G.Mareckaitė yra viena minėtos knygos pašnekovių, herojų, papasakojusi autorei apie Vilniaus Rasų rajoną ir jo istoriją.
„Atsivertusi tą knygą pasijutau šiek tiek apiplėšta – mano 2013 metais išleista knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ lyg ir neegzistuoja, o dideli gabalai, ištisos pastraipos iš jos egzistuoja.
Nustebau, kad G.Lunevičiūtė ištisas pastraipas iš mano knygos nurašė visiškai nepakeitusi, net su tais pačiais skiriamaisiais ženklais, ir pavertė jas neva buvusiu mūsų pokalbiu. Tačiau aš jai to, o ypač lygiai taip pat kaip savo knygoje nesu kalbėjusi.
Dar labiau nuliūdau, kad G.Lunevičiūtės knygos pabaigoje pateiktame šaltinių sąraše mano knygos „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ nėra. Ji lyg tarp kitko paminėta teksto įžangoje, kad štai G.Mareckaitė yra parašiusi tokią knygą. Bet ar toks formalus paminėjimas suteikia teisę nurašinėti ištisas pastraipas iš anksčiau pasirodžiusio leidinio?“ – stebėjosi G.Mareckaitė.
G.Mareckaitė teigė, kad su G.Lunevičiūte nėra kalbėjusi apie leidimą naudoti jos knygos ištraukas. Tokio leidimo nėra suteikusi ir G.Mareckaitės knygą išleidusi R.Paknio leidykla. G.Mareckaitė tikino nemačiusi ir neaprobavusi galutinio G.Lunevičiūtės teksto su pasisavintomis citatomis, patekusio į knygą „Vilniaus atminties punktyrai“.
„Prieš kokius trejus metus G.Lunevičiūtė užsiminė, kad ruošiasi rašyti knygą apie Vilnių. Nuvykome į Rasas, aš jai su malonumu viską aprodžiau, papasakojau. Po kurio laiko ji darsyk apsilankė pas mane su fotografu. Ir viskas. Tada prieš Vilniaus knygų mugę aš pamačiau jos knygą ir labai nustebau, kad prabilau tarsi iš savo ankstesnės knygos. Ilgai lyginau su savo knyga G.Lunevičiūtės tekstą – jame daugiau nei pusė tiesiog nurašyta nuo mano knygos, aš net esu susižymėjusi puslapius, iš kurių tos pastraipos pasisavintos“, – kalbėjo G.Mareckaitė.
Ji sakė palyginusi ir kelis kitus G.Lunevičiūtės knygoje esančius interviu su jų pašnekovų anksčiau pasirodžiusiomis knygomis. G.Mareckaitei krito į akis, kad pašnekesys su muzikologu Edmundu Gedgaudu taip pat pilnas ištraukų iš jo ankstesnės knygos „Prisijaukinant Vilnių“. „Tačiau negaliu žinoti, gal su E.Gedgaudu autorė suderino tokį interviu darymo būdą“, – kalbėjo G.Mareckaitė.
Ji teigė, kad LATGA jai siūlė kreiptis į teismą, tačiau 81 metų moteris teigė tam neturinti nei jėgų, nei laiko.
Autorei liūdna
„Labai liūdna dėl susidariusios nemalonios situacijos, – Lrytas.lt ištarė G.Lunevičiūtė. – Ypatingai gaila, kad iškilo toks nesusipratimas, nes aš neturėjau nei mažiausio motyvo ką nors slėpti. Net pagalvojus nebūčiau, kad bendraujant tokia, atrodytų, nekonfliktine tema, norint kuo plačiau papasakoti apie įstabius senųjų vilniečių prisiminimus ir nuoširdžiai besižavint jos talentu ir tiesiog įsimylėjus Rasų kvartalą jos dėka, praėjus dešimčiai mėnesių po knygos išleidimo, prieš Kalėdas, galima sužinoti, kad kilo konfliktas. Dėl to nuoširdžiai apgailestauju.“
– Papasakokite, kaip vyko bendradarbiavimas su G.Mareckaite, susijęs su jūsų knyga „Vilniaus atminties punktyrai“? – paklausiau G.Lunevičiūtės.
– 2016 m. sumanius pakalbinti senuosius vilniečius (jau vėliau knyga gavo pavadinimą „Vilniaus atminties punktyrai”) G.Mareckaitė buvo viena pirmųjų pašnekovių, su kuria susisiekiau būtent po perskaitytos knygos „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, kuria likau sužavėta. Mes susitikome jos gimtajame Rasų rajone, vaikščiojom ir kalbėjom apie jai brangias vietas. Didelė dalis pokalbio buvo įrašinėjama. Pokalbio tikslas buvo surinkti medžiagos knygai apie senuosius vilniečius. Man mūsų susitikimas pasirodė labai šiltas ir malonus. Iš išsamaus įrašo po to padariau dešimties minučių radijo reportažą. Po reportažo ištransliavimo pabendravome el. laiškais, atsiunčiau nuotraukas iš mūsų susitikimo.
Po to bendravau su kitais žmonėmis, o 2017 m. vasarą susiskambinus su G.Mareckaite atvykome pas ją į namus kartu su fotografe. Susitikimo tikslas buvo perfotografuoti jos asmeninį nuotraukų archyvą, ką ir padarėme, susitarti dėl portretinių nuotraukų knygai fotografavimų. Nutarėme, kad tai geriau daryti mieste, buvo pajuokauta, kad ji visada norėjo nusifotografuoti Rasų kapinėse, bet gal šį kartą geriau eiti į miestą. Fotosesija vyko kitą kartą, jos rezultatai yra knygoje. Tą kartą, kai kartu su fotografe lankėmės pas G.Mareckaitę namuose, aš atlydėjau fotografę norėdama ir parinkti nuotraukas, reikalingas knygai, ir perskaityti tekstą, kurį atsinešiau atspausdintą ir išsiaiškinti kelias vietas. Kaip visada ir būna tokiais atvejais, buvo ir korekcijų, kurias pasižymėjau. Yra savaime suprantama, kad pristačiau visą tekstą, keliose vietose papildytą G.Mareckaitės žodžiais iš jos pačios atsiminimų knygos, nes knygoje tos mintys, kurios buvo pradėtos sakyti arba išsakytos vaikščiojant, buvo vaizdingiau suformuluotos.
2018 m. sausio mėn. iš G.Mareckaitės gavus pasveikinimą Vilniaus gimtadienio proga, laiške parašiau, kad grįžtu prie intensyvesnio darbo su knyga. 2018 m. rugpjūčio mėn. el. laišku kalbam apie tai, kad į ją kreipčiausi, jeigu reikės jos dėdės privataus gyvenimo nuotraukų. Kadangi intensyviausias darbas prie knygos buvo 2019 m., aš tiek telefonu, tiek ir el. laiškais vasarą klausiau keletos patikslinimų, taip pat pasidalinau asmeniniais išgyvenimais dėl jautrių jos tekstų, nesusijusių su Vilniumi, tačiau priminusių mano vaikystės šuniuką. 2020 m. pradžioje telefonu teiravausi dėl vienos jos asmeninio archyvo nuotraukos, nes knyga jau buvo beveik baigta rengti spaudai, reikėjo patikslinimo, po to ją atsiunčiau el. paštu ir gavau atsakymą. Po to kviečiau į Knygų mugę, tačiau ji, deja, pasiligojo ir negalėjo atvykti.
Visuose mūsų susirašinėjimuose bendravimas buvo labai mielas ir malonus, dauguma prasideda kreipiniu „Miela Gabija“. Tad man atrodė, kad mūsų bendravimas yra abipusiai malonus.
Pavasarį, karantino metu, Gražina atsiuntė el. laišką, kurį čia norėčiau pacituoti: „Gerb. Gabija, sveikinu išleidus spalvingą knygą, tikėkimės, kad ji nenuskęs tarp daugybės kitų vilnietiškos tematikos leidinių./.../ jau esu knygą įsigijusi, viskas gražu, tačiau esu nustebusi, kad mano išleistos knygos, kurios, atrodo, buvo Jums svarbios ir naudingos, neįtrauktos į Jūsų pateiktą literatūros apie Vilnių sąrašą. (Kalbu apie „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ ir „Debesų karžygys. Legenda apie Praną Žižmarą“). Linkiu Jums visokeriopos sėkmės! G.Mareckaitė”
Atsakiau, kad ji yra įrašyta įžangoje, pristatant ją. Tuo pokalbis ir užsibaigė: ji neišsakė pageidavimo, kad ji ten būtų, neparodė nepasitenkinimo ar nusiminimo. Gaila, bet tarp eilučių neperskaičiau to, kas galėjo būti labai lengvai pataisoma, nes rengiant knygos antrą leidimą galėjome viską suderint, ramiai pasitikti šventes, ir toliau gyventi susitaikyme.
Kaip suprantu, pagrindinis dalykas, sukėlęs šią nemalonią situaciją, ir yra literatūros sąrašas. Tai supratau prieš pat Šv. Kalėdas gavusi oficialų laišką iš LATGA. Iki to laiko nebuvo jokio pokalbio. Ir tik taip sužinojau, kad yra kažkokia problema.
– G.Mareckaitė teigia, kad knygoje skelbiamame pokalbyje į jos lūpas įdėjote nemažai pastraipų iš jos knygos „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, 2013 m. išleistos R.Paknio leidyklos. Be to, tiek ji, tiek R.Paknio leidykla teigia, kad nesuteikė jums leidimo to daryti. Ar tai tiesa?
– Vizito jos namuose metu pristatydama tekstą aš jį pristačiau visą ir dar prisimenu pasakiusi, kad bent jau „šiose vietose klaidų tai neturėtų būti“. Kadangi pastabų nebuvo išsakyta, tai priėmiau kaip pritarimą. Tekstai su knygos herojais buvo derinami įvairiai: su kai kuriais jų namuose iki vėlumos, skaitant tekstą. Su kai kuriais – rašytiniu būdu, kai kuriems garbaus amžiaus pašnekovams padėjo jų artimieji. Į visas pastabas atsižvelgiau, prie knygos ilgai dirbo dvi redaktorės (kurių viena, beje, yra ir G. Mareckaitės knygos redaktorė), o likę netikslumai buvo ištaisyti antrojo leidimo metu, laiku apie juos sužinojus.
Aš net nepagalvojau, kad reikėtų turėti dokumentą, įrodantį, kad žmogus, su kuriuo iki tol maloniai bendrauta tiek žodžiu, tiek raštu, žino, jog bendraujama dėl knygos, ir kad jis sutinka su savo žodžiais. Tai yra mano didžiausia klaida dėl nepatyrimo rengiant knygą, ir ją aš pripažįstu, tai iš tiesų labai nemaloni ir skaudi pamoka.
– Kodėl savo knygos skyriaus, kuriame skelbiamas iš įvairių šaltinių sukompiliuotas interviu, prieš knygos išleidimą neparodėte pašnekovei ir negavote aprobacijos, oficialaus leidimo?
– Tai nėra iš „įvairių šaltinių sukompiliuotas interviu“. Tai yra fizinio susitikimo metu darytas interviu, kuris yra papildytas pačios pašnekovės žodžiais iš jos pačios knygos, kuri yra pristatyta skyriaus apie ją įžangoje. Su tuo tekstu ji buvo supažindinta mano apsilankymo metu. Po to keletą kartų kalbėjomės apie neaiškumus rengiant knygą, tad apie knygą ir jos turinį tikrai buvo žinota. Pripažįstu, kad galėjau pasiūlyti peržiūrėti galutinį knygos maketą.
– Ar tiesa, kad ir kai kurie kiti knygos skyriai, tarkime, pokalbis su E.Gedgaudu, sukompiliuoti panašiu būdu?
– Su ponu Edmundu Gedgaudu bendravome jo namuose, po to tekstą derinome elektroniniais laiškais. Tokia klausimo formuluotė sumenkina ne tik mano, bet ir jo darbą dirbant su tekstu. Iš tiesų yra labai skaudu, kad žmogaus žodžiai apie jam rūpimus dalykus vadinami „kompiliavimu“. Vakar pasikalbėjome telefonu ir pats ponas Gedgaudas nieko nežino apie jo pavardės minėjimą šiame kontekste.
– Kodėl jūsų knygos šaltinių sąraše neatsidūrė G.Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, nors akivaizdu, kad ja naudojotės?
– G. Mareckaitės knyga, kaip ir kitų knygos herojų išleistos knygos, yra įvardijamos žmonių pristatyme, įžangose, pačioje matomiausioje teksto vietoje. Toks buvo sutarimas su leidykla, nusprendus, kad į literatūros sąrašą įtraukiami tie šaltiniai, kurie buvo naudoti aprašant objektus: mokslinė literatūra, tyrinėtojų darbai. Gali būti, kad šis sprendimas nebuvo teisingas ir jis yra lengvai ištaisomas, spausdinant kitus knygos leidimus. Būtent dėl to apmaudu, kad apie šią problemą sužinojome tik dabar, per trečias šalis, ir negalėjome laiku į tai tinkamai sureaguoti.
– Ar pripažįstate, kad ši situacija susijusi su, G.Mareckaitės žodžiais tariant, jei ir „ne suktybe, tai gudravimu“?
– Labai žaviuosi G. Mareckaitės talentu žodžiais kurti stebuklus. Dėl šio talento ir norėjau su ja susipažinti ir įtraukti jos istoriją į knygą, dėl jo ir Rasų rajonas daugeliui tapo išskirtinis ir masinantis susipažinti. Kiekvieną kartą ten vesdama ekskursijas pasakoju apie šį žmogų ir jo knygą, laidose ne kartą esu minėjusi, žinau, jog daugybė jaunų žmonių perskaitė jos knygas. Tenorėjau, jog visa tai būtų žinoma platesniam ratui, nes man yra svarbi Vilniaus atmintis. Ir tai, atrodo, pavyko. Ne, aš negudravau. Mano didžiausia klaida, kurią pripažįstu, kad ne visas mūsų bendravimas buvo dokumentuotas raštu.
Leidykla bandys tartis
„Balto“ leidyklos vadovė Daina Žemaitytė Lrytas.lt teigė, kad situacija išties keista ir kebli.
– G.Mareckaitė teigia, kad minėtoje knygoje skelbiamame pokalbyje į jos lūpas įdėta nemažai pastraipų iš jos ankstesnės knygos „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, 2013 m. išleistos R.Paknio leidyklos. Tiek ji, tiek R.Paknio leidykla teigia, kad nesuteikė oficialaus leidimo tai daryti. Kaip vertinate tokią situaciją? – paklausiau D.Žemaitytės.
– Interviu, vėliau tapusį „Vilniaus atminties punktyrų“ pokalbio pagrindu, G.Lunevičiūtė rengė perskaičiusi G.Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Pagal ją buvo paruošta daugelis interviu klausimų, tad nieko keisto, kad atsakymai yra panašūs – juk apie tuos pačius dalykus kalba tas pats žmogus. Pildydama ir koreguodama interviu G.Lunevičiūtė išties panaudojo ir keletą sakinių iš „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Galutinis tekstas buvo patikslintas ir suderintas su G.Mareckaite, tuo metu jokių pastabų dėl panaudotų sakinių ar atsikartojančių temų nebuvo išsakyta.
– G.Mareckaitė teigia, kad G.Lunevičiūtės knygos skyriaus, kuriame skelbiamas iš įvairių šaltinių sukompiliuotas interviu su ja, prieš knygos išleidimą jai nebuvo parodytas ir ji nedavė aprobacijos, oficialaus leidimo skelbti tokį interviu? Kaip pakomentuotumėte šią situaciją?
– Pagal leidyklos ir autoriaus pasirašytą sutartį, suderinti tekstą su knygos herojais turėjo G.Lunevičiūtė. Tai ji ir padarė: su vienais tekstas buvo derinamas el. laiškais, su kitais – skaitant popieriuje atspausdintą tekstą. Su visais knygos herojais, taip pat ir su G.Mareckaite, bendradarbiavimas buvo sklandus ir malonus, tad neatrodė, jog būtinas raštiškas patvirtinimas. Deja, praėjus keleriems metams, G.Lunevičiūtė ir G.Mareckaitė teksto derinimo situaciją prisimena skirtingai.
– Kodėl knygos šaltinių sąraše neatsidūrė G.Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, nors akivaizdu, kad G.Lunevičiūtė naudojosi ja?
– Knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ yra minima G.Mareckaitės pasakojimo įžangoje, pačioje teksto pradžioje, kaip ir kito „Vilniaus atminties punktyrų“ herojaus E.Gedgaudo knyga – jo pasakojimo įžangoje. Šaltinių sąrašą paprastai peržiūri vos vienas kitas skaitytojas, tad buvo nuspręsta herojų knygų pavadinimus rašyti ten, kur jie tikrai bus pamatyti ir deramai įvertinti. Nepakartoti tikslaus knygos aprašo šaltinių sąraše buvo klaida, kurią, esant galimybei, būtinai ištaisysime.
– Kaip spręsite šią keistą situaciją? Juolab turint omenyje, kad G.Lunevičiūtės „Vilniaus atminties punktyrai“ dalyvauja Metų knygos rinkimuose?
– Gerbiame autoriaus teises ir skrupulingai stengiamės jų nepažeisti. Todėl labai gaila, kad G.Mareckaitė su pretenzijomis tiesiogiai nesikreipė nei į leidyklą, nei į G.Lunevičiūtę. „Vilniaus atminties punktyrai“ pasirodė beveik prieš metus, tad laiko ir galimybių situacijai aptarti tikrai buvo pakankamai. Deja, tai sužinojome tik dabar ir iš trečiųjų šalių.
Situacija išties keista: vienos autorės žodis – prieš kitos autorės žodį, vienoks įvykių prisiminimas prieš kitokį, raštiškų įrodymų nėra. Tad ją išspręsti galima tik drauge aiškinantis aplinkybes ir siekiant abiem pusėms priimtino sprendimo. Tikimės, jog artimiausiu metu pavyks tai aptarti ir su G.Mareckaite, ir su R.Paknio leidykla.
