Kunigas Mozė Mitkevičius: „Sunkūs laikai atskleidžia tiesą apie žmogų“

Vienas tokių liudijimų – prieš pat Kalėdas pasirodžiusi knyga „Nesuskambėjęs pragaras“, kurioje kunigas išmintingai dėsto Dievo meilės kursą ir padeda gilintis į tikėjimo subtilybes.

„Adventas tam – ypač tinkamas laikas“, – sakė  Mozė. Jo knygą pristato leidykla „Alma littera“.

Kunigą M.Mitkevičių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Prašymas rašyti knygą subtiliai pasigirsdavo iš žmonių, iš apsilankymų parapijų susitikimuose, piligriminėse kelionėse, rekolekcijose ar paskaitose. Labai rimtai į tai nežiūrėjau, nes įsivaizdavau, kad knygos lengvai neatsiranda (išties nė iš tolo nenutuokiau apie jų atsiradimą!).

Pasaulį užklupusi pandemija drastiškai pakoregavo darbų planus ir dienotvarkę, galėjau pildyti duotą pažadą. 

Troškau, kad tai būtų knyga apie Dievo Žodį. Ir skirta ne tik išrinktiesiems, ištikimiems Bažnyčios lankytojams, bet visiems: tiek jau atradusiems Šventąjį Raštą, tiek tiems, kurie įvairių priežasčių vedini išdrįsta atsiversti šventuosius puslapius. 

– Psalmės visų pirma yra poezija. O poezija – tobula kalba, prasiskverbianti į giliausias sielos gelmes, pakylėjanti žmogų, gyvenimo išvargintuosius gaivinanti, dvasiškai sužeistus ar suluošintus gydanti, nevilties ištiktuosius guodžianti.

Psalmės yra ir Dievo Žodis. Jų statusas nė kiek nemenkesnis už Evangelijas ar kitas Šv.Rašto knygas. Galiausiai psalmės yra malda. Tai – ne tik žmogaus pokalbis su Dievu, bet ir Dievo pokalbis su žmogumi. 

– Dievas kalba įvairiais būdais. Vienas iš būdų išgirsti Dievą – imti klausytis Jo žodžių.

Galbūt pandemijos laikas ar advento tarpsnis gali pasitarnauti Dievo žodžio skaitymui. Kita vertus, skaityti ir suprasti – du skirtingi dalykai. Jei niekas nepaaiškina, kaip tuomet paprastam žmogui suprasti? Ne visi juk studijavo Šventąjį Raštą ar teologiją. 

Na, o grįžtant prie Dievo ir žmogaus pokalbio temos, svarbu pastebėti, kad šiam dialogui būdingi tie patys dėsniai, kuriuos taikome ir sau, mėgindami susikalbėti tarpusavyje.

Jokių mistinių patirčių, vien dėmesys ir pagarba kitam, gebėjimas „išeiti iš savęs“ ir atvirumas, trokštant kitą pažinti. Jei kiti žmonės tokie skirtingi, tai tik galime įsivaizduoti koks yra Kitoks Dievas. Kitokia ir Jo kalba arba Jo logika, kurios ir turime mokytis. 

– Turbūt esama įvairių dvasingumo pratybų, kurioms padedant galėtų būti pajuntamas Dievas. Tačiau man atrodo, kad šiandieninis žmogus labiau linkęs į technines praktikas, kurios turėtų neva greitai ir efektyviai užtikrinti tam tikrą rezultatą, nesvarbu gerą savijautą, teigiamą emociją ar net fizinį Dievo pajautimą per ašaras, nualpimą ar dar kaip nors.

Kartais atrodo, kad žmonės labiau trokšta ne tiek bendrauti su Dievu, kiek  būti dvasinėse aukštumose, pasitelkdami ir įvaldydami tam tikras technikas. Norima neeilinio patyrimo, kažkokios ekstazės formos ir nuo to tarytumei priklauso asmens dvasingumo lygis.

Pamirštama, kad santykyje su Dievu esama ir antrosios pusės, paties Dievo. To, kuris nėra įvaldytų technikų objektas, bet santykio dalyvis. Ir kaip žmonių santykiuose viskas banguoja, taip ir čia. Kartais pajunti labiau, kartais mažiau, kartais visai nejauti.

Jis neprivalo būti juntamas čia pat, mums užsigeidus. Kita vertus, ar pakeltume, jei Jis savęs nedozuotų? Ar mūsų smegenys atlaikytų nepridengtą jų Kūrėją?

Turbūt todėl ir galime tik palaipsniui artintis prie Jo, tik tam tikromis akimirkomis išgyvenant tikrumą, suvokiant, jog tai, kas įvyko, buvo iš Dievo.

Dievo patirtis be galo pranoksta žmogiškąją, tad ir kalbėti apie Dievą turbūt tegalime tik metaforomis, atskleidžiančiomis tai, į ką panašus yra Dievas, o ne tai, kas Jis yra. Čia įsijungia ir Dievo pedagogika, palaipsniui auginanti žmogų. 

– Nepaisant žmogaus susireikšminimo, kuris ir išvirsta vienokiu ar kitokiu būdu į neteisingą santykį ne tik su pasauliu, bet ir kitais žmonėmis, Dievo kantrybė vis dėlto yra begalinė. Nes kitaip jau seniai nebūtų likę nei pasaulio, nei žmonių.

Galbūt daug svarbiau pastebėti, kad Dievo kantrybė remiasi Jo begaline meile ir troškimu būti su žmogumi. Tokią kantrybę galime atpažinti ir tėvų santykiuose su vaikas. Kad ir kas benutiktų, tėvai vadovaujasi ne vien teisingumu, bet ir besąlygine meile, gėrio savo vaikams troškimu, ir noru būti su jais, matant juos laimingus. Visa tai kyla iš vilties, jog vaikai vieną dieną supras tai, ko kol kas negali ar ir nenori suprasti. 

– Galbūt tai susiję ir su mūsų prigimtimi. Viena vertus, esame sukurti pagal Dievo paveikslą, taigi trokštame būti savarankiški, patys tvarkyti visus reikalus, kurti, spręsti, kas teisinga, kas ne.

Tai tarytum užliūliuoja žmogų visagalybės iliuzijoje. Sunkūs laikai kaip tik ir atskleidžia tiesą apie žmogų, puikiai parodo, kiek jis yra galingas, protingas, amžinas.

Koketavimas nėra blogas dalykas. Vaikai nuolat panašiai koketuoja su savo tėvais, trokšta kuo greičiau apleisti namus, kritikuoja tėvus, akcentuodami naujų laikų modernumą. Viskas iki pirmų žaizdų, iki pirmojo  nesugebėjimo susitvarkyti, tuomet prašoma pagalbos, pirmiausia iš tėvų.

Elgiamės dažnai kaip vaikai ir Dievas tą priima, bet taip pat trokšta, kad mes taptume Jo bendradarbiai. Taip kaip trokšta tėvai, kad jų vaikai užaugtų atsakingi, laisvi ir savarankiški žmonės.

Ar sąžininga, kad tėvams tenka kęsti savo vaikų kaprizus ir protestus? Ar jie turi kitą pasirinkimą? Tiesiog kantriai viliasi, kad vieną dieną jų vaikai iš to išaugs. 

– Ar dėl to, kad kažkada mirsime neverta gyventi išvis? Gyvenimas vertingas dėl daugybės priežasčių. Viena jų – kitų pažinimas, kitų meilė. Tarp jų ir Dievo.

Galbūt beprasmybė kyla iš klaidingo požiūrio į mirtį suvokiant ją kaip visko pabaigą arba kaip bausmę, o ne kaip kūrinijos žymę. Biblija kalba, kad tik Dievui, Kūrėjui būdingas amžinumas, o žmogus – kūrinys, todėl ir mirtingas.

Nemirtų jis tik tuomet, jei liktų su tuo, kas yra amžina, su Dievu, kuris nuolat ir palaikys gyvybę, pats būdamas gyvybės šaltinis.

Kas padėtų prisijaukinti mirtį? Gamta ir jos dėsniai. Grūdas žiemą turi apmirti, kad pavasarį rastųsi tai, kas pranoksta grūdą. Kūdikio gyvenimas pereinant iš įsčių į šį pasaulį nenutrūksta, keičiasi buvimo būdas. Ir baimės tame perėjime turbūt ne ką mažiau, nei mirštant. 

Kalėdos – galimybė užsimiršti ir negalvoti apie mirtį, susirūpinant vien dovanų įgijimo, supakavimo, jų dovanojimo ir jų priėmimo  klausimais.

Bet net ir šiame kontekste gyvenimas išnyra kaip dovana. Ar gebame savo žemišką gyvenimą suvokti kaip Dievo dovaną? Dovaną, kurios neturi angelai nei jokios dvasios. Kam skirta toji dovana? Kodėl ir kaip gyvename? Ar tik ne todėl Dievas ir įsikūnijo, trokšdamas apreikšti žmonėms gyvenimo prasmę?

Kalėdos – Dievo atsakas į nuolatines prasmės paieškas ir negebėjimą kurti bei palaikyti santykį su Dievu. Visada liks abejonės, nes tai viršija mūsų suvokimą bei mūsų patirtis. Bet galiausiai ar turime alternatyvų? Turime vien tikėjimą Juo arba neturime nieko. Tuomet jau tikrai ne kas.

– Turbūt tai priklauso nuo kiekvieno asmeninio išsilavinimo, noro tikėti, atvirumo. Man jau nebesinori įrodinėti Dievo egzistavimą, tą palieku paaugliams. Man labiau norisi Dievą liudyti. Kartu su bendruomene, ne vienam šaukiant nuo stogų.

Gal šiandien trūksta tokių žmonių, iš kurių matytųsi, kad jie gyvena su Dievu? Pandemija koreguoja mūsų vertybių skalę. Liga ir mirtys neaplenkia ir tikėjimą praktikuojančiųjų, besimeldžiančiųjų nebūtinai išklausoma, kaip tikimasi.

Tačiau tai, kaip jie į visa tai reaguoja, atskleidžia kitokį gyvenimo suvokimą. Vieni kitus palaikydami, melsdamiesi vieni už kitus, padėdami vieni kitiems, jie tampa ir tarp jų esančio Dievo liudytojais aplinkiniams. Dievo, kuris keičia gyvenimo kokybę, net jei iššūkiai lieka tokie patys.

Psalmės žmogus šiuo požiūriu labai panašus į mus. Jis kalbasi su Dievu sąmoningai, klausdamas ir ieškodamas atsakymų.

Išankstinė nuostata neskaityti Šventojo Rašto ar ir „Nesuskambėjusio pragaro“ žalos autoriui nepadarys, o galimybė atrasti kažką, kas prakalbino ir autorių, visada lieka tam, kuris trokšta įsiklausyti. Adventas – tam labai puikus laikas. 

* * *

Mozė Mitkevičius. „Nesuskambėjęs pragaras“
 
Žmogau, imk į širdį ir išgirsk ausimis visus mano žodžius, kuriuos tau kalbu.(Ez 3, 10)

Kad ir kiek stengtumės pramokti kitų kalbų, vis vien teks pripažinti savo ribotumą, kai kalbėdamiesi staiga pritrūkstame tikslių žodžių ar susiduriame su kultūriškai svetimais. Žodžių žaismas, arba kalambūras, taip pat ne visuomet bus suprastas. O kur dar poezija, kurios subtilybėms perprasti nepakanka vadovėlių! Sakoma, kad kalba tampa sava tuomet, kai ja imama melstis.

Psalmės – daugiau nei nuostabaus grožio poezija, sunkte persunkta įtaigių, žmogaus vidines patirtis atliepiančių metaforų. Tai – ir maldos, kuriančios bei palaikančios žmogaus santykį su Dievu. Užrašytos jos tapo dovana visų laikų žmonėms, esantiems Dievo akivaizdoje ir nerandantiems tinkamesnių žodžių kreiptis į Jį.

Būtent nuo psalmių gali prasidėti pokalbis su Dievu. Ne tik dėl to, kad jos puikiai perteikia žmogaus minties gelmę, bet ir todėl, kad jose atrandama Dievo mintis. Tad psalmės nėra tik žmogaus žodis Dievui, tai – ir Dievo žodis žmogui. Arba, dar tiksliau, kaip kitados sakė jėzuitas Alonso Schökelis, tai Dievo žodis, tariamas žmogui, kuris pamažu tampa žmogaus žodžiu, tariamu Dievui.

Melsdamasis Dievui psalmėmis – Jo paties tariamais žodžiais – žmogus mokosi dieviškosios kalbos, kuria pamažu ima kalbėti it gimtąja. Kūdikis negimsta kalbėdamas, kalbos jis mokosi jau gimęs ir iš lėto.

Iš pradžių mažylis išgirsta tam tikrus garsus, kantriai gimdytojų kartojamus žodžius, kuriuos po truputėlį mokosi mėgdžioti. Ne vienam turbūt teko matyti vaiką, mėginantį vien savo kalba išreikšti norus ir trypiantį iš pykčio, kai jo niekas nesupranta. Anksčiau ar vėliau jam tenka mokytis tėvų tariamų žodžių ir jų reikšmių. Žodžių, kurių autorius nėra jis pats, žodžių, kurie jam nepriklauso, nes tai – tėvų kalba.

Netrukus nuolat girdimi garsai ir žodžiai palengva įauga į kūdikio sąmonę ir tampa jo savastimi. Taip mažylis išmoksta kalbėti, suprasti šalia esančius ir būti suprastas, išmoksta bendrauti. Po kiek laiko vaikas prabyla ir apie savo patirtį, apibūdindamas ją tėvų žodžiais. Ir tai jau nebėra tik tėvų žodžiai. Jie ir kalbančiojo. Galiausiai jais pradedama mąstyti ir tėvų kalba virsta sava, gimtąja, kalbančiojo kalba. Tik tada iš tiesų ir atsiranda galimybė susikalbėti. Ne šiaip kalbėti, bet atsiverti ir išgirsti, būti pažintam ir pažinti.

Galbūt tik dėl to žmogus ir nesupranta Šventojo Rašto ar nesusikalba su Dievu, kad, murmėdamas ar rėkdamas vien jam pačiam suprantamus garsus, taip ir neįstengia įsiklausyti į Dievo tariamus žodžius? Jei trokštame suprasti ir būti suprasti, teks mokytis Jo kalbos. Psalmės – ideali mokykla, kurią baigus gimsta Dievo ir žmogaus dialogas.

Kad psalmė taptų savastimi, nepakanka vien tik išmokti ją atmintinai. Reikia kiek daugiau – mėginti suprasti dalelę to, kaip mąsto Dievas. O tam reikia laiko, praleisto su Jo žodžiu. Dievo kalbos nepramokstama greitai, tai – ilgas procesas. Jo kalba – ne tik garsai, bet ir meilės logika, kurios mokomės metai iš metų kartodami Dievo paliktus žodžius. Iš pradžių – kaip vaikai, vien tik mėgdžiodami skiemenį po skiemens, dar nesuvokdami, ką iš tiesų jie reiškia.

Nuostabu, kad Dievas nepailsta kantriai mokyti, kaip nepavargsta motina, trokštanti išgirsti pirmuosius kūdikio žodžius. Pranašo Izaijo knygoje parašyta:[...] kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad joje dygtų ir želtų augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas (Iz 55, 10–11). 

Tai – padrąsinantys ir guodžiantys, visą Dievo pedagogiką atskleidžiantys žodžiai. 

Dievo žodis drėkina ne tik žmogaus širdies paviršių, Jis prasisunkia ir į giliausias jos gelmes, ten, kur joks žmogaus tariamas žodis neįsiskverbs. Juk Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų (Žyd 4, 12). 

Psalmės nėra vienintelis Dievo ištartas žodis žmogui. Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, – sako Laiško žydams autorius (Žyd 1, 1–2). Paskutinis ištartas Dievo Žodis – Jėzus Kristus. Tai – Dievo besąlyginės meilės žmogui Žodis.

Į Jį įsiklausydamas ir įsižiūrėdamas žmogus ir mokosi Dievo kalbos. 

Popiežius Grigalius Didysis teigė, kad psalmės augina tą, kuris jomis meldžiasi. Tad vieną dieną ar naktį Dievo žodis staiga taps besimeldžiančiojo psalmėmis žodžiu, o Dievo ar psalmių pasaulis – besimeldžiančiojo jomis pasauliu. 

Šioje knygoje Šventojo Rašto tekstai cituojami iš Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir Lietuvos Biblijos draugijos išleisto Biblijos vertimo (ekumeninis leidimas 1999 m., vertė kun. prel. Antanas Rubšys ir kun. Česlovas Kavaliauskas).

Kai kuriose vietose, siekdamas tikslumo, autorius remiasi savo paties atliktu pažodiniu vertimu, kartais nurodydamas ir kelias vertimo galimybes, atskirtas pasviruoju brūkšniu. Tokios vietos tekste paryškintos.

Siekiant apžvelgti Psalmyno visumą, šiuose puslapiuose pasirinkta apmąstyti šešiolika psalmių, viena nuo kitos besiskiriančių kalbos bei eilėdaros stiliumi ir temų įvairove. Kai kurias jų palydi intarpai – ekskursai, peržengiantys psalmių nagrinėjimo rėmus tekstai, skatinantys ieškoti Dievo žodžio apraiškų ne vien Biblijos eilutėse.

Tegu šie psalmių mąstymai bent truputį pasitarnauja atrasti Dievo žodžio gelmę, grožį ir nuostabą juo, viliantis, kad, užvertus paskutinį knygos puslapį, troškimas mokytis Dievo kalbos tik stiprės. Kalbos, kuria kalbėjosi su Dievu ir įsikūnijęs Dievo Žodis – Jėzus Kristus, taip pat meldęsis psalmėmis.