Garsiausias pasaulyje meno nusikaltimų seklys R.Wittmanas su bendraautoriumi Johnu Shiffmanu knygoje stengėsi kuo tiksliau rekonstruoti aprašomus įvykius. Jie peržvelgė oficialias ataskaitas, kitas meno nusikaltimų knygas, meno istorijos veikalus, asmeninius užrašus, vaizdo įrašus, nuotraukas ir kvitus, taip pat įvairius oficialius ir neoficialius dokumentus bei išrašus.
Autoriai daug kartų lankėsi nusikaltimų vietose ir muziejuose tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Europoje. Siekdami atkurti per pasalas vykusius dialogus, jie peržiūrinėjo sekimo vaizdo ir garso medžiagą bei išrašus.
R.Wittmano karjera, švelniai tariant, buvo labai neįprasta. Dažniausiai beginklis jis dalyvavo daugybėje slaptųjų operacijų, gaudė meno kūrinių vagis, sukčius ir juodosios rinkos prekeivius visame pasaulyje.
Knygos autorius net dvidešimt metų dirbo FTB specialiuoju agentu. Jis padėjo sukurti Meno nusikaltimų tyrimo grupę, buvo vyresnysis tyrėjas ir atstovavo Jungtinėms Valstijoms visame pasaulyje: vykdė tyrimus, konsultavo užsienio šalių policiją ir muziejus įvairiais meno nusikaltimų tyrimo, paveikslų paieškų ir saugumo klausimais.
Su R.Wittmano vardu susijęs Rockwello ir Rembrandto, Monet ir Picasso paveikslų, auksinių senovės Peru kario šarvų, impresionistų judėjimą įkvėpusios Rodino skulptūros, retos Pilietinio karo kovinės vėliavos, kurią mūšyje nešė kariai, ir kitų neįkainojamo meno bei senienų atgavimas.
Jo sugauti meno vagys ir aferistai – turtingi ir vargšai, protingi ir kvailiai, organizuoti nusikaltėliai ir beviltiški vienišiai. Štai kontrabandininkas, atnešęs jam pagrobtą VI a. lobį, pasirodė esąs aukšto rango diplomatas, o vertintojas, pavogęs nesuskaičiuojamą daugybę relikvijų iš karo didvyrių palikuonių, buvo aristokratiškai atrodantis sukčius.
FTB apskaičiavo, kad per šias rizikingas operacijas buvo susigrąžinta meno šedevrų ir retų istorinių artefaktų už šimtus milijonų dolerių. Anot R.Wittmano, statistika jam nerūpi. O kas vertingiau – Rembrandto autoportretas ar karius į mūšį vedusi Amerikos vėliava? Jie abu – neįkainojami.
Johnas Shiffmanas yra „The Philadelphia Inquirer“ reporteris. Buvęs teisininkas ir Baltųjų rūmų bendradarbių programos direktoriaus pavaduotojas pelnė ne vieną apdovanojimą kaip žurnalistas, o 2009 metais buvo Pulitzerio premijos finalininkas.
IŠTRAUKA
Filadelfija, 1998-ieji.
Dirbant slaptuoju agentu, visada verta savo „taikinį“ iš kito miesto pasitikti oro uoste. Mažiau tikėtina, kad ką tik iš lėktuvo išlipęs vaikinas turės ginklą. Pilietinio karo artefaktų kolekcininką Charlie´į Wilhite’ą sutikau jo lėktuvui vos nusileidus Kanzase. Mudu sulindome į maršrutinį autobusą, vežantį į Embassy Suites viešbutį, esantį netoli Filadelfijos oro uosto. Buvo žvarbi sausio popietė, spaudė kokių dvidešimt penkių laipsnių šaltis, ir Wilhite’as autobuse kiūtojo su slidinėjimo striuke ir pirštinėmis, spausdamas didelį juodą sportinį krepšį. Jokio kito bagažo neturėjo. Žinojau, jog tą patį vakarą jam užsakytas skrydis atgal, todėl įtariau, kad prekę turi krepšyje. Wilhite’as buvo vidutinio amžiaus, ištįsęs nevikrus vyras blyšku veidu ir nevykusiai atgal sušukuotais šviesiais plaukais. Jis avėjo kaubojiškus batus ir kalbėjo su pietietišku akcentu. Kai atsidūrėme viešbučio kambaryje, stengiausi padaryti taip, kad Wilhite’as jaustųsi patogiai. Įpyliau dvi stiklines kokakolos ir pastačiau ant stalo su dviem kėdėmis, kad būtume tiesiai priešais slaptas stebėjimo kameras.
– Sveiki atvykę į Filadelfiją, – pasisveikinau.
– Ačiū, bičiuli. – Jis nusivilko striukę, nusimovė pirštines. – Labai ačiū.
– Pirmą kartą čia lankotės?
– Taip, – atsakė jis. – Tikiuosi, apsilankymas bus įsimintinas.
– Ir aš to tikiuosi. Abu nusijuokėme. Wilhite’as atsegė sportinį krepšį ir aš kiek įsitempiau. Nors pasitikau jį oro uoste, niekada negali žinoti, ką žmogus vežasi. Dirbdamas slaptuoju agentu visada rizikuoji tapti apiplėšimo auka. Prieš daugelį metų kartą manęs vos neužpuolė per pasalą viešbutyje. Žmogus tvirtino dirbantis CŽV ir norintis pirkti deimantų už 15 milijonų dolerių slaptoms operacijoms Europoje finansuoti. Filadelfijos deimantų prekeiviai perspėjo FTB ir aš, norėdamas su juo susitikti, apsimečiau deimantų prekeiviu. Kalbėdamas telefonu leidausi įtikinamas jo beprotiškos istorijos ir mudu sutarėme susitikti netoliese esančiame viešbutyje; pasakiau jam, kad deimantus atsinešiu lagaminėlyje, kurį būsiu antrankiais prisirakinęs prie riešo. Į šiltą viešbučio vestibiulį vyriškis atėjo užsidėjęs akinius nuo saulės ir apsivilkęs šiltą striukę. Mudu pasukome prie liftų, tačiau toji striukė ir pats vyras sukėlė man įtarimą, daviau ženklą jį suimti čia pat, vestibiulyje. Paaiškėjo, kad jis po striuke nešėsi šaunamąjį ginklą ir kirvį, o ne pinigus už deimantus. Rengėsi mane nužudyti, nukirsti man ranką ir pabėgti su brangakmeniais. Todėl lengviau atsidusau, kai iš krepšio Wilhite’as išsitraukė tvarkingai sulankstytą raudonos, baltos ir mėlynos spalvų puikiai išsilaikiusią XIX amžiaus Amerikos vėliavą. Paskubomis ją išlankstęs užmetė ant nedidelio apskrito staliuko, vėliavos kraštai nusviro žemyn, apibrizgę pakraščiai kabėjo vos per kelis centimetrus nuo žemės. Mano žvilgsnį prikaustė trisdešimt penkios auksinės žvaigždės mėlyname fone, net suvirpėjau, kai Wilhite’as šiurkščiai nubraukė nuo žvaigždžių nubyrėjusius aukso lakštų trupinius ant viešbučio kilimo. Žvaigždės buvo neįprastos, išmėtytos atsitiktine tvarka, netiksliais apskritimais, nelyginant žvaigždės nakties danguje. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, tarsi šoktų. Vienos iš septynių raudonų juostų viduryje storomis spausdintinėmis raidėmis buvo parašyta 12TH REG. INFANTRY CO’A. Vėliava atrodė lygiai taip, kaip ją apibūdino mano informatorius iš Jungtinių Valstijų kariuomenės Karo istorijos centro. Tai buvo Afrikos korpuso Dvyliktojo pėstininkų pulko mūšio vėliava, kone šventas afrikietiškojo laikotarpio Amerikos istorijos artefaktas, viena iš vos penkių per Pilietinį karą išlikusių vėliavų. Apatiniame kairiajame vėliavos kampe tebebuvo prisegta kariuomenės muziejaus nuosavybę patvirtinanti etiketė „HP 108.62“. Sugavęs mano žvilgsnį Wilhite’as nusišypsojo. – Gražuolė, tiesa? – Man ji tiesiog puiki, Charlie‘i. Mūšio vėliava skiriasi nuo kitų antikvarinių vertybių. Vėliavos, iškeltos kareivių Makenrio forte, jūrų pėstininkų Ivo saloje ar ugniagesių Pasaulio prekybos centre – tai Amerikos ryžto simboliai. Legenda apie mūšio prie Makenrio forto vėliavą įkvėpė sukurti mūsų nacionalinį himną. Ir šiandien sudriskusi seniausia Star-Spangled Banner vėliava yra labiausiai dominantis artefaktas, eksponuojamas Smitsono institutui priklausančiame Nacionaliniame Amerikos istorijos muziejuje, kasmet ją aplanko kokie šeši milijonai turistų. Vėliava, pasiūta rankomis iš trylikos metrų ilgio vilnos lakštų, yra vertingiausias visos Smitsono instituto kolekcijos artefaktas, ji vertingesnė už deimantą „Žydroji viltis“, Charleso Lindbergho lėktuvą Spirit of Saint Louis ir kosminį Apollo 11 modulį.
Kadangi buvau Pilietinio karo artefaktų kolekcininkas mėgėjas, žinojau, kad pulko vėliavos mūšyje vaidindavo esminį vaidmenį, jos nebuvo tik simbolis. Vėliavą nešantys kariai būdavo tarsi kelrodžiai visam pulkui, rodantys kelią mūšio chaose ir kakofonijoje. Pulko vėliavos tiesiogine žodžio prasme žymėdavo mūšio liniją, ties kuria žuvo dešimtys tūkstančių karių iš Šiaurės ir Pietų. Ir viena, ir kita pusė stengėsi nukauti priešininkų vėliavnešius, atimti iš jų pagrindinę komunikacijos priemonę. Nešti pulko vėliavą į mūšį buvo laikoma didele garbe, bet drauge tai buvo didžiulė asmeninė atsakomybė ir rizika. Wilhite’o į viešbučio kambarį atvežta mūšio vėliava buvo svarbi ir dar vienu požiūriu. Dvyliktojo pulko vėliava, daugiau nei dešimtmetį dingusi iš kariuomenės archyvų, buvo tikras drąsos, pasiaukojimo ir rasių istorijos simbolis. Ilgus metus kabėjusi garbingoje vietoje Vest Pointe, vėliava buvo perkelta į Kariuomenės muziejų Vašingtone. Remiantis senais įrašais, aštuntojo dešimtmečio viduryje ji buvo paskolinta kaip parodos eksponatas Pietų Karolinai, bet taip niekada ten ir neatsidūrė. Pirmą kartą apie jos vagystę sužinojau likus mėnesiui iki pažinties su Wilhite’u. Kariuomenės istoriją tyrinėjanti mokslininkė iš Vašingtono Leslie Jensen paskambino ir pranešė, kad kariuomenės tyrėjai seka žmogų, bandantį juodojoje rinkoje parduoti Dvyliktojo pulko vėliavą. Jensen paklausė, ar FTB galėtų padėti. Paprašiau jos daugiau papasakoti apie vėliavą.
– Ją nešdami žuvo mažiausiai penki vyrai, – ištarė Jensen. – Štai kodėl ji vadinama kruvinąja vėliava. Šis pulkas iš Luizianos, paaiškino ekspertė, Jungtinių Valstijų pilietiniame kare ir apskritai Jungtinių Valstijų kariuomenėje vaidino ypač svarbų vaidmenį. Jis vienas pirmųjų dalyvavo pagrindiniame mūšyje. JAV Nepriklausomybės ir 1812 metų karuose dalyvavo šiek tiek laisvų juodaodžių, kariniame jūrų laivyne jų buvo dar gerokai prieš Pilietinį karą, bet pati mintis apginkluoti visą pulką juodaodžių vis dar atrodė kontroversiška. Karo pradžioje Pietų valstijos ėmė vergus į Konfederacijos kariuomenę, tačiau prezidentas Lincolnas iš pradžių nesutiko samdyti juodaodžių karių. Sąjungos kariuomenei kelis pirmuosius mūšius pralaimėjus, Lincolnas įsakė priimti dešimtis tūkstančių juodaodžių vyrų į palaikančias kariuomenės pozicijas, bet neleido jiems duoti ginklų. Sąjungos kariuomenės vadai baiminosi, kad neišbandyti kareiviai gali išsilaisvinti ir mūšio įkarštyje pabėgti. Vis dėlto susidūrę su karo tikrove ir siaubu, Sąjungos generolai palengva pakeitė nuomonę. 1862 metų rudenį, kai Lincolnas paskelbė, kad nuo 1863 metų sausio 1 dienos visi vergai bus laisvi, juodaodžiai, savarankiškai susitelkę į būrius, prisijungė prie baltųjų Masačusetse, Pietų Karolinoje ir Luizianoje. Vienas jų buvo Dvyliktasis būrys prie Naujojo Orleano.
Visa ši istorija sukosi mano galvoje, kai mudu su Wilhite’u viešbučio kambaryje laikėme kruvinąją vėliavą už keturių kampų. Galėjau tą niekšą tada ir suimti, duoti ženklą greitojo reagavimo būriui ir tikėtis, kad Wilhite’as pasiduos. Bet aš norėjau daugiau. Norėjau įlįsti į jo galvą. Norėjau daugiau sužinoti apie žmogų, galintį parduoti šią kruviną vėliavą, ypač apie tokį žmogų kaip Wilhite’as, kuris skelbėsi esąs Pilietinio karo entuziastas. Kaip jis gali būti toks bejausmis, kaip gali siekti naudos iš pavogtos istorinės vertybės? Žinoma, dar norėjau, kad jis pripažintų kaltę, kol įjungtos stebėjimo kameros. Reikėjo įrodyti jo ketinimus – priversti prisipažinti, kad jis žino parduodąs vogtą istorinį artefaktą, ir tą prisipažinimą užfiksuoti. Nenorėjau, kad suėmus jo advokatas pareikštų, jog tai buvo kažkoks nesusipratimas, kad vėliavą Wilhite’as įsigijo teisėtai, nežinodamas, jog ji vogta.
Ruošdamasis lemtingam žingsniui atsilošiau kėdėje ir gurkštelėjau kokakolos.
– Ar jums pavyko sužinoti, iš kur ji? Jis atsakė, kad iš muziejaus Kolorade, ir tapo aišku: vėliava vogta.
– Pasakau jums tai iš karto. Nenoriu jūsų klaidinti. Gerai žinau, kiek ji galėtų būti verta, jeigu parduočiau ją atvirai. Bet aš nenorėjau rizikuoti.
