Jūsų dėmesiui – pokalbis su vertėja apie naujausią H. Murakami knygą „Komandoro nužudymas II“, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“, apie autoriaus kūrybą ir kodėl, Gabijos manymu, grožinio kūrinio vertimas – sykiu ir jaudinantis, ir liūdnas užsiėmimas.
Lietuvių kalba visai neseniai pasirodė japonų rašytojo H. Murakami romano „Komandoro nužudymas“ antroji dalis. Tai išties didelės apimties dvitomis, ir norisi klausti: ar tai buvo pirmasis jūsų kaip vertėjos susidūrimas su šiuo autoriumi? Kokį įspūdį paliko, kas labiausiai įstrigo verčiant?
Yra tekę skaityti nemažai Murakami romanų ir apsakymų net trimis kalbomis – lietuviškai, angliškai ir japoniškai, bet pati šio autoriaus kūrinį verčiau pirmą kartą.
Pajutau netikėtai ryškų kontrastą tarp pirmojo ir antrojo knygos tomų. Pirmąjį tomą verčiau su klaustukais akyse, nes jo struktūra man pasirodė dar labiau „išplaukusi“ nei įprasta Murakami kūryboje, o pasakotojo ir pagrindinių veikėjų postringavimai – dar vingresni ir sukantys platesnius ratus.
Žinoma, knyga nepaprastai vizuali, sužadinanti vaizduotę, joje kupina unikalių, gražių vaizdinių ir leitmotyvų, bet klausiau savęs – kur visa tai veda, jei apskritai kur nors veda? Visgi antrajame tome ėmė ir nuvedė – jame viskas, kas iki tol skambėjo abstrakčiai ir neaiškiai, ėmė įgauti pavidalą, palaidi istorijos galai susirišo, romano struktūra tapo protu suvokiama, pasakojimą pasidarė kur kas lengviau sekti ir, neslėpsiu, siužetas tapo toks įtemptas, kad neretam skaitytojui, ko gero, bus sunku nuo knygos atsitraukti.
Manau, kad kaip tik toje apgaulingai plaukiojančioje pasakojimo eigoje, pamažu įgaunančioje prasmę, ir slypi grožis.
H. Murakamis lietuvių skaitytojams pažįstamas jau gerus penkiolika metų, tad jo pristatinėti nebereikia. Hipnotizuojantis, sapniškas, mistiškas, siurrealus – tokiais žodžiais dažniausiai apibūdinami autoriaus romanai. Ar „Komandoro nužudymas“ ne išimtis?
Tikrai ne išimtis. Tiesa, matyti didelių užmojų apmatai – galbūt net didesnių nei daugumoje kitų jo romanų: regis, autorius šįkart norėjo parašyti labiau mitologinį romaną, klasikine prasme archetipinį pasakojimą.
Anotacijoje pabrėžiama, kad šis dvitomis – knyga apie nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną. Kiek šiame kūrinyje iš tiesų svarbus menas, menininko figūra? O kaip pasirodė jums – kas šioje knygoje svarbiausia?
Mano santykis su meno vaidmeniu „Komandoro nužudyme“ labai nevienareikšmis. Buvo pora akimirkų, kai versdama vieną ar kitą pokalbį tarp veikėjų irzau ir mintimis bariausi su rašytoju: „Tai ką, Haruki, norėjai išleisti esė rinktinę apie meną, bet jokia leidykla nepriėmė? Teko viską sukišti į romaną? Nelabai organiškai tau pasisekė sukrėsti esė turinį į šitą dialogą, atvirai sakau.“
O visgi pačiu knygos siužetu ir pagrindinio veikėjo-pasakotojo asmeniu Murakami iš tiesų užkabino kažką esminio; ne tik apie kūrybiškumą, bet ir apie žmogiškumą. Man artima mintis, kuriai, regis, pritartų bevardis pagrindinis veikėjas: menininkas kuria ne dėl kaži kokių pakylėtų intelektualinių ar filosofinių priežasčių; tiesiog kuria, nes jam „taip reikia“. Jam to reikia ir jam taip smagu. Ir ne visada galima ar reikia tą procesą bei jo prigimtį išnarstyti, išsamiai paaiškinti.
Kita vertus, man labai patiko ir praktiniai menininko profesijos aspektai, pavaizduoti „Komandoro nužudyme“: kartais meno kūrimas yra „tiesiog darbas ir tiek“, kaip bet kuri kita veikla, ir nereikia jo mistifikuoti (nors nuo to jis, žinoma, nė kiek ne blogesnis). Tikiu, kad kitas skaitytojas, perskaitęs tą patį kūrinį, gali prieiti ir prie visai kitokios išvados.
Teko skaityti bent kelias šios knygos recenzijas, kuriose to pakylėto meno ištroškę kritikai piktinosi knygos pabaiga: ką, nejaugi trukt už vadžių ir vėl iš pradžių? Veikėjas tarsi grįžo į lygiai tą patį, pradinį tašką, iš kurio pajudėjo? Kaip nyku! Bet man pasirodė, kad tokių atsiliepimų autoriai atsisako suprasti, kas iš tiesų įvyko romane. Sakytum, jiems liko neįskaitoma menininko dvasinė transformacija, asmens persikėlimas į visiškai kitą kokybinį lygmenį – vien todėl, kad tai atrodo visai kitaip nei tikėtasi ir nepasiduoda klišėms.
Knygų tinklaraštyje „Knygos nugarėlė“ pirmąją romano dalį apžvelgdamas Artūras Ketlerius rašo: „Kiekvieną kartą į rankas paėmęs jo (Murakami – red.) kūrinį, žadu, kad šį kartą tikrai ką nors suvoksiu, tačiau nesuvokiu. Bet tai netrukdo ir toliau mėgautis šio rašytojo kūriniais.“ Iškalbinga citata ir taip jaučiasi turbūt ne vienas Murakami romanų skaitytojas. Kaip jums atrodo, ar įmanoma suprasti / perprasti Murakami ir jo daugiasluoksnes metaforas, ar verčiau nevarginti galvos ir labiau atsiduoti jausmui, mėgautis?
Murakami yra kiek apgaulingas, dviprasmiškas. Lietuvoje jis dažnai pakliūva į bestselerių, „savaitgalio knygos“ ir panašias temines knygynų lentynas, bet jo lengvai skaitomas, įtraukiantis stilius slepia sluoksnių sluoksnius literatūrinių aliuzijų, nuorodų į klasikinę tiek Europos, tiek Japonijos kultūrą, o taip pat gausias užuominas į Amerikos literatūros aukso fondą. Murakami ne kartą griebėsi graikų mitų kaip atramos taško savo romanų siužetams, ir nesigilinant į visą šį kultūrinį paveldą kai kuriuos rašytojo kūrybos aspektus gali būti sunku „atrakinti“, iššifruoti. Lyg ir kažką nujautei, supratai intuityviai, bet sąmoningai tarsi lieki nesupratęs.
Nežinau, kiek aš teisi, bet nemanau, kad šis rašytojas siekia keistumo vardan keistybių. Jis tikrai savaip, užkoduotai, simboliškai siekia pasakyti, atskleisti kai ką konkretaus (tegu ir sunkiai įvardijamo, bet apčiuopiamo). Tai nėra lengva, „popsinė“ literatūra, kad ir kaip maloniai, „kokakoliškai“ ji slystų gerkle – joje tikrai yra ką pakapstyti.
Kita vertus, man patinka, kad ją suvokti, priimti ir išjausti galima labai įvairiais lygmenimis – nepaisant jo gausaus apsiskaitymo ir tam tikro „moksliukiškumo“, nemanau, kad Murakami tiktų vadinti intelektualiniu snobu. Tad sureikšmintai intelektualus nusiteikimas veikiausiai nėra būtinas ir jo skaitytojams, neriantiems į naujausią kūrinį.
Gal nesuklysiu teigdama, kad tarp skaitytojų neformaliai egzistuoja tokia lyg ir atskira knygų kategorija – knygos Murakami gerbėjams. O kaip jūs pati, Gabija, – priskirtumėte save prie Murakami gerbėjų? Ir jei taip – kokie autoriai ir jų kūriniai, jūsų galva, tinka į kompaniją H. Murakamiui?
Aš „persirgau“ Murakamiu labai sunkia forma: buvo laikotarpis, kai skaičiau visas jo knygas visomis kalbomis, kokios tik man buvo tuo metu prieinamos. Įdomu tai, kad jau kurį laiką nebesekiau naujausios šio autoriaus kūrybos ir mudviejų santykiai buvo gerokai atšalę, kai „Baltos lankos“ pasiūlė versti „Komandoro nužudymą“. Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad profesinis mano susidūrimas su šiuo autoriumi įvyko būtent tuo metu, kai galėjau kur kas blaiviau, kritiškiau ir su mažiau idealizuojančios fanės susižavėjimo pažvelgti į jo kūrybą. Man tai nebebuvo taip asmeniška.
Versti meno kūrinį – grožinę knygą ar filmo subtitrus – visada šiek tiek liūdnas, bet ir jaudinantis procesas. Liūdnas, nes jautiesi panašiai kaip tas fokusininko pasirodymo žiūrovas, kuriam teko dirstelėti į užkulisius. Kai pamatai: „Ahaa, tai štai kaip jis tai daro!“, triukai ima atrodyti kiek mažiau magiški ir užburiantys; nemenka dalis pasirodymo žavesio dingsta. Kita vertus, gali geriau įvertinti profesinę rašytojo (kino atveju – režisieriaus, scenaristo) meistrystę ir pajusti, kad prisidėjai prie mažai kam matomo ir žinomo proceso, taip sakant, vidinės kūrinio virtuvės. O tai irgi savotiškai jaudina ir intriguoja.
Rekomendacijos Murakami gerbėjams – sudėtinga užduotis, nes pirmiausia kyla pagunda rekomenduoti autorius, kurie dar nėra išversti į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, Morimi Tomihiko, Alasdair Gray. Galbūt kai kas nesutiktų su tokia interpretacija, bet man visada atrodė, kad tam tikra Murakamiui gimininga įkvėpta beprotybe pasižymi ir Amélie Nothomb darbai. Nežinau, kiek tai susiję su tais panašumais, bet ši lietuviams skaitytojams pažįstama belgė ponia vaikystę praleido Japonijoje.
