieną juodinantį straipsnį, be abejo, paminėjo ir diplomatų pavardes. Nedidelė operacija, atskleidusi Kremliaus interesą, išryškėjo rugpjūčio 5 d., praėjus šešioms dienoms nuo tol, kai jis išsirutuliojo Lietuvoje.
Tą patį tekstą žodis į žodį beveik vienu metu paskelbė trys interneto tinklalapiai: du nedideli naujienų portalai ir netikra tapatybe dangstęsis ir anksčiau Rusijos saugumo tarnybų vidinę informaciją skelbęs „LiveJournal“ tinklaraštininkas – ir kaip savo nuomonę, ir kaip naujieną. Tuose koordinuotuose straipsniuose diplomatai vadinami neprofesionaliais.
Rusų straipsnių antraštės skelbė ir aiškino tai kaip „skandalą dėl Rytų partnerystės“. Tai parodo ir vieną iš „YouTube“ operacijos tikslų – sužlugdyti Lietuvos, pirmininkaujančios ES, siekį stiprinti Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės programos šalių santykius.
Šešios šalys partnerės – Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija, Baltarusija, Moldova ir Ukraina – tuo metu buvo stiprios Kremliaus įtakos sferoje. Kremlius būtų apsidžiaugęs, jei šios šalys būtų nutraukusios santykius su Europos Sąjunga.
Visa tai stebėjęs Nerijus Maliukevičius sako, kad operacijos data buvo tiksliai apgalvota – vos už kelių mėnesių Lietuvoje turėjo vykti aukščiausio lygio Rytų partnerystės šalių susitikimas, kurio organizavimas buvo laikomas viena svarbiausių ES pirmininkaujančios šalies užduočių.
„Lietuvos diplomatus siekta sukompromituoti kaip tik prieš aukščiausio lygio susitikimą“, – sako Maliukevičius.
Juška ir kiti buvo parodyti kaip žmogystos, visai negerbiantys partnerių ir apšnekantys juos telefonu.
„Diplomatų pokalbių skandalas“ kaip svarbiausia naujiena iškilo ir Vengrijoje, kur rezidavo nepaprastasis ambasadorius Juška. Kai kurie šalies leidiniai skelbė, kad ambasadorius bus atšauktas, ir jį bei kitus diplomatus vadino „nusikaltėliais“.
Į skandalą įsitraukė ir Užsienio reikalų ministerija. Politiniai ryšiai su Kremliumi tada buvo liberalesni nei po metų, kai Rusija pradėjo karą Ukrainoje. Lietuva buvo ne vienintelė Europos Sąjungos šalis, tarsi „užmiršusi“ Rusijos karinę agresiją prieš Gruziją 2008-aisiais. 2013 metais Lietuva, kaip daugelis kitų Europos šalių, siekė normalizuoti santykius su Maskva. Lietuvos užsienio reikalų ministras, susitikęs su Sergejumi Lavrovu, viešai išreiškė poreikį „perkrauti“ santykius su Rusija.
Žurnalistams skambinant ir reikalaujant paaiškinimų, Lietuvos premjeras teikė pareiškimus nesužinojęs, kas iš tiesų atsitiko. Prieš skelbdamas žiniasklaidai, ką mano, jis nepaklausė pačių diplomatų nuomonės apie tai. Socialinio tinklo „YouTube“ troliai ir skubotos žurnalistų interpretacijos išklausius įrašus tikriausiai įtikino premjerą, kad diplomatai už nugaros iš jo šaipėsi.
„Tuometis mūsų premjeras manė, kad juokeliu apie kramtomąją gumą parodėme nepagarbą jam. Jis įsižeidė. Taip manipuliuojama žmonėmis“, – sako Juška.
Lietuvos prezidentė, viešai pavadinusi įrašus provokacija, taip pat pasakė, kad diplomatų kalbos buvo „neprofesionalios“.
Nors nuo pirmos dienos buvo matyti, kad operacija rusiško stiliaus, daugeliui Lietuvos aukščiausių politikų buvo sunku tai paskelbti viešai. Jie vis kartojo, kad „nežino, kas tai padarė“ ir kad „nėra įrodymų“. Daug lengviau kaltinti savo diplomatus nei Rusiją.
Triukšmas žiniasklaidoje neščiuvo beveik tris savaites ir užsienio reikalų ministras paskelbė savo sprendimą. Ambasadoriai prarado jo pasitikėjimą. Seimo Užsienio reikalų komitetui ministras pateikė pasiūlymą atšaukti ambasadorius. Ir viešai pasakė, kad diplomatai prarado jo pasitikėjimą.
Seimo Užsienio reikalų komitetas išklausė Jušką ir Lietuvos ambasadorių Azerbaidžane. Dauguma komiteto narių palaikė Jušką ir balsavo prieš atšaukimą iš tarnybos. Komiteto nariai paspėliojo, kas bus kitas objektas.
Asmuo, kuris pažeisdamas privatumą įkėlė įrašus, pasiekė pergalę keliuose frontuose. Jis sugriovė politinės vadovybės pasitikėjimą diplomatais. Ir sužadino kitų valdžios atstovų baimes dėl Rusijos veiksmų. Nusikaltėlis, interneto trolis Zydrunas įvarė pleištą tarp Seimo Užsienio reikalų komiteto ir ministerijos vadovų.
Seimo komitetas išklausė ambasadorių Vengrijoje Jušką ir ambasadorių Azerbaidžane ir pastarasis nutarė pasitraukti iš tarnybos.
Po dviejų dienų – 2013 m. rugpjūčio 28 d. – užsienio reikalų ministras pranešė Vyriausybei nusprendęs teikti prezidentei siūlymą Jušką atšaukti. Nors Seimo Užsienio reikalų komitetas rekomendavo neatšaukti.
Kova baigėsi pralaimėjimu.
Vis dėlto Juška sakė esąs laimingas, kad spėjo įgyvendinti paskutinę idėją ir svarbų projektą Budapešte – Budos pilies teritorijoje pastatyti paminklą XIV–XV a. gyvenusiems Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai ir jo žmonai, Lenkijos karalienei ir Vengrijos karalaitei Jadvygai. 2013 m. spalį paminklą atidengė Vengrijos, Lenkijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai.
Juška grįžo į Vilnių ir tęsė darbą Užsienio reikalų ministerijos Politikos planavimo departamente. Duodamas interviu žiniasklaidai, jis mėgino teisinti savo veiksmus, kritikavo Vyriausybę dėl skuboto sprendimo. Užsienio reikalų ministerija jam skyrė papeikimą.
Vis dėlto Juška nepasidavė. Niekas nereikalavo atlikti išsamų tyrimą, kas suplanavo ir įvykdė neteisėtą operaciją. Nebuvo atsakyta ir į klausimą, kaip galėjo nutikti, kad buvo pasiklausyta dviejų NATO šalių – Lietuvos ir Vengrijos – diplomatų telefoninių pokalbių. Už tarnybinių telefonų linijų saugumą atsako ne įstaigos darbuotojai.
„Nusprendžiau kovoti ir išsiaiškinti tiesą. Galbūt todėl, kad esu maištingas ir užsispyręs, bet pirmiausia todėl, kad nusivyliau Vyriausybės reakcija į skandalą. Aš, o ne valstybė pateikė prašymą policijai viską ištirti. Valstybė tokio prašymo nepateikė, nors nukentėjo jos diplomatai ir buvo susilpninta Užsienio reikalų ministerijos veikla“, – sakė Juška.
Jis parašė į socialinį tinklą „YouTube“, užpildė anketas ir pateikė net kelis prašymus pašalinti neteisėtai įgytus ir paskelbtus įrašus. Socialinio tinklo „YouTube“ administracija jam nieko neatsakė. Juškos kolegai pareiškus, kad palieka postą Baku, juodinantys įrašai iš socialinio tinklo „YouTube“ rytojaus dieną buvo pašalinti.
Praėjus šešiems mėnesiams nuo „skandalingų ir nediplomatiškų“ Juškos kalbų apie kramtomąją gumą, Rusija pradėjo karą su Ukraina, ir Lietuvos vadovybė ėmė smarkiai kritikuoti Rusijos politiką. Lietuvos prezidentė jau kalbėjo atvirai, Rusiją pavadino net „teroristine valstybe“, o Putiną – „Putleriu“.
Kai atsakymas į klausimą „kas įkėlė įrašą“, palyginti su padariniais, tapo ganėtinai nereikšmingas, kitaip tariant, Juškos karjerai žlugus, Lietuvos valstybės saugumo departamentas jau buvo viską ištyręs. 2014 m. kovą pateiktame kasmetiniame Valstybės saugumo departamento grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime įvardyta grupuotė, įvykdžiusi „YouTube“ operaciją: Rusijos žvalgybos tarnybos.
Grėsmių vertinimo ataskaitoje rašoma, kad 2013 m. liepą internete paviešinti Lietuvos diplomatų pokalbiai buvo Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų operacija, kuria siekta diskredituoti Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, Rytų partnerystės programą, sukelti įtampą Lietuvos vidaus politikoje.
„Pažymėtina tai, kad dalis telekomunikacinių paslaugų vartotojų tarptautinių pokalbių į Vakarų šalis ir kitas užsienio valstybes yra perduodami per Rusijos telekomunikacijų operatorių tinklus. Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos turi visas galimybes kontroliuoti iš Lietuvos išeinančius ir į Lietuvą įeinančius tarptautinius pokalbius, kurie yra perduodami Rusijos telekomunikacijų tinklais“, – rašoma Lietuvos valstybės saugumo departamento ataskaitoje.
Informacija apie Rusijos administruojamus pokalbius Lietuvoje sukėlė šoką.
Pokalbiai tarp Vengrijos ir Lietuvos, tarp dviejų NATO šalių, vyko per Rusijos Federaciją. Nors ir buvo žinoma ar bent jau turėjo būti žinoma, kad Rusijos FSB įrašinėja visus pokalbius, o jos praktikantai užrašinėja pokalbius ir svarbiausias žinias perduoda savo vadovams.
2014 m. vasarą Juška paliko Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, davė paskutinį platų interviu žiniasklaidai, jame sukritikavo Lietuvos diplomatijos situaciją ir išvyko į Briuselį. Penkerius metus Juška dirbo Europos Parlamente.
„Briuselis buvo mano savanoriška tremtis. Nebuvo lengva, nes labai ilgėjausi namų ir mieliau būčiau pasilikęs su šeima.“
Prieš Jušką ir jo kolegas nukreipti veiksmai – pirma žinoma Rusijos žvalgybos tarnybos operacija, kai pasiklausyti pokalbiai buvo paviešinti socialiniame tinkle. Kiek vėliau Rusijos saugumo tarnybos sukėlė sumaištį Ukrainoje, sumontavusios ir paskelbusios vaizdo įrašų, susijusių su Maidano įvykiais.
2014 m. pradžioje buvo paskelbta dalis ar kelios dalys JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Victorios Nuland pokalbio ar pokalbių su žodžiais, „Fuck the EU“. Pasaulio žiniasklaidoje kilo triukšmas, ir melagienų tinklalapiai rašė apie tai visu pajėgumu, bet, kiek žinoma, rimtų nesutarimų JAV vidaus politikoje nepavyko pasiekti. Po operacijos Lietuvoje mėginta to paties imtis Estijoje, bet nesėkmingai.
Juška didžiavosi, kad pastaraisiais metais, – ypač po Rusijos agresijos Ukrainoje, – Lietuvai esant Europos Sąjungos ir NATO nare, lietuviai tapo novatoriais ir ekspertais, atskleidžiant į Vakarus nukreiptas kibernetinio karo atakas.
Dezinformacijos žinovai jau parodė užsienio šalims, kad ruoštųsi ateityje dažnėsiančioms vadinamųjų deep fake technologijų ir dirbtinio intelekto kuriamų realistiškų vaizdo įrašų operacijoms. Renato Juškos atvejis liudija, kad Rusija geba daryti pražūtingą žalą neabejotinai gerai suplanuotomis, nors techniškai negrabiai atliktomis įrašų internete operacijomis. Tokias atakas internete ji sėkmingai rengia ir be dirbtinio intelekto.
[…]
Patirtis diplomatą Renatą Jušką daug išmokė, – sako lietuvis, daugelyje užsienio šalių gerbiamas tyrėjas Nerijus Maliukevičius. Jis stebėjo Rusijos aktyviąsias priemones, nukreiptas prieš Jušką, tiek tradicinėje, tiek socialinėje žiniasklaidoje pasirodžius suklastotiems įrašams, kuriuose buvo kalbama apie žmogžudystę. „YouTube“ operacijose daktaras Maliukevičius nuo pat pradžių matė skaitmeninius Kremliaus atspaudus.
„Tai klasikinė priemonė. Rusija pavogė konfidencialią informaciją, surengė psichologinę operaciją ir įvykdė ją viešoje erdvėje. Visa tai išplito žiniasklaidoje ir sukurstė diskusiją dėl diplomatų „negebėjimo saugoti savo komunikaciją“. Tada ėmėsi priemonių ir ministerija.“
Daktaras Maliukevičius dirba Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių institute, skaito paskaitas Lietuvos karo akademijoje. Jo išmanymas padeda visuomenei atsispirti ir įgyti imunitetą dezinformacijai.
Kremliaus strategijai būdingas kartotinių situacijų kūrimas visiems tiems, kurie jam politiškai nenaudingi. Todėl į žiniasklaidos keliamą triukšmą nereikia reaguoti taip, kaip Kremliui naudinga, ką jau kalbėti apie situacijos panaudojimą saviems politiniams interesams pasiekti.
„Situacija tokia kaip įkaitų. Išpirkos, reikalaujamos šantažu, mokėti negalima.“
Renatas Juška ir kiti diplomatai itin sunkiai išgyveno per socialinį tinklą „YouTube“ sukeltą skandalą, nes apie tai, kas vyksta, kalbėti tiesiogiai ir plačiai skleisti savo nuomonės negalėjo – viskas būtų, o ir buvo palaikyta nediplomatiškumu.
Tokios operacijos bus neveiksmingos, jeigu valstybė darys viską, kad apsaugotų objektus, kuriems taikomos aktyviosios priemonės, – sako Maliukevičius. – Ir sudėtingus, privatumą pažeidžiančius klausimus spręs diskretiškai. Kad būtume pasirengę, reikia ir rūpestingos kontržvalgybos.
Renatas Juška norėjo, kad „YouTube“ skandalo niekada nebūtų buvę. Bet skandalas įvyko, todėl Juška stengėsi dalytis patirtimi ir tikėjosi, kad tai bus pamoka kitiems.
„Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano istorija padės kitiems nuspręsti, kas teisinga.“
Jis norėjo apie tai papasakoti ir todėl, kad diktatoriai greitai mokosi vienas iš kito.
„Mano tvirta nuomone, visi režimai ir ypač tie, kurie mėgina kenkti Europai per korumpuotą partnerystę, nusipelno griežto atkirčio – tiek Putino Rusijoje, tiek Lukašenkos Baltarusijoje, tiek kurio kito.“
[…]
2019 m. lapkritį, praėjus dviem su puse mėnesio nuo Renato Juškos mirties, dienraštis „Lietuvos rytas“ paskelbė ilgą straipsnį apie Juškos karjerą sugriovusį pasiklausymo skandalą ir apie tai, kaip į jį buvo reaguojama.
Daugelis buvusių kolegų diplomatų ir pareigūnų įvertino Juškos darbus ir išreiškė pagarbą.
Jie vadino Jušką tikru diplomato pavyzdžiu, karštu lietuviu patriotu, pasišventusiu, patyrusiu ir profesionaliu, didžių darbų pradininku.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos projektai jam vadovaujant sėkmingai įgyvendinti, pavyzdžiui, Baltarusijoje, – net ir lyginant su kitomis šalimis.
Straipsnyje taip pat buvo kritikuojami politiniai lyderiai, kuriems vadovaujant žlugo Juškos karjera.
„Manyčiau, kad vertindami paviešintus R. Juškos ir A. Žurausko privačius pokalbius tuomečiai mūsų šalies vadovai įrašė savo vardus į vieną gėdingiausių politinio gyvenimo istorijų“, – sakė europarlamentaras ir paskutinis Juškos vadovas Petras Auštrevičius.
Straipsnyje rašoma, kad per Juškos laidotuves, – jo paties pageidavimu, – skambėjo Lietuvos himnas.
