„Švenčiu! Pasaulyje parduota 10 milijonų egzempliorių „Ten, kur gieda vėžiai“, – vasario 28-ąją savo feisbuko paskyroje parašė Delia Owens. Dar 2018 m. prasidėjusi stulbinamai sėkminga jos romano kelionė pas skaitytojus tęsiasi iki šiol. Taip pat ir Lietuvoje.
D.Owens „Ten, kur gieda vėžiai“ (išleido „Balto“ leidybos namai, vertė A.Kapočiūtė) mūsų šalyje 2020 m. buvo viena perkamiausių, jei ne pati perkamiausia grožinės literatūros knyga. Negana to, ji ir šių metų vasarį nesiruošė trauktis nei iš „Vagos“, nei iš knygos.lt perkamiausių grožinių knygų dešimtukų viršūnės. Romanas pas mus jau sulaukė 8 tiražų ir beveik 30 tūkst. parduotų egzempliorių.
Kur slypi sėkmės paslaptis? Amerikietė D.Owens romaną „Ten, kur gieda vėžiai“ išleido savo 70-mečio išvakarėse. Tai buvo jos pirmoji grožinės literatūros knyga, kuri gausiam būriui šiuolaikinių žmonių, trokštančių rašyti ir išgarsėti, įrodė, kad niekada ne vėlu griebtis kompiuterio klaviatūros, tereikia galvoje turėti gerą istoriją. Aišku, klysta tie, kurie mano, kad D.Owens prie kompiuterio pirmąsyk prisėdo tik senatvėje. Anaiptol. Ji jau buvo pripažinta zoologė, parašiusi tris didelio dėmesio sulaukusias mokslines knygas apie Afriką ir gyvūnus.
Pats romanas parašytas vadovaujantis savotiška rimtąją ir populiariąją literatūrą derinančia sėkmės formule, siekiančia paleisti Amūro strėles į kuo įvairesnio skonio skaitytojus.
Detektyvų mėgėjai knygoje randa lavoną ir teismo procesą. Romantinės literatūros gerbėjai aikčioja dėl neįtikėtinai karštos meilės istorijos ir laimingos pabaigos. Herojinių pasakojimų gerbėjams autorė sukūrė pelkėse gyvenančią personažę, kuri iš silpnos, vienišos, keistos, aplinkinių nekenčiamos mergaitės virsta tikra heroje. Silpnybę gamtos aprašymams jaučiantys skaitytojai turbūt alpsta nuo detalių apie pelkių augaliją ir gyvūniją. Rimtesnių romanų gerbėjai, literatūroje ieškantys filosofinės potekstės, turbūt žavisi žmogaus ir gyvūno panašumų ir skirtumų narpliojimu, kito, kitokio, svetimo žmogaus tamsioje ir kvailoje bendruomenėje buvimo problemos narpliojimu, poezijos, eilėraščių įpynimu į pasakojimo audinį.
Romane visko daug, bet netrūksta ir pasaką primenančio siužeto nelogiškumo, stiliaus šlubavimo, kai energijos pliūpsnius keičia klišės, neproporcingai daug dėmesio tenka teismo procesui, kuris labiau primena ne tikrovę, o Holivudo filmą. Neatsitiktinai pagal šį romaną filmą jau kuria prodiuserė Reese Witherspoon ir režisierė Olivia Newman.
Kai sena prabyla naujai
Šiemet minimas šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės gimimo 60-metis. Tad nenuostabu, kad feniksais sugrįžusios prieš kelis dešimtmečius rašytos jos knygos sulaukia pirkėjų dėmesio. Leidykla „Tyto alba“ perleido J.Ivanauskaitės romaną „Sapnų nublokšti“, jautrių priešmirtinių apmąstymų knygą „Viršvalandžiai“ ir pokalbių su garsiomis asmenybėmis rinkinį „Švelnūs tardymai“, kuri pasirodė vasario pradžioje ir įskriejo tiek į leidyklos, tiek į knygynų perkamiausių negrožinių knygų dešimtukus.
„Švelnūs tardymai“ pasirodė prieš 16 metų. Juose, kaip ir naujajame leidime, buvo sudėti interviu su 22 asmenybėmis, tokiomis kaip Rasa Samuolytė, Rolandas Kazlas, Marijus Mikutavičius, Nijolė Oželytė, Oskaras Koršunovas, Borisas Grebenščikovas. Bene ryškiausias seno ir naujo leidimo skirtumas, kad per tuos metus išėjo ne tik J.Ivanauskaitė, bet ir tokie jos pašnekovai kaip Galina Dauguvietytė, Leonidas Donskis, Tėvas Stanislovas, Paulius Normantas.
Tuomet, prieš 16 metų, „Švelnūs tardymai“ bent jau žinovų ažiotažo nesukėlė. Mat J.Ivanauskaitės interviu, nors ir buvo švelnūs ir jautrūs, neišsiveržė iš galingo tradicinių žurnalistinių interviu srauto. Abejonių net ir pačiai autorei kėlė ir dirbtinokas kone visiškai nesusijusių asmenybių surikiavimas po tais pačiais viršeliais.
Šiaip ar taip, stipresni tie J.Ivanauskaitės interviu, kurie sugebėjo virsti vientisesnėmis geromis istorijomis, susijusiomis arba su pašnekovo gyvenimu, arba su jo minties raida, arba su reikšminga būties inkrustacija, kuri aktualumo nepraranda ilgiau nei vakarykštis laikraštis.
Gal ir keista, bet dabar mistiškiausiai ir gal įdomiausiai skamba knygoje esantys „mirusiųjų pokalbiai“, kuriems šarmo ir gal aktualumo prideda sentimentai. Štai kad ir tokia anuomet populiari, bet ir dabar nepasenusi L.Donskio aptariama problema: „Jei į popkultūrą pažvelgsime plačiau, įsitikinsime, kad ji anaiptol nėra blogio apraiška. Priešingai, ji turi savyje aibę įdomių dalykų, o jos sklaida davė labai daug impulsų aukštajam menui ir akademinei kultūrai. Žymiausi šiuolaikiniai autoriai žaidžia dviejų kultūrų kombinacijomis, jas jungiant įvyksta pačios įdomiausios meno ir literatūros provokacijos.“
