Romano „Slaptasis agentas“ siužetas plėtojamas remiantis tikru įvykiu – 1894 m. įvykusiu teroro išpuoliu prieš Karališkąją Grinvičo observatoriją. Tiesa, šis įvykis tik įkvėpė autorių parašyti romaną – kūrinio veiksmas vyksta 1886 m. ir jame nėra tikslaus 1894 m. sprogimo aprašymo, bet minėtas įvykis panaudojamas kaip motyvas, nes ir iki 1886 m. Angliją jau visą dešimtmetį krėtė panašių sprogdinimų banga.
Kūrinio pagrindinis herojus – išpuolį tariamai suplanavęs trigubas slaptųjų tarnybų agentas Verlokas – britų policijos informatorius, anarchistų kuopelės narys ir vienos neįvardijamos užsienio ambasados (iš užuominų suprantama, kad Rusijos) agentas; jis taip pat yra slaptos pornografinių prekių krautuvėlės savininkas ir pavyzdingas šeimos vyras.
„Ribota mažo namelio erdvė, atsiskyrimas nuo žmonių ir vienatvė buvo palanki aplinka jo įkvėpimui. Visai kaip kalėjime, tik kad čia jo niekada netrukdydavo dėl pasibaisėtinos priežasties, mat tironiškos jo senųjų įkalinimo namų taisyklės reikalavo mankštintis. Jis nebūtų galėjęs pasakyti, ar saulė dar tebešviečia, ar jau nusileido. Nuo jo kaktos varvėjo literatūrinio triūso prakaitas. Džiaugsmingas entuziazmas jį skatino dirbti nesustojant. Tai buvo jo vidinio gyvenimo išlaisvinimas: jo siela sklido į platųjį pasaulį.“
Savo kuratorių pavedimu Verlokas turi smarkiai diskredituoti anarchistus, tačiau įvykiams pasisukus anaiptol ne taip, kaip planuota, jam už savo poelgius teks atsakyti.
„Slaptasis agentas“ – tai išminties ir ironijos kupinas visuomenės ir paskirų jos individų asmeninių apsisprendimų bei pasirinkimų paveikslas, tragikomiška satyra apie gyvenimą Anglijoje XIX amžiaus pabaigoje, psichologiškai tiksli šeimos drama.
Nors veiksmas vyksta daugiau kaip prieš šimtą metų, šis politinis, socialinis, psichologinis romanas su trilerio bruožais savo problematika, požiūriu ir kartu kai kuriomis įžvalgomis yra stulbinamai aktualus ir dabar.
Josephas Conradas (tikras vardas Józef Teodor Konrad Nalecz Korzeniowski, 1857–1924) – lenkų kilmės britų literatūros klasikas, laikomas vienų svarbiausių savojo laiko anglų prozos meistrų – o tai ypač įstabu žinant, kad anglų kalba jam nebuvo gimtoji.
Kritikų pripažįstamas modernistinės literatūros pirmtaku, savo stilistika ir veikėjų portretais daręs didelę įtaką tokiems rašytojams kaip Francis Scottas Fitzgeraldas, Ernestas Hemingway’jus, Williamas S. Burroughsas, Hunteris S. Thompsonas ir George’as Orwellas, aliuzijų į autoriaus kūrybą galima rasti ir šiuolaikinių rašytojų kūriniuose. Vienas tokių – australų rašytojo Trent Dalton romanas „Berniukas nuryja visatą“.
Lietuvių skaitytojui šis autorius turbūt geriausiai pažįstamas iš romano „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness), kuriuo remdamasis ir laisvai jį interpretuodamas režisierius Francis Fordas Coppola 1979 m. sukūrė filmą „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now).
Siūlome romano ištrauką.
* * *
Nepriėjęs Naitsbridžo, iš judrios pagrindinės gatvės, ūžiančios nuo linguojančių omnibusų ir dardančių dengtų vežimų tarp veik be garso spėriai srūvančių dviračių ekipažų, Verlokas išsuko į kairę. Po skrybėle, kurią nešiojo kiek nusmauktą atgal, Verloko plaukai buvo tvarkingai sušukuoti ir skrupulingai priglaistyti, nes juk jis turėjo reikalą ambasadoje. Ir tvirtas kaip uola – iš tų minkštesniųjų uolienų rūšies – Verlokas įžengė į gatvę, kurią visiškai teisingai būtų galima pavadinti nuošalia.
Plati, tuščia ir ilga, savo didybe ji priminė neorganinę gamtą, niekada nemirštančią materiją. Vienintelis mirtingumo ženklas buvo gydytojo karieta, impozantiškai vieniša rymanti prie bordiūro. Kiek akys aprėpė, visur tviskėjo nušveisti durų belstukai, tamsiai spindėjo švarūs nepermatomi langai. Buvo tylu. Tik tolumoje nubildėjo pienininko vežimas, iš už kampo išniro ir vėl dingo mėsininko vežimaitis, vadeliojamas aukštai virš raudonų ratų sėdinčio jo padėjėjo, variusio arklį su tokiu kilniu nutrūktgalviškumu lyg lenktyniautų olimpinėse žaidynėse. Iš už akmeninių laiptų išlindo prasikaltusiai atrodanti katė ir kiek pabidzenusi priešais Verloką šmurkštelėjo į vieną rūsį.
Iš už lempos stulpo išniro drūtas policininkas, jokio jausmo nedrumsčiamu veidu, tarsi jis taip pat būtų neorganinės gamtos dalis, bet Verlokas jo visai nesudomino. Pasukęs į kairę, Verlokas toliau ėjo siaura gatve palei geltoną sieną, ant kurios dėl nesuprantamų priežasčių juodomis raidėmis buvo užrašyta „Češamo aikštė Nr. 1“. Češamo aikštė buvo mažiausiai už šešiasdešimties jardų, bet Verlokas buvo jau gerokai matęs pasaulio, tad Londono topografinės paslaptys jo neklaidino. Jis tvirtu žingsniu tęsė kelionę, nerodydamas nei nuostabos, nei pasipiktinimo.
Dalykiškai ir atkakliai dramblojo pirmyn, kol galiausiai pasiekė aikštę, kirto ją skersai, tiesiai link 10-ojo numerio. Juo buvo pažymėti įspūdingi platūs vartai aukštoje švarioje sienoje tarp dviejų namų: vienas jų visai racionaliai buvo paženklintas 9-uoju numeriu, o kitas – 37-uoju. Bet pastarasis numeris jau priklausė šiame kvartale gerai žinomai Porthilo gatvei: tai skelbė užrašas virš pirmojo aukšto langų, ir tai pranešti pasirūpino kažkokia itin veiksminga institucija, kurios pareiga buvo prižiūrėti pasiklydusius Londono namus. Kodėl iki šiol niekas nepareikalavo iš Parlamento įgaliojimų (užtektų trumpučio įstatymo) priversti tuos pastatus grįžti į savo vietas, buvo viena didžiųjų šio miesto valdžios mįslių. Bet Verlokas dėl to nesuko galvos, jo misija gyvenime buvo saugoti socialinį mechanizmą, o ne jį tobulinti ir jau tikrai ne kritikuoti.
Buvo dar taip anksti, kad ambasados vartų sargas išlindo iš savo posto paskubomis vilkdamasis livrėją, su rankovėje įstrigusia kairiąja ranka. Jau buvo spėjęs užsisegti raudoną liemenę ir užsitraukti bridžus, bet atrodė sutrikęs. Pastebėjęs link jo paknopstom artėjantį sargą, Verlokas jį nuvijo, tiesiog mostelėdamas voku su ambasados herbu, ir praėjo toliau. Tą patį talismaną jis parodė ir duris atidariusiam liokajui, šis atsitraukė į šoną ir praleido Verloką vidun.
Aukštame židinyje ryškiai degė liepsna, nugara į jį stovėjo senyvas vyras su fraku ir grandinėle ant kaklo. Jis pakėlė akis nuo laikraščio, kurį laikė išskleidęs priešais savo ramų ir griežtą veidą, bet nepajudėjo iš vietos. Prie Verloko priėjo kitas liokajus, rudomis kelnėmis ir siauru geltonu apvadu apkraštuotu fraku; svečiui sumurmėjus savo vardą, jis nieko nesakydamas apsisuko ant kulno ir nė karto neatsigręždamas nuėjo pirmojo aukšto koridoriumi, į kairę nuo kilimais išklotų didžiųjų laiptų. Verlokas nusekė jam iš paskos. Staiga tarnas mostu parodė Verlokui užeiti į nedidelį kambarį, kuriame stovėjo masyvus rašomasis stalas ir kelios kėdės. Liokajus uždarė duris, palikdamas Verloką vieną. Jis nesisėdo. Vienoje rankoje laikydamas skrybėlę ir lazdą, dairėsi aplinkui, kita putlia ranka taisė skrybėlės priplotus plaukus.
Tyliai atsidarė kitos durys, Verlokas įbedė žvilgsnį ta kryptimi. Pirmiausia duryse subolavo tik juodi drabužiai, paskui plikas viršugalvis, susiraukšlėjusios rankos, įrėmintos nukarusių žilstelėjusių juosvų žandenų. Įėjęs žmogus priešais akis laikė šūsnį popierių ir visą laiką juos vartydamas nutipeno prie stalo. Slaptosios tarybos narys Vurmtas, ambasados kancleris, buvo trumparegis. Garbiajam pareigūnui padėjus popierius ant stalo, pasimatė jo veidas, nesveikai blyškus, melancholiškai negražus, apjuostas daugybės plonyčių ilgų tamsiai žilų plaukų vainikėlio, su ryškiais, vešliais antakių brūkšniais. Ant bukos beformės nosies jis užsikabino pensnė juodais rėmeliais ir, pamatęs Verloką, atrodo, liko sukrėstas jo išvaizdos. Jo apžlibusios akys už stiklų po antakių sąžalynais gailiai mirksėjo.
Jis nė nebandė sveikintis. Nepasisveikino ir Verlokas – žinojo savo vietą, tik subtilus jo pečių ir nugaros linijos pokytis rodė, kad po sunkiu paltu jis nežymiai palinko į priekį, taip tarsi neįkyriai išreikšdamas pagarbą.
– Čia turiu kelis jūsų raportus, – tarė biurokratas netikėtai ramiu, pavargusiu balsu, rodomojo piršto galu energingai besdamas į popierius. Ir nutilo. Verlokas, iškart atpažinęs savo rašyseną, veik užgniaužęs kvapą laukė, kol jis tęs toliau.
– Nesame labai patenkinti jūsiškės policijos požiūriu, – vėl prabilo kancleris, visa povyza demonstruodamas, kaip jam visa tai įkyrėjo. Nors Verloko pečiai nesujudėjo, juose buvo galima įžvelgti gūžtelėjimo užuominą. Pirmą kartą tą rytą nuo tada, kai išėjo iš namų, jis prašneko.
– Kiekviena šalis turi savo policiją, – tarė jis filosofiškai. Ambasados pareigūnui toliau atkakliai mirksint, Verlokas pasijuto priverstas pridurti:
– Leiskite pastebėti, kad neturiu būdų daryti įtaką šios šalies policijai.
– Pageidautina, kad nutiktų kas nors konkretaus, kas paskatintų policijos budrumą. Tai jūsų veiklos sfera, ar ne? – paklausė žmogus su popieriais. Verlokas nieko neatsakė, tik nevalingai atsiduso ir tuoj pat susizgribęs nutaisė džiugią miną. Pareigūnas įtariai sumirksėjo, tarsi jį būtų sudirginusi blanki kambario šviesa. Ir vėl aptakiai pakartojo tą patį.
– Policijos budrumas ir teisėjų griežtumas. Apskritai, teismai čia tokie atlaidūs, ir nėra jokių represinių priemonių – tiesiog skandalas prieš visą Europą. Dabar pats laikas pabrėžti neramumus, bręstančią grėsmę, nes ji neabejotinai egzistuoja...
– Neabejotinai, neabejotinai, – pratrūko Verlokas žemu, pagarbiu, oratorišku bosu, visai kitu balsu, nei kalbėjo anksčiau, tad jo pašnekovas gerokai nustebo. – Taip, grėsmė egzistuoja ir darosi pavojinga. Tai ganėtai akivaizdu iš mano paskutiniųjų dvylikos mėnesių ataskaitų.
– Perskaičiau visas jūsų ataskaitas, – ramiu, bejausmiu tonu kalbėjo valstybės tarybos narys Vurmtas. – Ir nesupratau, kodėl jūs išvis jas rašote. Kurį laiką stojo niauri tyla. Verlokas, regis, prarijo liežuvį, o jo pašnekovas įdėmiai stebeilijo į popierius ant stalo. Galiausiai stumtelėjo juos nuo savęs.
– Padėtis, apie kurią rašote ataskaitose, yra savaime suprantama, dėl šių aplinkybių jus ir pasamdėme. Dabar reikia ne šiaip rašinėti, o išryškinti kokį svarbų faktą, netgi sakyčiau, kokį itin nerimą keliantį faktą.
– Nereikia nė sakyti, kad šiam tikslui dėsiu visas pastangas, – Verlokas vėl prašneko įprastu kimiu balsu su užtikrintumo gaidelėmis. Bet jį trikdė tas tiriantis mirksėjimas už dulksvai blyksinčių akinių kitoje stalo pusėje. Staiga jis nutilo ir linktelėjo į priekį išreikšdamas visišką atsidavimą. O gabiam, uoliam, nors ir mažai žinomam, ambasados pareigūnui į galvą, regis, šovė nauja mintis.
– Jūs labai nutukęs, – pasakė jis.
Ši pastaba, iš tikrųjų tai psichologinio pobūdžio, kurią kiek dvejodamas ištarė labiau prie rašalo ir popieriaus nei prie aktyvaus gyvenimo pratęs kontoros žmogus, Verloką nutvilkė kaip grubus asmeninis įžeidimas. Jis atšlijo per žingsnį.
– Ką? Ką jūs teikėtės pasakyti? – kimiai šūktelėjo pasipiktinęs.
Ambasados kancleriui, kuriam buvo patikėtas pakalbis su Verloku, užduotis darėsi per sunki.
– Manyčiau, jums būtų geriau susitikti su ponu Vladimiru, – pasakė jis. – Taip, iš tikrųjų, turėtumėte pasikalbėti su ponu Vladimiru. Malonėkite palaukti, – pridūrė kancleris ir ištipeno iš kambario.
Verlokas iškart ranka perbraukė plaukus. Kaktą išmušė keli prakaito lašai. Pro į tūtą sudėtas lūpas jis išleido orą, lyg pūstų šaukštą karštos sriubos. Bet kai duryse tyliai pasirodė rudakelnis tarnas, Verlokas testovėjo it įbestas toje pačioje vietoje kaip ir pokalbio pradžioje. Visiškai nejudėdamas, lyg aplink būtų vienos vilkduobės.
Jis nusekė paskui tarną vienišos dujinės lempos apšviestu praėjimu, pakilo įvijais laiptais į antrą aukštą ir perėjo šviesų įstiklintą koridorių. Liokajus atvėrė duris ir pasitraukė. Verlokas po kojomis pajuto storą kilimą. Tai buvo erdvus kambarys su trimis langais. Patogiame krėsle prie didžiulio raudonmedžio stalo sėdėjo jaunas švariai nusiskutęs plačiaveidis vyras. Su popieriais rankose išeinančiam ambasados kancleriui jis prancūziškai tarė:
– Jūs visiškai teisus, mon cher. Jis atsišėręs kaip meitėlis.
Pirmasis sekretorius Vladimiras sostinės salonuose garsėjo kaip malonus ir įdomus žmogus. Netgi, gali sakyti, buvo visuomenės numylėtinis. Jo sąmojis atrasdavo komiškas sąsajas tarp nesuderinamų idėjų; ir kai taip šmaikštaudavo, visada sėdėdavo linktelėjęs į priekį, pakėlęs kairę ranką, lyg tarp smiliaus ir nykščio laikytų tą savo demonstruojamą keistenybę, o jo apvalainas glotnus veidas švytėjo linksmuoliška nuostaba.
Tačiau į Verloką jis žiūrėjo be lašo linksmumo ar nuostabos. Sėdėjo atsilošęs giliame fotelyje, ant turėklų skersai pasidėjęs rankas, koją užmetęs ant stambaus kitos kojos kelio. Jo lygus raustelėjęs veidas, lyg neįprastai išbujojusio kūdikio, neatrodė pasiruošęs juokauti.
– Spėčiau, suprantate prancūziškai? – paklausė jis.
Verlokas kimiai atsakė, kad taip. Visu savo milžinišku kūnu jis buvo pasviręs į priekį, stovėjo ant kilimo kambario viduryje, viena ranka gniaužė skrybėlę ir lazdą, kita ranka be gyvybės tabalavo prie šono. Kažkur giliai iš gerklės nedrąsiai suvapėjo, kad jam yra tekę atlikti karo tarnybą prancūzų artilerijoje. Tuomet iškart, niekinamai ir kaprizingai, Vladimiras prašneko gyva ir vaizdinga anglų kalba be mažiausio užsienietiško akcento. – Ak, taip! Tiesa. Nagi, kiek gavote už tai, kad nugvelbėte jų naujojo pabūklo patobulintos spynos brėžinį?
– Penkerius metus griežto įkalinimo tvirtovėje, – susyk atsakė Verlokas, bet be jokios emocijos.
– Lengvai išsisukote, – pakomentavo Vladimiras. – Bet kokiu atveju, jums tai gera pamoka – už tai, kad leidotės taip sugaunamas. Kodėl įsivėlėte į tokį reikalą?
Verlokas kimiai, kasdienio pokalbio tonu prašneko apie jaunystę ir pražūtingą aistrą to nevertai...
– Aha! Cherchez la femme, – pertraukė jį Vladimiras globėjiškai, kiek švelniau, bet toli gražu nedraugiškai; priešingai, šioje atlaidžioje replikoje nuskambėjo nuožmumo gaidelė.
– Kiek jau laiko dirbate šiai ambasadai? – paklausė jis.
– Nuo velionio barono Stot-Vartenhaimo laikų, – prislopintu balsu atsakė Verlokas, liūdnai atkišęs suspaustas lūpas, taip rodydamas sielvartą dėl mirusio diplomato. Pirmasis sekretorius įdėmiai stebėjo jo fizionomijos žaismą.
– Ak, šit kaip! Net nuo tada... Gerai! Ką galėtumėte apie save pasakyti? – griežtai paklausė sekretorius.
Verlokas, kiek nustebęs, atsakė, kad nežinąs, ką tokio ypatingo galėtų pasakyti. Į ambasadą jį iškvietę laišku – Verloko ranka akimirksniu pradingo vidinėje palto kišenėje, bet, svilinamas pašaipaus, ciniško, tiriančio pono Vladimiro žvilgsnio, jis nusprendė laiško netraukti.
– Fui, – su pasibjaurėjimu pratrūko sekretorius. – Ką jūs sau galvojat? Šitaip prarasti formą? Net jūsų išvaizda neatitinka jūsų profesijos! Badaujančio proletariato atstovas? Nesąmonė! Žūtbūtinei kovai pasiruošęs socialistas ar anarchistas – kuriuo jūs ten save laikote?
– Anarchistu, – išlemeno Verlokas kaip iš kapo.
– Paistalai, – tęsė Vladimiras nekeldamas balso. – Išgąsdinote net senį Vurmtą. Jumis nepatikėtų net idiotas. Beje, jie visi tokie ir yra. Bet jūs stačiai nepakenčiamas. Mūsų bendravimas prasidėjo, kai pavogėte prancūzų pabūklo brėžinius. Ir įkliuvote. Dėl to mūsų vyriausybė tikriausiai atsidūrė labai nemalonioje padėtyje. Neatrodote itin gudrus.
Verlokas kimiai bubeno pasiteisinimo žodžius.
– Kaip jau turėjau progos paminėti anksčiau, pražūtinga aistra to nevertai...
Vladimiras kilstelėjo didelę baltą putnią ranką:
– Ak, taip. Nelemtas meilės ryšys – jaunystė. Ji susišlavė pinigus ir įdavė jus policijai, ar ne?
Verloko veidą iškreipė graudulinga mina, visas jo stotas akimirką suzmeko, paliudydamas karčią tiesą. Vladimiro ranka sugriebė ant kelio besiilsinčios kojos kulkšnį. Jo kojinė buvo tamsiai mėlyno šilko.
– Matot, tai nebuvo labai protinga iš jūsų pusės. Galbūt per lengvai pasiduodate kerams.
Dusliu gerkliniu balsu Verlokas burbtelėjo, kad dabar jau nebesąs toks jaunas.
– Ėhė! Tai silpnybė, kurios amžius neišgydo, – pastebėjo Vladimiras su piktdžiugišku familiarumu. – Bet ne! Tam jūs tiesiog per storas. Nebūtumėt taip apsileidęs, jei jus vis dar jaudintų moterys. Pasakysiu tiesiai: jūs – tinginys, štai jūsų bėda. Kiek laiko gaunate algą iš ambasados?
– Vienuolika metų, – minutėlę niūriai padvejojęs atsakė Verlokas. – Man buvo pavesta keletas misijų Londone, kol jo ekscelencija baronas Stot-Vartenhaimas tarnavo ambasadoriumi Paryžiuje. Vėliau pagal jo ekscelencijos nurodymus įsikūriau Londone. Esu anglas.
– Anglas! Vajetau! Tikrai?
– Tikriausias Britanijos pilietis, – santūriai dėstė Verlokas. – Bet mano tėvas buvo prancūzas, ir...
– Gana tų aiškinimų, – nutraukė sekretorius. – Drįsčiau teigti, kad galėjote teisėtai tapti Prancūzijos maršalu arba Anglijos parlamento nariu, tada iš tikrųjų būtumėte nors kiek pasitarnavęs mūsų ambasadai.
Sekretoriaus vaizduotės polėkis Verloko veide sukėlė kažką panašaus į blankų šypsnį. Bet ponas Vladimiras išliko nesudrumsčiamai rūstus.
– Bet, kaip jau sakiau, esate tinginys, neišnaudojate galimybių. Barono Stot-Vartenhaimo laikais šiai ambasadai vadovavo daug naivuolių. Tokiems vyrukams kaip jūs jie leido susidaryti klaidingą nuomonę apie tai, kam skirtos slaptųjų tarnybų lėšos. Mano užduotis – šią klaidą ištaisyti; pasakysiu jums, kuo slaptosios tarnybos neužsiima. Neužsiima filantropija. Pakviečiau jus specialiai, kad tai pasakyčiau.
Vladimiras pastebėjo apsimestinę nuostabą Verloko veide ir sarkastiškai nusišypsojo.
– Matau, kad puikiai mane suprantate. Netgi drįstu manyti, kad esate pakankamai sumanus savo darbui. Dabar iš jūsų norime veiklos. Veiklos! Kartodamas paskutinį žodį Vladimiras ilgą baltą pirštą padėjo ant stalo krašto. Verloko užkimimas bemat dingo. Jo stambus sprandas virš aksominės palto apykaklės išraudo, lūpos virpėjo, kol galiausiai plačiai prasivėrė.
– Jei malonėtumėte pažiūrėti į mano bylą, – sugriaudėjo aiškiu galingu oratoriaus bosu, – įsitikintumėte, kad prieš tris mėnesius didžiojo kunigaikščio Romualdo vizito Paryžiuje proga įteikiau perspėjimą, kuris iš čia telegrafu buvo persiųstas prancūzų policijai, ir...
– Liaukitės, – susiraukęs nutraukė jį Vladimiras. – Prancūzų policijai iš jūsų perspėjimo nebuvo jokios naudos. Ir neriaumokite taip. Kas, po velnių, jums užėjo?
Verlokas atsiprašė už pasikarščiavimą su išdidaus nuolankumo gaidele. Ir paaiškino, kad jis garsėjąs savo balsu, jau daugelį metų skambančiu gatvės mitinguose ir erdviose salėse, kur renkasi darbininkai, – balsas jam užtarnavo gero, patikimo partiečio reputaciją. Todėl balsas yra jo naudingumo dalis. Balsas kelia pasitikėjimą kalbėtojo principais.
– Kritiniais momentais vadai mane visada išstumdavo kalbėti, – su akivaizdžiu pasitenkinimu pareiškė Verlokas. – Nėra tokio triukšmo, kurio neperrėkčiau, – pridūrė jis. Ir staiga užsimojo tai pademonstruoti. – Jums leidus, – tarė jis.
Palenkęs galvą ir nepakeldamas akių, skubiai nupuškavo per kambarį link prancūziško lango per visą sienos aukštį. Ir tarsi apimtas nesuvaldomo impulso jį pravėrė. Apstulbęs Vladimiras pašoko iš fotelio gelmių ir per Verloko petį pažvelgė pro langą: apačioje už ambasados kiemo, už atidarytų vartų matėsi plati policininko nugara, jis dykas stebeilijo į per aikštę iškilmingai stumiamą prašmatnų vaikišką vežimėlį su turtingų tėvų kūdikiu.
– Konstebli! – ištarė Verlokas, visiškai neįtempdamas balso, lyg tik šnibždėtų. Išvydęs, kaip policininkas atsisuko, it jam kas į nugarą būtų dūręs aštriu daiktu, Vladimiras pratrūko kvatoti. Tada Verlokas tyliai uždarė langą ir grįžo į kambario vidurį.
– Savaime suprantama, dėl tokio balso manimi pasitiki, – Verlokas vėl nuspaudė kimios šnekamosios intonacijos pedalą. – Be to, žinodavau ir ką pasakyti. Taisydamasis peteliškę, Vladimiras stebėjo Verloką veidrodyje virš židinio atbrailos.
– Manyčiau, gan gerai mintinai išmokote socialinį revoliucinį žargoną, – paniekinamai pasakė. – Vox et... Lotynų kalbos tikriausiai nestudijavote?
– Ne, – suniurzgė Verlokas. – Juk ir nesitikėjote, kad ją mokėsiu. Aš vienas iš tūkstančių. Kas moka lotyniškai? Tik keli šimtai bukapročių, negebančių pasirūpinti savimi.
Dar kokią pusę minutės Vladimiras tyrinėjo už jo stūksantį stambų žmogaus korpusą ir mėsingą profilį. Tuo pat metu jis galėjo matyti ir savo lygiai nuskustą apskritą veidą, švelniai paraudusį ties žiaunomis, siauras išraiškingas lūpas, tobulai tinkančiais subtiliems sąmojams, dėl kurių tapo aukštuomenės grietinėlės numylėtiniu. Tada jis apsisuko ir taip ryžtingai žengė į priekį, kad, regis, skleisdami nenusakomą grėsmę, suplasnojo net žavingai senamadiškos peteliškės krašteliai. Judesys buvo toks staigus ir niršus, kad šoniniu žvilgsniu jį matęs Verlokas viduje krūptelėjo.
– Štai kaip! Drįstate būti įžūlus, – pradėjo Vladimiras itin šiurkščiu gomuriniu balsu, ne tik visiškai neangliška, bet ir visiškai neeuropietiška intonacija, sutrikdžiusia net pasaulio did-miesčių lūšnynuose buvojusį Verloką. – Jūs drįstate! Pasakysiu jums paprasta ir aiškia anglų kalba. Balso čia neužteks. Mums nereikalingas jūsų balsas. Mums reikia faktų – faktų, kurie įbaugintų, po perkūnais, – metė Verlokui tiesiai į veidą su tam tikru tūžmingu diskretiškumu.
– Nebandykite čia manęs gąsdinti savo šiaurietiškomis manieromis, – gindamasis kimiai atšovė Verlokas, nudelbęs akis į kilimą. Į tai pašnekovas niekinamai nusivaipė virš savo baisiosios peteliškės ir prašneko prancūziškai.
– Prisistatote kaip agent provocateur. Taigi tikrasis jūsų darbas būtų rengti provokacijas. Kiek galiu spręsti iš jūsų čia laikomos bylos, per pastaruosius trejus metus nepadarėte nieko, kad uždirbtumėte jums mokamus pinigus.
– Nieko! – riktelėjo Verlokas, nė nekrusteldamas ir nepakeldamas akių, bet balsas skambėjo nuoširdžiai. – Kelis kartus užkirtau kelią tam, kas galėjo baigtis...
– Šioje šalyje sakoma, kad prevencija yra geriau nei gydymas, – nutraukė jį Vladimiras, klesteldamas į fotelį. – Apskritai, kvailas posakis. Prevencija gali tęstis be galo. Ir tai labai būdingas anglams. Jie nemėgsta baigtinumo. Tik jau nebūkite perdėm angliškas. Ir ypač šiuo atveju nebūkite absurdiškas. Blogis jau yra čia. Mums nereikia prevencijos – mums reikia gydymo.
Jis nutilo. Palinko prie stalo ir vartydamas kažkokius popierius prakalbo pasikeitusiu, dalykišku tonu, nežiūrėdamas į Verloką. – Turbūt girdėjote apie Milane susirinkusią tarptautinę konferenciją?
Verlokas kimiai patvirtino, kad turįs įprotį skaityti dienraščius. Atsakydamas į kitą Vladimiro klausimą, jis patikino, kad suprantąs, ką skaito. Sekretoriaus veide šmėstelėjo šypsenos užuomina, toliau kilnodamas popierius jis sumurmėjo:
– Jei tik tekstas neparašytas lotyniškai, manyčiau.
– Ar kiniškai, – flegmatiškai ištarė Verlokas.
– Hm. Kai kurie jūsų draugų revoliucionierių svaičiojimai – tiesiog charabia, tokie pat nesuprantami lyg būtų parašyti kiniškai, – Vladimiras niekinamai numetė ant stalo spausdintą pilkšvą lapą. – Kas čia per proklamacijos su raidėmis P. A. ir sukryžiuotais kūju, parkeriu ir fakelu viršuje? Ką reiškia tos P ir A?
Verlokas prisiartino prie įspūdingojo stalo.
– „Proletariato ateitis“. Tai draugija, – paaiškino jis, kaip gremėzdas stovėdamas prie fotelio šono. – Iš principo ji ne anarchistinė, o atvira patiems įvairiausiems revoliucinių pažiūrų atspalviams.
– Ar jūs jai priklausote?
– Esu vienas iš viceprezidentų, – prisipažino Verlokas sunkiai iškvėpdamas orą, o pirmasis ambasados sekretorius pakėlė nuo stalo galvą ir įsižiūrėjo į jį.
– Tuomet jums turėtų būti gėda, – kandžiai pasakė sekretorius. – Tai jūsų draugija tesugeba išplaukusiu šriftu ant murzino popieriaus spausdinti pranašiškus skiedalus, tik tiek? Kodėl jūs nieko nedarote? Klausykit. Dabar reikalas mano rankose, ir pasakysiu paprastai: pinigus jums teks užsidirbti. Geruolio senio Stot-Vartenhaimo laikai baigėsi. Nedirbsit, nemokėsim.
Verlokas pajuto keistą silpnumą savo stambiose kojose. Per žingsnį atsitraukė atgal ir garsiai išsišnirpštė nosį.
Jis iš tiesų išsigando ir sunerimo. Surūdijusi saulė, šiaip taip prasibrovusi pro Londono ūką, į pirmojo sekretoriaus kabinetą liejo drungną šviesą. Tyloje Verloko ausis pagavo palei langą vos girdimai zyziančią musę, – pirmąją šiais metais, – tikriau nei pulkas kregždučių skelbiančią artėjantį pavasarį. Bereikalingas to mažyčio energingo padarėlio spirgėjimas nemaloniai veikė didžiulį žmogų, kurio dykinėjimui iškilo pavojus.
Kol abu tylėjo, Vladimiras mintyse išklojo visą rinkinį užgauliojimų apie Verloko veidą ir stotą. Koks neįtikėtinai vulgarus tipas, visas aptekęs riebalais ir įžūliai kvailas. Atrodo kaip iš akies luptas sąskaitą atnešęs sertifikuotas santechnikas. Pirmasis ambasados sekretorius, kartais paskaitinėdavęs amerikiečių humorą, šios rūšies darbininką įsivaizdavo kaip sukto tingumo ir nemokšiškumo įsikūnijimą.
Tai čia tas garsusis, patikimasis, slaptasis agentas, toks slaptas, kad velionio barono Stot-Vartenhaimo oficialiuose, pusiau oficialiuose ir konfidencialiuose laiškuose jam niekada nebuvo suteiktas joks kitas vardas išskyrus simbolį? – šlovingasis agentas?, kurio perspėjimai keisdavo karalių, imperatorių ir didžiųjų kunigaikščių kelionių planus ir datas, o kartais netgi priversdavo juos atidėti keliones! Šitas liurbis! Mintyse Vladimirą ištiko stiprus linksmumo priepuolis, iš dalies jis šaipėsi ir iš savęs, kad buvo taip nustebintas, tai naivuolis, bet daugiausia iš visuotinai apraudamo barono Stot-Vartenhaimo.
Jo ekscelencija turėjo didžiulį savo imperatoriškojo valdovo palankumą, ir jam padedant velionis ambasadorius buvo užsodintas ant galvos keliems tuo tikrai nesidžiaugusiems užsienio reikalų ministrams. Kol buvo gyvas, ambasadorius garsėjo oriai išmintingu pesimistiniu patiklumu. Jo ekscelencija buvo apsėstas socialinės revoliucijos idėjos. Įsivaizdavo esąs ypatingas diplomatas, kuriam skirta išvysti diplomatijos pabaigą ir, labai tikėtina, kad ir viso pasaulio, kurį ištiks siaubingas demokratinis perversmas, pabaigą.
Jo liūdnai pranašiškos telegramos daugelį metų juokino užsienio reikalų ministerijas. Pasakojama, kad mirties patale (prie kurio stovėjo jo imperatoriškasis bičiulis ir valdovas) jis sušukęs „Nelaimingoji Europa! Tave pražudys tavo vaikų moralinė beprotybė!“ Taip jau lėmė likimas, kad pats ambasadorius tapo pirmo sutikto apsukraus nevidono auka, mąstė Vladimiras, su vos pastebima šypsena žvelgdamas į Verloką.
