„Šiame kūrinyje netrūksta fjordų, krioklių, kalnų ir jų slėnių. O kur dar tokie meniški žiemos, sniego, ledo, stingdančio šalčio aprašymai. Šaunus sutapimas, kad ir Lietuvoje šis kūrinys pasirodo žiemą“, – apie T.Vesaaso knygą „Ledo rūmas“ sakė J.Nepaitė.
Apie banguojantį santykį su K.O.Knausgårdo ciklu „Mano kova“, apie užšifruotą ir tarsi tarp eilučių papasakotą romaną-mįslę „Ledo rūmas“ ir norvegų literatūros vaizdinį, kurį susidarome iš lietuviškų vertimų, su vertėja J.Nepaite susirašinėjo Lina Valantiejūtė.
– Šio susirašinėjimo ir interviu pretekstas – tai, kad kone vienu metu pasirodo dvi iš norvegų kalbos jūsų verstos ir leidyklos „Baltos lankos“ išleidžiamos knygos: K.O.Knausgårdo „Mano kova. Šokis tamsoje“ ir prieš pat „Knygų savaitę“ pasirodanti T.Vesaaso „Ledo rūmas“.
Štai K.O.Knausgårdas – puikiai lietuvių skaitytojams pažįstamas ir, drįsčiau pasakyti, laukiamas, šiuolaikinis norvegų autorius. T.Vesaasas turbūt mums mažiau pažįstama klasikinės norvegų literatūros figūra. Autorius gimęs dar XIX a. pabaigoje, o „Ledo rūmas“ parašytas 1963 metais.
Knygų tematika iš pirmo žvilgsnio taip pat turi nedaug bendra. Ar labai suklysiu pasakiusi, kad vertėja iš norvegų kalbos ir bus tas vienintelis bendrystės siūlas, leidžiantis šias knygas gretinti? O gal iš tiesų yra visai kitaip ir esama nemažai panašumų?
– Pritarčiau nuomonei, kad sąsajų tarp šių autorių sunku įžvelgti. K.O.Knausgårdas bando laužyti nusistovėjusias konvencijas, pavyzdžiui, vėl prikėlė autorių, nors jau buvome paskelbę jo mirtį. O T.Vesaasas literatūriškesnis, pasakojimą įpinantis į simbolius, metaforas, poetinių detalių gausą.
„Ledo rūmas“ patiks pasiilgusiems tradicinės literatūros, kuria nebandoma eksperimentuoti, stebinti ar šokiruoti.
– K.O.Knausgårdo „Mano kova. Šokis tamsoje“ – jau ketvirtoji jūsų versta knyga iš šešių ciklo „Mano kova“ dalių. Kaipgi vyksta jūsų, kaip vertėjos, „kova“ su šiuo kūriniu?
Šiek tiek provokuoju, bet norisi klausti: gal keičiasi santykis su knygos veikėju, gal atsiveria kokių nors papildomų, naujų, ankstesnėse dalyse dar neįžvelgtų plotmių, o gal kartais norite pusbalsiu ištarti: „K.O.Knausgårdai, žinai, aš pavargau, o tu imi kartotis“?
– Nors visas ciklo knygas sieja tas pats veikėjas ir pasakojimo stilius, jos gerokai skiriasi temomis. Emociškai sunkiausia buvo versti pirmąją knygą mirties tema, o štai trečios dalies apie vaikystę atmosfera buvo lengvesnė, kai kurie epizodai mane prajuokindavo ir mintimis nejučia grįždavau į savo pačios vaikystę. Tad su kiekviena dalimi atrandu vis ką nors naujo.
Mano santykis su K.O.Knausgårdu irgi nevienareikšmis. Po vienos dalies pasirodymo skaičiau recenziją, kurioje skaitytojas rašė laukiantis tęsinio kaip susitikimo su artimu draugu. Kai su kūrinio veikėju užsimezga šiltas ryšys, ilgesniam laikui išsiskyręs svarstai, kaip jis laikosi, kas dedasi jo gyvenime, ir nekantriai lauki naujo susitikimo.
Pagalvojau, kad tai labai taikliai apibūdina ir mano santykį su K.O.Knausgårdu, tik kad su juo praleidžiu daug daugiau laiko nei skaitytojas – didžiąją metų dalį. Esant tokiam artimam santykiui, kaip ir tikrame gyvenime, būna visko – kartais negaliu atsidžiaugti, kad mūsų keliai susikirto, kartais jis mane erzina ar vargina. Taip ir banguoju.
Perkopusi į antrą ciklo pusę vis dažniau susimąstau apie pabaigą ir turiu prisipažinti, kad jaučiu šiokį tokį nerimą – o kas paskui? Ne vienus metus kasdien gyvenus su šiais tekstais tikriausiai atsivers tuštuma ir jausiuosi kažko netekusi.
– Anotacijoje nurodoma, jog ketvirtojoje dalyje „pasakojama apie klaustrofobišką, bet grožio kupiną jauno žmogaus pasaulį, apie plačius, bet naivius jo užmojus, paties išprovokuojamas žeminančias situacijas, nuoširdumą ir brandos stoką, egzistencinio ir seksualinio išsilaisvinimo troškimą, lydimus nesibaigiančios arktinės žiemos“. O kas jums verčiant įsiminė ir įstrigo labiausiai – kaip atsakytumėt, apie ką gi ši ketvirtoji dalis?
– Verčiant šią dalį man taip pat kilo prieštaringų jausmų: sunkiai dorojausi su epizodais, kuriuose herojus nuolatos mirksta alkoholyje, jie mane labai slėgė, kita vertus, negalėjau atsižavėti Šiaurės Norvegijos aprašymais. Taip taikliai perteiktas gyvenimas laukinės gamtos apsuptame, bet klaustrofobiškame Norvegijos kaimelyje.
Nemažai vasarų esu praleidusi panašiame kaime, tiesa, ne Šiaurės, o Vakarų Norvegijoje, todėl versdama vis linksėjau galva – taip, taip, man puikiai pažįstamas tas jausmas ar ana situacija, kaip pirštu į akį.
Skaitytojas šioje knygoje patirs dar ryškesnį Norvegijos skonį ir tikriausiai prisimins, koks pats buvo baigęs mokyklą. Man tas naivus idealizmas ir platūs užmojai, kuriems subyrėti užtenka vos pirmos menkutės kliūties, pasirodė labai gerai pažįstami.
– Esate sakiusi, kad, jūsų galva, K.O.Knausgårdo kūriniuose skaitytojus itin traukia ir žavi radikalus atvirumas, net savotiškas nuogumas. O štai kiti bando sakyti, kad tas autoriaus atvirumas savotiškai manipuliatyvus, gal net apskaičiuotas, o sykiais – „perspaustas“.
Ką atsakytumėte taip teigiantiems? Arba tiems, kurie klausia: kodėl turėčiau skaityti kažkokio žmogaus asmeninio gyvenimo detales, kas man iš to?
– Sunku pasakyti, kur yra ta skirtis tarp tikrovės ir išmonės ir kaip pasverti, ko kūrinyje daugiau. Ar apskritai įmanoma būti visiškai objektyviam?
Kad K.T.Knausgårdas atvirauja, abejonių nėra, daugelis jo aprašomų detalių yra lengvai patikrinamos, ką žurnalistai uoliai ir darė tuo metu, kai knygos buvo leidžiamos Norvegijoje. Tačiau jis ir pats viešai kvestionavo savo objektyvumą kalbėdamas apie pirmąją knygą, kurioje aprašė tėvo mirtį.
Jo dėdė bandė užkirsti kelią knygos pasirodymui, motyvuodamas tuo, kad joje pramanais ir gal net kerštaujant šmeižiamas jo brolis. K.T.Knausgårdas pasakojo pats savimi suabejojęs – gal tikrai persūdė ir iškreipė tikrovę, leido viršų paimti nuoskaudoms ir taip nepelnytai apjuodino tėvą?
Vėliau su juo susisiekė žmogus iš greitosios pagalbos ekipažo, tėvo mirties dieną atvykusio į namus, ir prisipažino, kad, jo akimis, aplinkybės tąsyk buvusios dar bjauresnės, nei aprašyta knygoje. Tai puikiai iliustruoja, kaip skirtingai situaciją vertina kiekvienas iš jos dalyvių ir kiek skirtingų to paties įvykio versijų gali būti.
O kur dar atminties problematika – kokia ji kartais nepatikima, kaip mes, metams bėgant, vis perkuriame savo prisiminimus.
K.T.Knausgårdas yra sakęs, kad jei šį ciklą kurtų iš naujo, jis būtų visai kitoks. „Mano kova“, be abejo, yra subjektyvi jo paties istorijos versija, bet net jei ir manipuliatyvi, suliteratūrinta, ji vis tiek kviečia skaitytoją į kur kas intymesnę erdvę nei dažnas kitas romanas.
Mane tas atvirumas, nesvarbu, nuoširdus ar selektyvus, labai žavi, o jo aprašomos bendražmogiškos patirtys leidžia tarsi iš šalies pažvelgti į save pačią. Manau, kad kiekvienas iš mūsų „Mano kovoje“ galime atpažinti save. O jei kūrinys randa atgarsį širdyje, kelia emocijų ar apmąstymų, klausimas apie skirtį tarp dokumentavimo ir fantazijos nebetenka reikšmės.
– Pereikime prie naujojo jūsų vertimo – T.Vesaaso romano „Ledo rūmas“. Jis pasakoja apie dviejų mergaičių, stovinčių ant slenksčio į suaugusiųjų pasaulį, ypatingą ryšį ir likimus. Kaip apibūdintumėte šią knygą – kokia ji jums pasirodė ir kas čia laukia skaitytojų?
– Pirmiausia į galvą šauna mintis, kad tai romanas-mįslė, kuriai išlukštenti prireikia laiko, nes viskas yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Romanas daugiasluoksnis, temų ir plotmių galima rasti tikrai ne vieną.
Jame kalbama ir apie vaiką, peržengiantį slenkstį į ne visada teisingą ir saugų suaugusiųjų pasaulį, ir apie savo tapatybės, vietos pasaulyje paieškas, artumo su kitu žmogumi ir santykio su savimi trapumą.
Man šis kūrinys visų pirma yra apie skausmą, keliantis klausimą, kaip su juo dorotis. Dvi romano veikėjos patiria kiekviena savo tragediją, tačiau pasirenka skirtingus kelius, kaip su ja tvarkytis: viena, atsiribojusi nuo aplinkinio pasaulio, kenčia vienatvėje, kita atsigręžia į žmones ir jų tiesiamą pagalbos ranką. Nors parašytas ganėtinai santūriai, „Ledo rūmas“ mane sukrėtė ir ilgai nepaleido.
– Apžvalgininkai ir recenzentai ypač akcentuoja šio kūrinio kalbą ir stilių, kuris apibūdinamas kaip išties išskirtinis ir, kaip pastebima, „nepasiklysta vertimuose“ – taip ir lieka juntamai išraiškingas. Kaip jūs, kaip šios knygos vertėja, apibūdintumėte šį stilių, kokių iššūkių – ar kaip tik malonių atradimų – šis vertimas suteikė?
– Gal tai ir ne atradimas, bet visada džiaugiuosi galėdama nusikelti į Norvegijos peizažus, o šiame kūrinyje irgi netrūksta fjordų, krioklių, kalnų ir jų slėnių. O kur dar tokie meniški žiemos, sniego, ledo, stingdančio šalčio aprašymai. Šaunus sutapimas, kad ir Lietuvoje šis kūrinys pasirodo žiemą.
T.Vesaasą geriausiai pažįstu kaip poetą, manau, kad ir jo proza labai poetiška. Nors skausmingomis temomis jis rašo labai santūriai, vis tiek sugeba užkabinti jautrias stygas ir pakylėti aukščiau kasdienybės.
Didžiausią iššūkį man kėlė tai, kad tekstas prisodrintas metaforų, simbolikos, nutylėjimų, verčiant vis neapleido jausmas, kad visas romanas yra parašytas tarp eilučių. Kaip vertėja labai troškau tų konkrečių eilučių, į kurias galėčiau įsikibti, ir ilgai klaidžiojau, ieškodama kūrinio rakto.
Sunkiausia gal ir buvo dėl to, kad teko atsiplėšti nuo visai kitokio „Mano kovos“ stiliaus. K.T.Knausgårdas skaitytojui viską dėsto be užuolankų, kartais net norisi jį pristabdyti, o „Ledo rūmą“ tenka iššifruoti, atsirakinti, ištraukti tai, kas pasislėpę tarp eilučių.
– Kaip manote, kokia T.Vesaaso, o ir paties romano vieta norvegų literatūroje apskritai, turint omeny, kad jis sulaukė ir kino ekranizacijų, ir teatro pastatymų? Ir, jei klausimas apie norvegų literatūrą platesne prasme dar galutinai neįgriso, norisi pasiteirauti: kaip iš esmės apibūdintumėte norvegų literatūros tradiciją ir ar iš lietuviškų vertimų, to, ką jau galime perskaityti, turime galimybę susidaryti vaizdą apie šios šiaurės šalies literatūrą? Gal ko nors esmingai stokojame?
– T.Vesaasas – vienas iš Norvegijos literatūros klasikų. Ko gero, neįmanoma susipažinti su norvegų literatūra, išvengiant pažinties su T.Vesaasu. „Ledo rūmas“ laikomas vienu meistriškiausių romanų jo kūrybos kontekste, o kūrybinis palikimas neliko nepastebėtas teatro ir kino kūrėjų. Be „Ledo rūmo“, ekranizuoti buvo dar bent septyni kūriniai.
Lietuvių skaitytojai su T.Vesaasu turėjo progos susipažinti ir iš anksčiau išleistų puikių romanų – „Paukščiai“ ir „Didysis žaidimas“.
Norvegų literatūra tokia įvairi, kad apmaudu, jog dažnas ją sieja tik su detektyviniu žanru. Mane žavi, kad norvegų autoriai žygiuoja koja kojon su laiku ar net jį pralenkia, kaip, pavyzdžiui, dar devynioliktame amžiuje kritikos moters padėčiai visuomenėje negailėjęs Henrikas Ibsenas.
Šiais laikais norvegų literatūra irgi nenutolsta nuo aktualijų: klimato kaita, visuomenės senėjimas, lyčių vaidmenys, iššūkiai, su kuriais Norvegijos visuomenėje susiduria imigrantas iš kitos kultūros, dabar štai ir pandemijos dienoraščiai.
Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad norvegų rašytojai jaučia savotišką įsipareigojimą visuomenei kalbėti socialiai jautriomis temomis.
Pavyzdžiui, be galo jautri ir nuostabaus grožio Gro Dahle ir Sveino Nyhuso knygelė vaikams apie smurtą šeimoje. Kai kadaise siūliau šią knygą Lietuvos leidykloms, susidomėjimo ji nesulaukė – lyg ir baisiai nepatogu leisti ką nors panašaus. Bet juk tai tokia svarbi ir opi tema!
Norvegų literatūra yra puikus pavyzdys, kad ji gali ne tik būti malonus laisvalaikio praleidimo būdas ar meninės saviraiškos forma, bet ir prisidėti prie visuomenės pokyčių.
