D.Kontenienė – dilogijos „Kažkas naujo, arba 47A“ ir „Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“ autorė. Pastarasis romanas tapo 2020 metų knygos.lt perkamiausiu meilės ir lietuvišku romanu.
Ramunės Lė slapyvardžiu Lina Ever parašė „Vestuvių fėjų“ trilogiją, kurioje pasakoja apie trijų neišskiriamų draugių – Elenos, Julijos ir Indrės – meilės paieškas. Šias visas knygas išleido BALTO leidybos namai.
Abi autorės nemano esančios konkurentės, linkusios save vadinti kolegėmis.
„Juk tą pačią idėją kiekviena pateiktų skirtingai ir būtų dvi visiškai nepanašios knygos“, – neabejoja Donata.
Jųdviejų pokalbis apie tai, kodėl moterys ir vyrai (!) godžiai verčia tokių knygų puslapius, ko juose ieško, taip pat – apie rašytojų darbo užkulisius ir herojus, kurie kartais nusprendžia eiti savo keliu.
Lina: Kaip reagavai sužinojusi, kad tavo knyga – perkamiausias knygos.lt meilės romanas?
Donata: Visiškai tuo netikiu – vakar klodama lovą pagalvojau: „Mano knyga pirmoje vietoje...“ O viduje kažkas ėmė juoktis: „Ne, čia ne tu.“ Man atrodo, nepelnytas tas apdovanojimas, mano indėlis nedidelis, reikėtų padėkoti skaitytojoms, kad taip pirko šią knygą, ja susižavėjo ir pamilo.
Lina: Drįsiu paprieštarauti: jei ne tu, nebūtų šių personažų, jų nuotykių ir jausmų istorijos, skaitytojos neišgyventų pozityvių momentų, kurie leidžia atsitraukti nuo kasdienių problemų.
Donata: Manau, kad ypač dabar, šiuo sudėtingu momentu, meilės romanai padeda atsitraukti nuo tikrovės, užmiršti, ką burba pabodusios galvos per žinias, kai norisi tik kur nors pabėgti ir šiek tiek pasvajoti.
Meilės romanai dažnai nepelnytai nustumiami kažkur į paraštę, toliau nuo rimtosios literatūros. O jie tikrai skaitomi, mylimi, reikalingi, kaip ir juoko dozė, šypsena...
Lina: Tai savotiška terapija: laimės piliulė, pigiausia ir turinti mažiausią šalutinį poveikį.
Donata: Kaip slapta suvalgyti plytelę šokolado...
Lina: Būtent. Ir manau, kad meilės romanai konkuruoja ne su rimtomis knygomis, o su žurnalais. Moterys pasakoja, kad svarsto, artėjant savaitgaliui įsigyti ir „suvalgyti“ žurnalą ar meilės romaną. Ne viena yra prisipažinusi, jog meilės romaną skaito pasislėpusi, lyg smaguriautų...
Donata: Keletas vyrukų man pasipasakojo, kad meilės romanus skaito po kaldra. Viename vakarėlyje dar prieš koroną bičiulės parodė į tyliai sėdintį vaikiną – joms jis prisipažino perskaitęs mano knygą... Drovėjosi pats man tai pasakyti.
Kai su juo išsišnekėjau, išgirdau daugybę komplimentų ir tai, kad jam buvo be galo sunku prisipažinti, jog skaito tokius romanus.
Lina: Nepaklausei, kodėl jis skaitė?
Donata: Ne, bet manau, kad vyrams įdomu sužinoti, ką mes, moterys, jaučiame ir ką mąstome.
Lina: Aš esu keliems vyrams uždavusi šį klausimą. Jie tvirtino, jog į rankas paima meilės romaną, nes nori suprasti, ko moterys tikisi, laukia, kas joms patinka. O kaip kitaip pažinti tą moterų pasaulį?
Donata: Rankraštį visada duodu perskaityti savo vyrui, nes mėgstu papasakoti istoriją ne tik iš moters, bet ir vyro pozicijos. Jis kartais pasako – brangioji, vyrai taip nemąsto. Jam labai smalsu paskaityti, ką parašiau ir ką tos moterys galvoja...
Lina: Vyrą įspėji, kad nepainiotų tavęs ir herojės? O gal šios atspindi tave?
Donata: Aš esu toks žmogeliukas, pati kaip daug personažų. Mano vyras puikiai lyg per filtrą atskiria, kur mano žodžiai, o kur ne.
Lina: Kokia tavo rašymo formulė?
Donata: Jokių formulių neturiu – visuomet klausau širdies. Stengiuosi klausyti širdies ir eiti ten, kur veda pagrindinė linija. Jau vėliau galima kabinėtis prie teksto, bet rašant viską diktuoja širdis. Ji geriausiai žino, kur žmogus turi eiti. Girdėjau, viename interviu tu sakei, kad reikia eiti kartu su personažais. Taip ir darau.
Lina: Nepradedi su personažais ginčytis? Nesakai jiems: čia turime sukti kita kryptimi, čia turime baigti, čia turi nutilti?..
Donata: Kartais su kokiu veikėju taip susipykstu, kad netgi atsitokėjusi išimu visą teksto gabalą. Kažkur kompiuteryje saugau tokias pašalintas vietas. Po kokių metų atsiverčiu paskaityti, nes labai įdomu, kokių konfliktų su herojais buvo iškilę.
Lina: Iš tiesų kartais sugalvoji tik herojaus kontūrą, koks galėtų būti, kaip elgtis, o ima jis ir pats užsipildo.
Donata: Kai pradedi rašyti, žinai tik vardą, pavardę ir vizualų paveikslą, o ilgainiui susidraugauji, pažįsti. Kai baigiu knygą, man taip sunku juos paleisti... Jei manęs kas paklaustų, koks mano didžiausias noras, atsakyčiau taip: norėčiau, kad mano sukurti personažai taptų realūs. Kiek aš turėčiau gerų draugų, kokia puiki susiburtų kompanija, kiek galėčiau su jais visko apkalbėti.
Lina: Tai rašydama įsimyli savo sukurtą princą? Juk jie knygų puslapiuose tokie patrauklūs...
Donata: Visi personažai tampa mano bičiuliais.
Lina: Kodėl savo šių dviejų romanų herojus apgyvendinai Niujorke?
Donata: Į šį klausimą negaliu pati sau atsakyti. Nežinau kodėl, bet ravint daržą, ką nors tvarkant vis iškildavo vaizdas: Niujorkas, apsnigtos gatvės, įsisukusi į suveltą, nunešiotą paltą eina mergina. Supratau, kad turiu būti kartu ir pasakoti jos istoriją.
Tad, kai manęs klausia, kaip atsiranda personažai, atsakau: jie ateina pas mane ir pasako, ką rašyti.
Lina: Meilės romanų autorė, kuri ravi daržą?.. Skaitytojai turbūt tikisi, kad mes, rašytojos, to nedarome.
Donata: Mes viską darome – ir žuvį valome... Esu buhalterė, su vyru drauge dar turime nedidelį medienos versliuką. Meilės romanų rašymas – hobis.
Visuomet sėdu rašyti naktį. Geriausias laikas – kai užmiega šunys ir vyras. Taip tylu, tik girdi burzgiant šaldytuvą. O kadangi pati esu sau šefė, rašau ir iki penkių ar šešių ryto, nes galiu nesikelti iki pietų. Kaip mūza veda, taip ir einu.
Lina: O gal turi naujo romano siužetą?
Donata: Jau galva plyšta. Visoms draugės jis jau išpasakotas, jos laukia, kada sėsiu ir aprašysiu tai, ką sumaniau. Iš tiesų personažas atėjo netikėtai... Kloju ryte lovą ir svarstau, kuo tu būsi vardu? Ir staiga už nugaros televizoriuje kažkas kreipiasi: Sebastianai... O, vardas jau yra – puikiai tinka, nes mano naujojo romano veiksmas vyks Prancūzijoje. Taip pat ir Lietuvoje.
Lina: Mano dviejų ankstesnių romanų veiksmas vyko Berlyne, kur ir gyvenu, o su Ramunės Lė trilogija norėjau grįžti namo. Gal norėjau romantizuoti Lietuvą ir parodyti, kad ir čia gali vykti romantiškų istorijų, o herojai gali vaikščioti ir Vilniaus gatvėmis? Ne iš vienos skaitytojos girdėjau, kad labai susitapatino su herojėmis, lyg būtų klausiusios savo draugių pasakojimų.
Donata: Kodėl nutarei meilės romanų trilogiją pasirašyti slapyvardžiu? Kaip sugalvojai Ramunę Lė?
Lina: Esu parašiusi keturis romanus, negrožinės literatūros knygą „Kelyje“, daug straipsnių ir esė, dabar rašau dar vieną knygą apie keliones, tad iš tiesų mano skaitytojas jau nelabai žino, ko iš manęs tikėtis.
O Ramunė Lė rašo meilės romanus. Pasaulyje įprasta praktika, kad rašytojas turi kelis slapyvardžius skirtingo žanro kūriniams. Daug kas klausia, kodėl ne Rouz ar Melisa, bet lietuviška Ramunė, tiems atsakau, kad ši gėlė – mano mėgstamiausia ir aš norėjau, kad žmonės iš slapyvardžio suprastų, jog tai lietuviški meilės romanai.
O iš tiesų Ramunė Lė – lyg ir kitas žmogus, kita aš, kuri rašo tai, apie ką rašyti smagu. Meilės romanų rašymas man tarsi poilsis nuo kasdienybės ir kitų darbų.
Donata: Ar bus dar Ramunės Lė romanų?
Lina: Kol kas negaliu pažadėti, bet po kelių pokalbių su bibliotekų darbuotojomis supratau, kad tiek prie tavo, tiek prie mano herojų išsirikiavę ilgos eilės skaitytojų, vadinasi, žmonėms reikia tokių knygų.
Donata: Skaitant tavo parašytą „Vestuvių fėjų“ trilogiją man labiausiai patiko Elena, taip ir įsivaizdavau, kad galėčiau su ja drauge sėdėti ir prie taurės vyno aptarti visas peripetijas.
Lina: Man gal irgi Elena. Jos istoriją rašiau kaip atskirą knygą, tik baigusi supratau, jog tai galėtų būti trilogija, nes pasidarė įdomios ir Elenos draugės, norėjau tęsti pasakojimą ir sužinoti, kas jos tokios, ko tikisi iš gyvenimo. Daugiausia mano bruožų turi Julija, esu sau tokia pat griežta, negailestinga, organizavau daug renginių, o norėčiau būti tokia labiau nutrūkusi kaip Elena.
Donata: O aš norėčiau būti kaip Julija, man kartais trūksta to griežtumo. Aš esu kaip Elena – kur neša, ten ir skrendu.
Lina: Trečio romano heroję Indrę sudėjau iš kelių savo draugių portretų, man su tokiais žmonėmis labai gera, linkiu kiekvienai turėti tokią draugę kaip Indrė.
Donata: Aptariau tavo romanus su draugėmis, daugumai jų patiko Indrė. Visos trys tavo herojės tokios skirtingos. Ir trys skirtingi vyrai.
Lina: Jų dar daugiau! Vis įmetu ir tokių nevykėlių, kokių netrūksta gyvenime. Nors dauguma moterų svajoja apie tokius herojus, kokie yra tavo knygose: turtingi, žavūs, gyvena Manhatane...
Juk meilės romanai – pasakos užaugusioms mergaitėms. Pagrindinė veikėja – Pelenė, turinti išmokyti žavųjį princą atsigręžti į tikruosius dalykus. Gal šioje feminizmo epochoje reikėtų apsukti siužetą ir ji turėtų tapti turtinga žavia dama, o jis – vargšu? Be abejo, ir tokių romanų yra.
Donata: Manęs mama jau klausė, kiek galiu rašyti apie milijonierius, gal jau laikas parašyti apie „Maximos“ kasininkus?
Lina: Bet kaip svajoti apie „Maximos“ kasininką?
Donata: Mes nenorime kasininko, norime princo ant balto žirgo, kuris kelią klotų auksu. Tuos paprastus vyrukus turime pašonėje, žinome, kaip jie bamba, knarkia, visur mėto kojines. Mes norime bent jau svajoti apie kitokį. Tam ir yra pasakos suaugusiesiems.
