Jėzus turėtų būti centrinė figūra, pagrindinis personažas, bet jis kažkur toli, gožiamas minios, kaip būdinga manieristams, tarsi ne svarbiausias, dailininkui rūpi ne tik religinė scenos tema, bet, anot Michaelo Francio Gibsono, ir ispanų invazija, flamandų protestantų kankinimas, daugybės personažų reakcija į tai, kas vyksta, smalsumas, baimė, skausmas, pyktis, žiaurumas, Jėzus, tik vienas iš mūsų, žmogiškumo sudievinimas ir dieviškumo nužeminimas.
Beje, remdamasis M.F.Gibsono studija lenkų režisierius Lechas Majewskis 2011 m. pastatė filmą „Malūnas ir kryžius“, pamažu paveikslas prisijungia prie mano nervų sistemos, prie atsiminimų ir išgyvenimų (visai kaip „Soliario“ planeta vandenynas Stanislawo Lemo romane), ritasi asociacijų griūtis, kiek būta gyvenime baimių, skausmo, pykčio, kiek artimųjų ir draugų nešė ar tebeneša savo kryžių, galiausiai jaučiu dar vieną malonumą, kad esu prisijungęs prie europietiškos meno, kultūros tradicijos, ir šis jausmas mane pratęsia, išplėšia iš šios slogios, nebepaskiepijamos tamsos, ir esu kaip žvaigždė begalinis (anot Henriko Radausko).
Anksčiau meną buvo galima apibrėžti ir kaip erdvę, kurioje užpildomos spragos, kurioje įsikūnija mūsų nuojautos, išgyvenimai, baimės, pasąmoniniai pavidalai, visa tai buvo estetikos domesio laukas. Šiuolaikinis meno suvokimas keičiasi, dar sunku pasakyti, koks jis, bet pamažu aiškėja, kad jis labiau susijęs su politika, sociologija, ne su estetika.
Beje, Vienos meno istorijos muziejuje kai kuriuos P.Bruegelio paveikslus galima pamatyti peršviestus infraraudonaisiais, rentgeno spinduliais, naivus smalsumas išardyti laikrodį ir surasti jo dugne laiką. Pats meno poveikis yra spindulys, tas, kuris nušvinta viduje, ir jis slypi ne meno kūrinyje, ten yra tik kodas, ženklas, informacija.
Stebuklas įvyksta tik tada, kai mes, žiūrovai, skaitytojai, vartotojai, turime atitinkamą raktą ir atrakiname kodą, bet šiuolaikinis žmogus vis labiau tingi skaityti, o, tarkime, be Šventojo Rašto dalis europietiško ar vakarietiško klasikinio ir modernaus meno tampa nebesuvokiamas. Žinoma, tai tik vienas kultūros supratimų, kuris traukiasi iš šio pasaulio kartu su tuo tikėjusiais žmonėmis.
Man sekėsi, kalbėjausi su Henriku Nagiu, Kaziu Bradūnu, Nijole Miliauskaite, Sigitu Geda, Marcelijumi Martinaičiu, Vytautu Blože, Judita Vaičiūnaite, Arvydu Šliogeriu, Alfonsu Nyka-Niliūnu, Jonu Meku, ir jie buvo daugiau nei žmonės, iš esmės jie patys buvo meno kūriniai, kuriuose slypėjo mįslingi pasauliai, ne dėl biografijos faktų, ne dėl mėgstamo maisto ar dėvimų drabužių, namų interjerų, ne dėl juos supusių paskalų jie buvo įdomūs, – kaip tik tai dažniausiai domina populiariąją žiniasklaidą, – jie buvo tarsi pasislinkę iš buities zonos, buvo tarpininkai, didžiosios, pasaulinės kultūros tarpininkai, per juos, jei turėjai tinkamą raktą, galėjai atrakinti tą kodą, kuris skleidžia šviesą, kaip pasakyta viename S.Gedos eilėraštyje, didesnę šviesą, kuri iš Dante’s pragaro girdėt, kuri galbūt ir mus lydės, kai keliausime į aną pasaulį su plastikiniais vainikais dantyse. O gal ir ne.
