Praėjusių metų pabaigoje lietuviškai pasirodė pirmoji ciklo knyga „Žudymo sezonas“, ką tik pasirodžiusiame antrajame trileryje „Samarietis“ – ne mažiau įtampos. Santa Monikos kalnuose randami trijų jaunų moterų lavonai. Detektyvė Džesika Alen neabejoja – tai patyrusio žudiko aukos. Visos trys moterys buvo kankinamos ir nužudytos tuo pačiu būdu. Visos rastos su neįprasta rėžtine kaklo žaizda nelygiais kraštais. Detektyvė supranta, kad tai ji jau matė prieš pustrečių metų kitame šalies pakraštyje. Tačiau anuomet tyrimas buvo nutrauktas, o žudikas liko laisvėje.
Pradėjusi tyrimą Alen greitai prisikasa prie siaubingos tiesos. Serijinis žudikas sadistas pagrobia, kankina ir žudo vienas vairuojančias moteris, kurioms naktį sugenda automobilis. Jo siūloma pagalba baigdavosi baisia mirtimi. Žiniasklaida pavadino maniaką Samariečiu – tik jis nešė ne gailestį, o mirtį. Tyrėjams į pagalbą pasisiūlo Karteris Bleikas, neįtikėtinu būdu sugebantis nuspėti žudiko veiksmus. Tai kelia įtarimą – naujasis sąjungininkas atrodo pernelyg panašus į ieškomąjį. Samarietis toliau sėja siaubą, laiko vis mažiau, o Karteriui Bleikui tenka kautis su gerai jį pažįstančiu priešininku.
Kviečiame susipažinti su kvapą gniaužiančiu trileriu „Samarietis“ (į lietuvių kalbą vertė Vytautas Petrukaitis). Rašytojas M. Crossas pasakoja, kaip jam pavyko sukurti neužmirštamą mūsų laikų herojų.
– Karteris Bleikas daliai skaitytojų jau pažįstamas iš knygos „Žudymo sezonas“, dabar jį sutinkame knygoje „Samarietis“. Pristatykite Karterį Bleiką skaitytojams, kuriems dar neteko su juo susidurti.
– Karteris Bleikas – laisvai samdomas agentas, kurio specializacija – rasti žmones, kurie nenori būti surasti. Žmogus, kurio tikrojo vardo niekas nežino. Žmogus, kuris neturi tapatybės, tik talentą rasti tuos, kurie daro viską, kad jų nebūtų įmanoma rasti. Jis turi patirties saugumo ir specialiųjų operacijų srityse, tačiau jo praeitis kelia klausimų. Vis dėlto būtent K. Bleiko sukaupti įgūdžiai lemia, kad jis – pats geriausias savo srities specialistas.
Tai klasikinis detektyvo personažas – sumanus bei gabus, tačiau kartu ir klystantis. Karterį Bleiką gaubia nemažai paslapčių, o skaitydami apie jį po truputį vis daugiau sužinome apie nevienareikšmišką jo praeitį.
– „Samarietyje“ atskleidžiate kur kas daugiau apie Karterio Bleiko praeitį nei pirmojoje knygoje, bet daug intriguojančių paslapčių dar lieka. Ar jis – veikėjas, kurį esate visiškai suformavęs, ar rašydamas pats vis daugiau apie jį sužinote?
– Turiu aiškią idėją apie jo praeitį ir ko jis siekia, bet, be abejonės, sužinau vis daugiau apie jį rašydamas. Manau, taip daug smagiau, nes rašydamas knygų seriją turiu galimybę artimiau su juo susipažinti, formuoti jo charakterį ir istoriją. Neatskleisdamas pernelyg daug detalių galiu pasakyti, kad „Samarietyje“ sužinosite kiek daugiau apie Bleiko praeitį, o dar daugiau atskleisiu trečiojoje knygoje. Tiesa, vis dar yra dalykų, kurių pats apie jį nežinau – pavyzdžiui, jo tikrojo vardo.
– Knygų apie Karterį Bleiką veiksmas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jūs pats gyvenate Jungtinėje Karalystėje. Kaip manote, kodėl tiek daug rašytojų iš Jungtinės Karalystės pasirenka kurti trilerius, kurių veiksmas vyksta svetur?
– Manau, yra keletas priežasčių. Viena svarbiausių būtent man – visuomet mėgau amerikietiškas knygas ir filmus, o rašyti apie tai, kuo pats mėgaujiesi, visuomet gera idėja. Taip pat manau, kad apie JAV rašantys Jungtinės Karalystės autoriai turi tam tikrų privalumų: su amerikiečiais mus sieja kalba bei kai kurie kultūriniai panašumai, tačiau mes taip pat gebame į viską pažvelgti iš pašaliečio perspektyvos. Tai geras bruožas rašant įvairių žanrų grožinę literatūrą, ypač trilerius.
– Vaizduojamos aplinkos autentiškumas tiesiog pribloškia. Kaip nuodugniai rinkote informaciją prieš imdamasis rašyti „Žudymo sezoną“ ir „Samarietį“?
– Prieš pradėdamas rašyti pasidomiu gana bendro pobūdžio informacija apie ketinamus naudoti elementus – tik tiek, kad apskritai galėčiau pradėti. Daugybę realybės detalių pridedu jau rašydamas ar vėlesnėse kūrinio versijose. Man kiek lengviau iš pradžių sukurti veikėjus ir svarbiausias scenas, o paskui bandyti jas kuo tiksliau inkrustuoti į realybę. Kiek lengviau tai pavyko padaryti su „Samariečiu“, kadangi daugiausia veiksmo kūrinyje vyksta Los Andžele, o ten man teko praleisti kurį laiką. Rašydamas skaičiau knygas apie serijinius žudikus ir snaiperius. Be abejo, perskaičiau daug trilerių.
– Ar rašydamas antrąją knygą jautėte didelį spaudimą prilygti tokios didelės sėkmės sulaukusiam pirmajam romanui? Kaip jautėtės sulaukęs įvertinimo iš Lee Childo?
– Laiko prasme man labai pasisekė, kadangi prieš išleidžiant „Žudymo sezoną“ jau buvau pabaigęs „Samarietį“. Jaučiausi apimtas to nuostabaus iš anksto padarytų namų darbų jausmo. Dėl antrosios knygos teko patirti kiek kitokį spaudimą: iš vienos pusės žinojau turįs ją parašyti iki konkretaus termino pabaigos, prisidėjo ir leidėjų lūkesčiai, tačiau, kita vertus, jaučiausi pakankamai tvirtai žinodamas, kad jiems patiko mano pirmoji knyga, tad akivaizdu, jog kažką padariau gerai.
Lee Childo įvertinimas buvo didžiulis paskatinimas, kadangi jis yra vienas iš mano literatūrinių herojų. Neseniai turėjau galimybę su juo pasisveikinti Crimefest festivalyje, jis buvo labai draugiškas, be to, jutau jo palaikymą dėl rašomos knygos.
– Knygos apie Karterį Bleiką – viena įdomiausių trilerių serijų, kurias teko skaityti pastaraisiais metais. Ar galite atskleisti ką nors apie Karterio Bleiko ateitį? Ar galima tikėtis ilgos knygų serijos?
– Svarbus dalykas, laukiantis Karterio netolimoje ateityje, yra į dienos šviesą išnirsiantys jo praeities epizodai, kurie sukels tam tikrų problemų trečioje istorijos dalyje. Išties tikiuosi, kad tai bus ilgai trunkanti knygų serija. Jau turiu idėjų naujoms knygoms apie Bleiką. Šio veikėjo stiprybė yra jo mobilumas ir lankstumas – jo gyvenimo būdas ir charakterio aplinkybės leidžia jam vykti į įvairiausias vietas ir įsitraukti į daugybę skirtingų nuotykių.
– Sunkiai dirbote, kol parašėte šias knygas, jos tapo pastebėtos ir skaitytojai jas pamilo. Kas visame šiame procese Jums paliko didžiausią įspūdį?
– Tikriausiai labai nenustebinsiu, bet labiausiai jaudinantis momentas įžengus į knygyną išvysti knygą, kurios viduje tavo parašyti žodžiai. Labai džiaugiuosi, kad vis dar egzistuoja popierinės knygos. Nors malonu savo knygą matyti ir Amazon interneto parduotuvėje, bet tai ne tas pats.
Parengta pagal masoncross.net.
