„Jei bandyčiau įtikti pasauliui ir rašyčiau tik tam, kad mane pripažintų ir mėgtų, istorija taptų lėkšta ir nenuoširdi“, – interviu sakė pasaulinio garso rašytoja Herbjorg Wassmo.
Norvegų rašytojos H. Wassmo vaikystė prabėgo mažoje Šiaurės Norvegijos Skogøya saloje. Iš visų pusių jūros supamas žemės lopinėlis sugėrė visą, anuomet dar mažos mergaitės, skausmą, gėdą ir kančią – rašytoja neslepia, kad vaikystėje ją prievartaudavo tėvas. Siaubingus išgyvenimus ji nustumdavo į slapčiausias širdies kerteles, nutaikiusi progą, užrašydavo mažoje užrašų knygelėje, kurią slėpdavo gyvulių tvarte. Tie užrašai, ji sako, padėjo išgyventi, sukurti dar vieną erdvę, kurioje ji galėjo pabėgti nuo tikrovės, šypsotis ir žaisti.
Greičiausiai dėl vaikystės išgyvenimų H. Wassmo knygose Norvegijos salų vyrai yra žiaurūs, nuolat mėginantys palaužti stiprias moteris. Tokie jie ir pasaulinę šlovę rašytojai pelniusioje „Dinos“ trilogijoje. Nuo H. Wassmo romane „Stiklinė pieno“, pasakojančiame apie jauną merginą iš Lietuvos kaimo, kuri tapo prekybos žmonėmis auka, kliūna ir vyrams iš Lietuvos.
Tūkstantiniais tiražais pasaulyje leidžiamos rašytojos knygos yra pelniusios ne vieną literatūros apdovanojimą. Lietuviams rašytojos talentą atvėrė premijos „Vertėjo krėslas“ laureatė, vertėja Eglė Išganaitytė. Nuo 1995 metų, kai „Dinos knyga“ pasirodė lietuviškai, leidykla „Alma littera“ trilogijos leidimus kartoja nuolat. Nuo 2008-ųjų vis kartojamas ir skaitytojų pamėgtas romanas „Stiklinė pieno“. Vien šiais metais išleisti du jo tiražai.
Herbjorg Wassmo kalbino vertėja Eglė Išganaitytė.
– Ir Norvegijoje, ir Lietuvoje, ir kitose šalyse jūsų knygos nuolat perleidžiamos, jas atranda vis naujos kartos skaitytojų, kurie galbūt nė nebuvo gimę, kai parašėte pirmąjį romaną apie Diną. Ar rašydama nors kiek galvojate apie būsimus savo skaitytojus?
– Turėti tiek daug skaitytojų visame pasaulyje – šis tas nerealaus. Tai, jog tiek daug pažįstamų ir nepažįstamų žmonių skiria dalį savo gyvenimo laiko, kad perskaitytų, ką parašiau, man sukelia nuolankumo jausmą. Kaip ir tai, kad vertėjai vargsta, mėgindami išversti mano kalbą, kuri nėra iš lengvųjų. Kad jie stengiasi rasti tinkamus žodžius savo kalboje, idant atskleistų mano teksto prasmę, taip pat ir potekstę.
Man tai daro įspūdį, esu dėl to dėkinga. Vertėjai pasauliui yra gyvybiškai svarbūs, kaip kitaip galėtume vieni kitus suprasti, būdami iš skirtingų šalių, šnekėdami skirtingomis kalbomis ir gyvendami skirtingomis sąlygomis. Tad vertėjų dėka daugėja tolerancijos, supratimo ir empatijos. Jie turėtų būti labiau matomi, o jų darbas – geriau apmokamas.
Rašydama stengiuosi negalvoti apie savo skaitytojus, man tai taptų pančiais ir varžytų vaizduotę. Rašydama turiu gebėti save pamiršti taip pat. Jei bandyčiau įtikti pasauliui ir rašyčiau tik tam, kad mane pripažintų ir mėgtų, istorija taptų lėkšta ir nenuoširdi. Kūrybos akimirką personažai, apie kuriuos rašau, man yra tikresni nei išorinis pasaulis.
– Iš pradžių istorija apie Diną ir jos giminę sutilpo trijose knygose. 1989 metais pasirodė „Dinos knyga“, vėliau – „Laimės sūnus“ (1992) ir „Karnos kraitis“ (1997). Ar galite trumpai papasakoti, kaip atsirado Dinos personažas? Koks buvo įkvėpimo šaltinis?
– Dinos trilogiją rašiau daug metų, todėl sunku trumpai ir tuo pat metu išsamiai papasakoti, kaip ji atsirado. Viskas prasidėjo nuo to, kad susapnavau „Dinos knygos“, pirmojo trilogijos romano, prologą. Siaubingame košmare regėjau moterį, stovinčią ant stataus skardžio krašto. Mačiau, kaip ji į prarają stumia roges, kuriose guli vyras. Žinojau, kad jis mirs.
Sapno ir būdravimo tarpuribyje nesuvokiau, ar tai aš – žudikė, ar tas žmogus rogėse? Visiškai pabudusi savęs paklausiau, kas norėčiau būti, jei reikėtų pasirinkti? Matyt, tai daug apie mane pasako: turėjau pripažinti, kad mieliau būčiau žudikė nei auka, jei tektų rinktis. Tas košmaras mane tarsi pastūmėjo – privalėjau išsiaiškinti, kas turi nutikti, kad žmogus priimtų tokius sprendimus. Tada ir susipažinau su maža mergaite, vardu Dina. Istorija rutuliojosi toliau, o aš vis daugiau supratau apie tai, ką reiškia būti vaiku ir žmogumi pasaulyje, kupiname bailaus kvailumo, godulio ir blogio.
– Po 20 metų pasirodė Dinos trilogijos tęsinys – „Dinos testamentas“ (2017). Ką jums reiškė po šitiek laiko vėl prisiliesti prie tų pačių personažų?
– Ketvirtoji knyga – „Dinos testamentas“ buvo parašyta praėjus 20 metų po to, kai maniau, kad istorija baigta. Suvokiau, kad ilgą laiką mąsčiau apie Dinos anūkės, jaunosios Karnos, likimą. Mane, jos autorę, ėmė graužti sąžinė, nes Karną palikau senoje akmeninėje bažnyčioje Norvegijos šiaurėje. Stovėdama prie savo močiutės karsto visų parapijiečių akivaizdoje ji ką tik perskaitė velionės Dinos prisipažinimą dėl dviejų žmogžudysčių.
1880 metais tai buvo menki juokai, kažin ar ir šiais laikais būtų lengviau. Žinojau, kad Karna vargiai galėjo įvykdyti tokią misiją, nepadarydama žalos sau. Ir vis dėlto ją palikau. Tai man nedavė ramybės, taigi vieną rytą sėdau prie savo rašomojo stalo pasiryžusi surasti Karnos likimą.
– Savo knygose niekada nevengėte kalbėti sudėtingomis temomis. Prekyba žmonėmis – viena tokių temų. Romanas „Stiklinė pieno“ lietuvių skaitytojams palieka ypač didelį įspūdį, nes istorija prasideda būtent čia, Lietuvoje, ir tampa lengvai atpažįstama. Kaip Dortė, pagrindinė romano veikėja, atsidūrė Lietuvos kaime?
– Romano „Stiklinė pieno“ tema – išties sudėtinga. Jame pasakojama apie prekybą žmonėmis. Tai, kad pagrindinė veikėja, Dortė, yra kilusi iš Lietuvos kaimo, – visiškas atsitiktinumas. Iš pradžių ketinau rašyti Dortės tėvų meilės istoriją, bet tada įsikišo realybė.
Žiniasklaida ėmė skelbti apie policijos aptikus slaptus viešnamius, kuriuose dirbo iš užsienio atvežtos jaunos moterys, neturinčios nei dokumentų, nei leidimo gyventi šalyje. Sekso vergės buvo įkalintos butuose. Pati tuo metu kaip tik gyvenau vienoje žinomiausių Oslo gatvių ir suvokiau, kad visa tai vyko netoli mano saugių namų. Taigi pradėjau rašyti apie Dortę. Personažas buvo išgalvotas, o realybė – kur kas baisesnė.
Rinkdama medžiagą romanui, stebėjau bylos nagrinėjimą Oslo apylinkės teisme, kalbėjausi su žurnalistais, liudytojais, vertėjais, policija, socialinių įstaigų ir pagalbos organizacijų darbuotojais. Tai, ką sužinojau, man sukėlė daug pykčio ir frustracijos, kartais fiziškai sunegaluodavau, tekdavo daryti pertraukas. Man reikėjo laiko, kad atsiribočiau nuo medžiagos, kad galėčiau kurti literatūrą. Ši knyga, be jokios abejonės, iš manęs pareikalavo daugiausia jėgų. Be to, šiandien suprantu, kad politiškai – tai pati svarbiausia mano knyga.
– Kada pirmą kartą atkreipėte dėmesį į prekybos žmonėmis mastą? Būtų įdomu išgirsti ir apie reakcijas, kurių ši knyga sukėlė Norvegijoje.
– Pasirodžius romanui, Norvegijos teisingumo ministras, remdamasis knyga, pristatė Norvegijos veiksmų planą kovoje su prekyba žmonėmis. Deja, žinome, jog ir 2021-aisiais dar laukia ilgas kelias, kad tai įveiktume. Būtinas bendradarbiavimas tarp šalių, kuriose įtakos vis dar turi korumpuoti politikai ir policija.
– Ar galite šiek tiek papasakoti apie tai, kaip pandemijos metai pakeitė jūsų, rašytojos, kasdienybę? Apie ką bus jūsų nauja knyga?
– Lig šiol pandemija man nesukėlė didelių nepatogumų. Gyvenu užmiestyje prie jūros, name su sodu ir šiltnamiu. Visos mano kelionės ir renginiai atšaukti, taigi rašau, skaitau, dirbu sode, vaikštau po gamtą, irstausi valtele. Kad tik visi būtų tokie privilegijuoti!
Klausi apie mano naujausią knygą, kurios pirminį rankraštį vakar įteikiau leidyklai? Dar negaliu daug apie ją pasakoti, paprastai nešneku apie knygas, dėl kurių leidybos nėra sutarta. Pasakysiu taip: jeigu knyga bus išleista Norvegijoje, tikiuosi, ji bus publikuota ir Lietuvoje, ir tu, Egle, būsi mano vertėja. Pavadinimas, šiaip ar taip, jau aiškus ir nesunkiai išverčiamas – „Ruta ir Gormas“.
