Karas eina į pabaigą. Kuo labiau artėja Sąjungininkai, kuo akivaizdesnis darosi vokiečių pralaimėjimas ir tuo labiau Prancūzijoje kaista atmosfera, kuri, regis, tuoj sprogs. Iškabos, laikraščiai ir radijo programos dar garsiau ir nuožmiau trimituoja antisemitinę propagandą, pogrindžio pasipriešinimas sparčiai plečia sabotažo aktus ir stiprina atsakomuosius veiksmus prieš okupantus ir jų bendradarbius.
„Collabo horizontale“ – taip šaukdami prancūzai rodo pirštais į tokias moteris kaip Šarlotė, kurios už duonos kąsnį ar dėl kitų paskatų per karą sanguliavo su bošais (taip Prancūzijoje paniekinamai vadinti vokiečiai).
Ją graužia kaltė dėl savo elgesio, o pasiteisinimo paieškos, kad be Juliano, vokiečiu apsimetančio žydo, maisto ir vaistų nebūtų išgyvenusi jos dukra, ne ką tepadeda. Žvelgdama į vaiką ji vis dažniau mato savo silpnumo atspindį. Kita vertus, jie abu su Julianu susikompromitavę. Ne tik susikompromitavę, bet ir pasmerkti. Jiems abiem karo pabaiga reiškia blaškymąsi tarp džiaugsmo ir nevilties. Šarlotė mato, kaip Julianas, tarnaujantis jo tautą žudančioje kariuomenėje, kaskart sustingsta, kai po meilės nakties vėl reikia vilktis nekenčiamą vokiečio uniformą.
Per Paryžių ritasi represijų, įskundimų banga, kalbos greit nuvilnija, o kolaboravusiems, su vokiečiais bendradarbiavusiems prancūzams ar juolab su jais paleistuvavusioms „collabo horizontale“ patys kaimynai įvykdo teisingumą.
Baimindamasi prancūzų įtūžio, galimo jų saviveiklinio keršto ir galvodama apie mažąją dukrą Šarlotė suvokia, kad gimtasis Paryžius joms tapo nesaugus. Todėl paklausiusi Juliano patarimo ji apsimeta žyde, atsiduria žydų stovykloje ir iškeliauja į JAV. Ar pavyks prancūzaitei Amerikoje susigyventi su nauja tapatybe, ar jos neužgrauš kaltė ir gėda, kad siekdama išgyventi atsisakė savo tėvynės, tikėjimo, nutraukė ryšius su artimaisiais ir pasirinko bėglės bei apgavikės kelią? Juk teks nuolat apsimetinėti, meluoti sau ir dukrai, gyventi tremtyje, ištrinti iš atminties Paryžių.
Julianas ją išgelbsti nuo bado ir karo, bet jam pačiam išsigelbėti nuo draskančios kaltės, kodėl jis slėpėsi po vokiečio uniforma ir išliko gyvas, nepavyksta – galiausiai jis nusižudo.
Širdyje tikros kovotojos Šarlotės laukia pats sunkiausias mūšis – akistata su savo sąžine. Ir kaip paaiškinti tarp žydų užaugusiai dukrai, kad iš tiesų ji katalikė?
Knygoje atsiveria dvi laiko dimensijos: karo metai Paryžiuje ir šeštasis dešimtmetis Niujorke. Istorinių romanų autorė Ellen Feldman jautriai perteikia milijonus žmonių suluošinusio holokausto temą.
„Paryžius visada su tavimi“ – tai nepaprasta istorija apie tvirtybę, meilę, kaltę, kančią, nelengvus mūsų pasirinkimus ir kainą, kurią už išgyvenimą esame pasirengę mokėti. Pateikiame ištrauką.
* * *
– Bus pavojinga, – priduria jis. – Galėtum pagalvoti, kad dabar, kai bošai jau sutriuškinti, jie pasiduos, bet jie per daug nelankstūs, kad pakeistų kursą. Ir per daug nežmoniški. Vietoj to jie tik tapo dar aršesni. Kaip žvėrys, įkliuvę į spąstus. Nepaisant to, vis tiek tau ir tavo vaikui bus ne taip pavojinga kaip likti čia.
Jis viską susako greitai. Akivaizdu, kad nori kuo greičiau išsinešdinti. Ji palydi jį iki durų ir paklausia, ar nėra žinių nuo jos tėvo. Jis sako, kad jau kuris laikas nieko iš jo nesulaukęs.
– Bet jis norėtų, kad išvyktum. Tikrai norėtų.
Ji jam padėkoja, bet nesako, kad tėvas bėgo nuo vokiečių. O ji bėga nuo savo tėvynainių. Pagalvoja apie durininkę. Ir kaimo moteris.
Kitą rytą susikrauna į ryšulį keletą drabužių sau ir Vivi ir paskutinius Juliano atnešto maisto likučius. Nematė jo nuo tada, kai jis prieš tris dienas buvo užsukęs į knygyną su naujausiu beprotišku planu, bet jei ir būtų mačiusi, nebūtų sakiusi, kad išvyksta. Negali sakyti vokiečių karininkui, net ir tam, kuris nėra tikras vokiečių karininkas, net ir tam, kuriuo ji ėmė pasitikėti, kad pasipriešinimo nariai ją skubiai išgabena iš miesto. Be to, ji nenori jokių atsisveikinimų.
Popietė šilta ir debesuota. Ore justi lietus, bet lašai dar nepradėjo kristi. Ji tai palaiko geru ženklu. Štai iki ko prisigyveno, spėlioja ateitį pagal orą. Artėdama prie kavinės, pamato du dviračius, prirakintus prie stulpo. Ant vieno jų yra didžiulis krepšys, pritvirtintas už sėdynės. Viena ranka laikydama Vivi, o kitoje demonstratyviai spausdama „Salambo“ egzempliorių, ji prasiiria prie lauke išrikiuotus staliukus ir įžengia į vidų.
Akimirką lukteli, kol akys pripras prie viduje tvyrančios prieblandos. Prie vieno staliuko sėdi du vyrai, prie kito – vyras ir moteris. Niekas nesėdi vienas. Niekas neturi knygos. Tada pamato. Knyga guli ant vieno iš tuščių staliukų. Ji žingteli arčiau, norėdama perskaityti pavadinimą ant nugarėlės. Luiza Kolė, „Vidudienio gėlės“. Gal jis nuėjo į tualetą. Tačiau ji žino, kad jis niekur nenuėjo. Tokiose situacijose joks žmogus neis į tualetą. Ji apsidairo po kavinę. Padavėjas nenuleidžia nuo jos akių. Tada patraukia prie staliuko, ant kurio guli knyga.
– Tai bent jau buvo ne tie prakeikti žandarai, – sumurma jis. – Šiomis dienomis bošai turi patys atlikti savo nešvarius darbelius. – Šluostė vis suka ir suka ratus ant cinkuoto paviršiaus. Išlietas skystis pranyksta, jai taip ir nespėjus pamatyti, ar ten buvo vynas, ar kraujas.
Tebelaikydama viena ranka Vivi, o kita – Flobero tomelį, ji išeina iš kavinės ir, sustojusi prie dviračių, ima dvejoti. Niekas netrukdo jai išvykti iš miesto savo jėgomis. Išskyrus grandinę, kuria abu dviračiai prirakinti prie stulpo.
Tą vakarą ji jau rengiasi užrakinti knygyną, kai netikėtai pro duris įsmunka Julianas. Papasakoja jai apie moters lavoną, ištrauktą iš Senos.
– Tai buvo klaida, – sako ji.
– Menka paguoda tai moteriai. – Jis apsidairo po knygyną ir įsmeigia žvilgsnį į Vivi. – Arba jos vaikams, jei jų turėjo. – Jis vėl pakartoja naujausią savo planą.
– Gerai, – sutinka ji.
***
Jos dokumentuose pakanka vienintelio žodžio. Julianas atitinkamoje grafoje įrašo juif. Parūpina ir geltoną žvaigždę.
– Tu tikrai žinai, kad daugiau nebebus deportacijų? – vėl paklausia ji, siūdama prie suknelės žvaigždę.
– Geležinkelio linijos subombarduotos. Be to, žydai jiems neberūpi. Jie pernelyg užsiėmę, kaip čia patiems išnešus sveiką kailį.
– Jis nusišypso kažkokia baisia šypsena. Tos, kurią pasilaikydavo ypatingoms progoms, nebėra.
– Mums patiems išnešus sveiką kailį, – pasitaiso jis.
***
Nepaisydama rugpjūčio kaitros, ji užsimeta ant suknelės paltą. Prieš keletą dienų du vermachto sargybiniai buvo užpulti ir nužudyti vidury baltos dienos. Šiomis dienomis vienintelis dalykas, pavojingesnis už vienišą vokiečių kareivį gatvėje, būtų vokiečių karininkas, sekantis moterį su žvaigžde, kuri nešasi ant rankų vaiką. Kokiam nors geros valios prašalaičiui gali šauti į galvą mintis pulti ją gelbėti.
Jam pavyksta gauti automobilį, ne atvirą karinį sunkvežimį, bet dengtą mašiną. Jie išvažiuoja anksti, krintant keistam lietui. Iš aukštai ant žemės plevendami krinta pelenai, minkšti kaip sniegas, bet tamsesni ir bjauriai dvokiantys. Kai vokiečiai įžygiavo, Prancūzijos valdžia degino savo dokumentus. Dabar, artėjant Sąjungininkams, vokiečiai meta į ugnį visus savo tūkstantmečio reicho pėdsakus.
Jie nesikalba. Jis susikaupęs suka iš vienos gatvės į kitą, žiūrėdamas, ar nėra barikadų, stengdamasis išvengti piktų ar šventiškai nusiteikusių paryžiečių minių, būgštaudamas dėl vokiečių kontrolės punktų. Dabar, kai jie galų gale pajudėjo iš miesto, ji neabejoja, kad planas pasibaigs katastrofa.
Jiems pavyksta pervažiuoti Seną, tačiau netoli Švenčiausiosios Širdies bazilikos automobilis tegali judėti vėžlio greičiu. Gatvėse susidarė spūstys, ne dėl automobilių, o dėl jas užtvindžiusių minių. Galų gale jie pasiekia Oberviljė, kur juos sustabdo vokiečių sargybiniai. Šarlotė žvilgteli į paltą, norėdama įsitikinti, ar jis užsagstytas, ir tvirčiau prispaudžia prie savęs Vivi. Julianas kažką pusbalsiu šnekasi su sargybiniais. Ji negirdi, ką jie sako, bet iš gašlaus sargybinio kvatojimo ir to, kaip jis jiems pamojuoja, ji supranta, kad jis ją palaiko tuo, kas ji ir yra.
– Atsiprašau, – sako Julianas. – Tai buvo vienintelis būdas ištrūkti.
Ji nieko neatsako.
Rengdamasis pasukti į Eduaro Renaro gatvę, jis pastebi barikadą. Grindinio akmenys, suolai, žibintų stulpai, kioskas, padangos, tikriausiai pavogtos nuo kokio nors vokiško sunkvežimio, lova, keletas čiužinių ir kitų daiktų, sustumtų į krūvą, siekia kone du metrus aukščio ir užstoja beveik visą gatvės plotį. Minia pastebi automobilį ir pasileidžia jo link. Jis įjungia atbulinę pavarą ir staigiai iššauna iš gatvės priešinga kryptimi. Užtrunka dar geras keturiasdešimt minučių, kol jie randa išvažiavimą iš miesto.
Dar nė nepamatę Dransi, jie užuodžia nuo ten sklindantį purvo, išmatų ir ligos tvaiką. Kad kaip nors jas apsaugotų nuo pastarosios negandos, jam pavyko gauti iš ligoninės ampulę su vakcina nuo šiltinės. Joms su Vivi bent jau negresia mirtis dėl natūralių priežasčių.
Prieš akis atsiveria milžiniškas stačiakampis, sudarytas iš tarpusavyje sujungtų penkių ar šešių aukštų barakų. Vienas jo galas yra atviras ir veda į purviną centrinį kiemą. Iš toli visas kompleksas atrodo ne blogiau už apšiurusius daugiabučius, skirtus neturtingiems darbininkams, purvinus, neremontuotus, bet ne mirtinus. Privažiavus arčiau, ji pamato spygliuotą vielą, juosiančią stovyklos perimetrą; dar arčiau pasimato sumontuoti kulkosvaidžiai. Jie atsukti ne į išorę, o į vidų. Prožektoriai kėpso lyg milžiniški nerangūs žvėrys, dabar neįjungti, bet tikrai akinantys, kai naktį juos įjungia. Vyrai, moterys ir vaikai būriuojasi kieme, mindžiukuoja po purvą arba tiesiog stovi, įsmeigę sustingusį žvilgsnį į niekur. Čia yra jos saugus prieglobstis.
Jis sustabdo automobilį šalikelėje, išjungia variklį ir atsisuka į ją. Ji jaučia jo žvilgsnį, bet pati toliau žiūri pro priekinį stiklą. Jis pamėgina paimti jos ranką. Ji atitraukia. Jis ištiesia ranką į Vivi. Ši mėgina išsiveržti iš motinos glėbio ir persikraustyti pas jį, bet Šarlotė ją tvirtai laiko.
– Tu teisi, – sako jis. – Kas nors gali pamatyti.
Jis išlipa iš automobilio ir prieina prie keleivio durelių. Koks nors prašalaitis pamanytų, kad jis ištempia ją lauk, bet jo prisilietimas yra gerokai švelnesnis.
Prie vartų budintis sargybinis stebi, kaip jie ateina. Šuo, pririštas už trumpo pavadžio, pastato ausis, bet neurzgia. Galbūt irgi jaučia, kad karas pralaimėtas. Priėjus sargybos būdelę, Julianas paduoda jos padirbtus dokumentus. Sargybinis nė nesivargina jų patikrinti. Ji atsisagstė paltą. Jis mato žvaigždę.
Jis rūsčiai dėbteli, pirma į ją, po to į Julianą. Galbūt jį suerzino tai, kad turės įtalpinti dar vieną belaisvę, dvi, jei skaičiuos ir Vivi, į tą prigrūstą pelkę, kurioje knibžda visokio plauko užkratas, nors ji bent nebebraška per siūles, kaip buvo per patį gaudynių įkarštį. O gal bjaurisi Juliano uolumu, kuris jau gerokai po laiko.
Šarlotė įžengia pro vartus. Girdi, kaip šie žvangėdami užsidaro. Neprivalo atsisukti. Jį mažiausiai nori prisiminti.
