Kalbėjomės apie tai, kodėl po šios knygos M. Burokas apsisprendė bent kurį laiką nebebėgti vertimo „maratonų“, kokį jautrų visuomenės nervą romanas užkliudė ir kaip knyga dera platesniame šiuolaikinės anglakalbės literatūros kontekste.
– Pirmas, tiesus klausimas: apie ką, tavo galva, yra H. Yanagiharos „Mažas gyvenimas“? 2015 m. pasirodęs romanas sulaukė kritikų pripažinimo ir įvertinimo. Jis tituluojamas moderniąja klasika, o ir patekti į trumpąjį „Man Booker“ sąrašą – ne juokas. Pats įdėmiai seki ir literatūrinį gyvenimą už Atlanto, tad įdomu, ką manai: kaip šis kūrinys dera prie bendro literatūrinio konteksto, gal iš jo iškrenta, kodėl jis patraukė oficialiosios kritikų bendruomenės dėmesį?
– Velniškai sunku atsakyti, apie ką, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasakyti lengva: apie keturis draugus ir vieno iš jų pragarišką gyvenimą, kuris (arba kurio pasekmės) nusitempia paskui į nevilties ir skausmo liūną dar keletą artimų žmonių. Arba taip: tai romanas apie draugystę, vienintelę patikimą bendravimo formą (t. y. vienintelį dalyką, kuriuo tiki autorė), ir apie tai, kad draugystė gali atkurti, sulipdyti sugriautą žmogaus gyvenimą, – bet ir ji bejėgė padėti, jei trauma pernelyg stipri.
Suprantama, kad autorė negaili skaitytojo ir nuosekliai jį, besispyriojantį arba užhipnotizuotą, tempia iki jo ištvermės ribos. Jei skaitytojas sugeba peržengti tą slenkstį, pasakojimas stebuklingai mutuoja – tada jame gali rasti tai, kas tau rūpi: pasakojimą apie draugystę, pasakojimą apie tai, kad traumoms užgydyti nepakanka viso gyvenimo, pasakojimą apie meilę, pasakojimą apie tėvų ir vaikų santykius, pasakojimą apie tai, kur ieškoma prasmės ir atramos pasaulyje, kuriame nėra dievo, o dievo šiame romane nėra, jo vietoje žioji tuštuma – ir tai taip pat sunku ištverti.
Kita vertus, skaitytojas gali ir „perdegti“: ties, tarkim, 400-uoju puslapiu jis nusispjaus į visas kančias ir jam taps gėda dėl savo sentimentalumo. Tuomet jis prisidės prie tos dalies skaitytojų, kurie išsijuosia peikia romaną ir kaltina autorę manipuliacijomis.
Taip, šiam romanui reikėtų sąmoningo skaitytojo – nes autorė juo, skaitytoju, gana begėdiškai manipuliuoja, kartais pasijunti it šunytis, kurį nosimi baksnoja į smurtą, kraują, skausmą ir traumas. Tiesa, aš nemanau, kad skaitytoją reikėtų kažkaip ypatingai perspėti, iš anksto užliūliuoti, nugludinti jam aštrius kampus.
Nors romanas sukėlė daug triukšmo, jis gana gerai dera prie bendro pasaulinės, ypač anglų kalba rašomos, literatūros konteksto – tai vis dėlto išpažintinis, trauminę patirtį eksploatuojantis tekstas. Eksploatuojantis atvirai ir gana tiesmukai, o tokia literatūra – atvira, skaudi, be ironijos ir beveik be humoro, vadinamasis „naujasis nuoširdumas“, – kol kas vis dar populiari.
Jis taip pat patenka ir į kitą naują madą – literatūros kaip psichologinės pagalbos, kaip postūmio pačiam skaitytojui „iškalbėti“ ir „išrašyti“ savo traumas.
– Knygos anotacijoje tvirtinama, jog tai „giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje“. Į akis krenta ne tik draugystės istorijos akcentavimas, bet ir ryški laiko nuoroda. Kodėl ji čia tokia svarbi? Ar todėl, kad aprašomoji istorija galėjo rastis tik šiais laikais, kad ji kalba apie šiuolaikiniam žmogui rūpimus klausimus ir skaudulius?
– Kaip jau minėjau, tai romanas, išlaisvinantis, griaunantis tas sienas, kurios trukdo kalbėti apie savą trauminę patirtį. Skaityti apie tokius dalykus – seksualinį išnaudojimą, smurtą, pjaustymąsi, psichologines traumas – niekada nėra smagu, nežinau, kas galėtų tuo mėgautis. Tačiau, sprendžiant iš nemenko fanų, gerbėjų ir net fanatikų būrio, knyga pasirodė laiku ir užkliudė kažkokią svarbią visuomenės stygą.
Paradoksalu, bet šiais populizmo, akivaizdžių tiesų neigimo ir manipuliacijų nuomone laikais šis gana manipuliatyvus (nes žaidžiantis skaitytojo emocijomis) romanas atrodo rimtas ir sąžiningas, – gal čia slypi jo populiarumo priežastis?
Ir, kaip minėjau, romanas kalba apie atramos (tiek moralinės, tiek religinės) netekusią visuomenę, jis bando atsakyti į didžiulį ir labai svarbų XXI a. pradžios klausimą: kaip gyventi visiškai sekuliariame, visų iliuzijų netekusiame, savo burbule vis labiau užsidarančiame, vis labiau išlepusiame Vakarų civilizacijos pasaulyje? Yanagiharos receptas labai paprastas: reikia būti maksimaliai atviram ir kliautis artimais žmonėmis, net jei jie tave išduoda (o jie visada išduoda).
– Romanas visame pasaulyje buvo sutiktas labai poliarizuotai: žmonės šią knygą arba dievina, arba nekenčia ir prašo nereklamuoti ir nerekomenduoti kitiems. Ir labai retai kada išgirsi, kad knyga tiesiog praslydo nesukėlusi jausmų. Panašiai ji sutikta ir čia, Lietuvoje, nors tikėtina, kad dėl solidžios kone 700 puslapių apimties dar nedaug žmonių spėjo perskaityti. Kaip manai, kas lemia tokius dviprasmiškus vertinimus?
– Visų pirma tai, kad autorė nedaro nuolaidų skaitytojui, nepakiša pagalvėlės, nesiūlo gražios išeities ar happyendo. Visų antra – ji juo sąmoningai ir tyčia manipuliuoja. Taip, daug autorių tai daro, bet ji to neslepia, net pabrėžia. Be to, ji kalba apie tokius dalykus ir tokias traumas, apie kurias dauguma žmonių bijo prisipažinti net sau (seksualinis išnaudojimas vaikystėje, smurtas ir prievarta, savęs žalojimas – kaip atsakas ir priemonė, „padedanti“ susitvarkyti su traumos pasekmėmis, nesugebėjimas ir negalėjimas priimti pagalbos).
Iš esmės skaitytojas turi išsėdėti 700 p. žiaurų psichoterapijos seansą – ne kiekvienas sugeba. Tai knyga apie draugystę ir vienatvę – be iliuzijų, kosminėje tuštumoje, kur žmonės turi tik (arba – deja, tik) vienas kitą ir daugiau nieko.
Dar vienas dalykas: šis romanas pačiuose skaitytojuose išjudina užslėptus dalykus – autorė yra minėjusi, kad skaitytojai susitikimuose jai prisipažįsta, kad ir jiems panašiai nutiko, kad romanas paskatino kalbėti apie tokias sunkias traumas. Kita vertus, ji taip pat ne viename interviu perspėja, kad knyga nėra nei psichologinės pagalbos, nei psichoterapijos pakaitalas. Jokiu būdu.
Ir dar vienas dalykas: knygos veiksmas akivaizdžiai vyksta šiais laikais (o gal ir netolimoje ateityje), bet iš romano ištrintos visos užuominos apie politiką, pasaulio įvykius, likęs tik sąlyginis „dabar“. Todėl ir „Mažą gyvenimą“ skaitai kaip žiaurią ir labai ilgą pasaką, o pasakos, žinome, kalba apie amžinus dalykus. O pasakos suaugusius nervina – ypač tos, kurios baigiasi blogai.
– Kalbant apie šios knygos kontekstą, skirtingose šalyse tapo aktualūs ir buvo akcentuojami skirtingi dalykai: vienur daug kalbama apie seksualinį vaikų išnaudojimą dvasininkų luome, kitur akcentuojami homoseksualūs santykiai, dar kitur išryškinamas savęs žalojimo ir psichologinių problemų klausimas; jausmas toks, lyg skirtingose šalyse buvo užkabintos skirtingos aktualijos, skirtingais termometrais pamatuota visuomenės temperatūra. Ar nėra taip, kad knyga ir Lietuvoje gali padėti kelti diskusiją apie skaudulius, kurie egzistuoja, tačiau yra tokie nejaukūs, kad net kalbėt nepradedame?
– Liūdna, bet visos minimos temos Lietuvoje nėra aptartos pakankamai, apie jas iki šiol beveik nekalbama. Tad ta mūsų visuomenės temperatūra yra vis dėlto kritinė. Aš, deja, abejoju, kad romanas sukels kokią nors platesnę diskusiją kuriuo nors iš šių klausimų. Žinoma, norėčiau klysti.
– Tai visgi kas toje knygoje yra TOKIO, kas daliai skaitytojų, regis, „išmuša saugiklius“ ir jautriai sudirgina gyvą nervą? O kaip tie, kuriems knyga palieka neišdildomą įspūdį ir sukelia vos ne katarsį? Kodėl, tavo manymu, sunku apie šią knygą kalbėti be emocijų?
– Trumpai tariant, taip: vienus jis sunervina savo juodumu, pretenzingumu, išgalvotu, steriliu pasauliu, manipuliatyvumu. Kitus patraukia rimtomis ir skaudžiomis problemomis, stipriais jausmais, kai kuriuos šis romanas „išlaisvina“ – padeda kalbėti apie savo traumas, jas atskleisti. Tiesą sakant, „Mažas gyvenimas“ yra kaip amerikietiški kalneliai: vieną akimirką nori sviesti knygą į sieną, kitą – stingsti iš siaubo, baisiesi arba žliumbi. Na, kam šiais laikais iš knygos to reikia? Žmonėms, kurie skaito norėdami pabėgti nuo šio pasaulio siaubų, knyga tikriausiai nepatiks.
– Nesinori atskleisti siužeto vingių, tačiau ir pati autorė yra sakiusi, kad knygoje sąmoningai pasakoja istoriją, kurios pagrindiniam herojui taip niekada ir nepagerėja: priešingai, viskas ritasi tik blogyn, o skaitytojas priverstas tą skausmo kelią eiti kartu. Tenka pasinerti į gyvenimo traumų tamsą ir situacijas, kuriose gausybė įvairių formų smurto, skausmo ir nevilties. Paklausiu taip, kaip klausia skaitytojai internete: kam visa tai? Kas iš to siaubo? Koks tokios istorijos tikslas? Ir ar tikrai nėra joje šviesos?
– Na, yra joje šviesos – tai draugystės šviesa. Draugystė (na, ir dar tam tikrais atvejais tėvystė) – vienintelė šviesa šioje knygoje. Juk herojus, nepaisant visko, kas jam nutinka, sugeba susirasti itin ištikimų draugų, meilę, padaryti karjerą, praturtėti ir t. t. O visas tas siaubas, manau, turi vieną tikslą: parodyti, kad kai kurios patirtos traumos, ypač jei jomis neužsiimama (o knygoje nuolat akcentuojamas Džudo nenoras jomis užsiimti, apie jas kalbėti, prašyti pagalbos) yra neištveriamos. Tokia štai ambivalentiška išvada.
– Kalbant apie vertimą į lietuvių kalbą: jau ir socialiniuose tinkluose paskelbus apie knygos pasirodymą, ne vienam kilo klausimas, kiek užtruko ir kaip jautėsi vertėjas, tokią visom prasmėm įspūdingą knygą versdamas? Kaip prisiminsi šios knygos vertimo laiką?
– Na, taip, vertėjas įsiskaito į knygą turbūt labiau nei visi skaitytojai (turiu omeny ir kritikus). Knygą versti (dėl temos) nebuvo lengva, bet, kita vertus, tai darbas, kurį norisi padaryti gerai, ir būtent tai sukuria tam tikrą distanciją nuo autoriaus manipuliacijų ir temų. Kita vertus, apie visą tą knygoje vykstantį siaubą pati autorė rašo taip, tarsi ji būtų bejausmė viską sekanti ir fiksuojanti akis ar kamera – abejinga, bet viską matanti ir nešališkai pateikianti. Tad šį toną reikėjo išlaikyti – nežinau, kiek man tai pavyko.
O kalbant apie apimtį – taip, ji įspūdinga, bet, na, ne tūkstantis puslapių. O ir leidykla geranoriškai davė pakankamai laiko. Kita vertus, baisiausius šios knygos epizodus verčiau per pirmąjį karantiną, sėdėdamas Zarasuose, troboje, išeidavom tik pasivaikščioti prie ežero. Na, ne pats geriausias kūrinys dirbti užsidarius, bet padėjo susikaupti. Į depresiją neįkritau ir to pakanka. Manau, kad vertėjai – gana atsparūs tiesioginiam literatūros poveikiui žmonės.
– Ne kartą vertėjai mini, jog raktas į gerą vertimą – tai gebėjimas susitapatinti su herojais ir aplinka, lyg ir imti gyventi jų gyvenimus, savo kailiu patirti visą istoriją. Turint omeny, kad „Mažas gyvenimas“ – sunki ir tamsi knyga, – koks jausmas buvo tapatintis su herojais ir jų likimo vingiais? O gal ir nesitapatinai, rinkaisi kitą strategiją?
– Na, stengiausi kiek įmanydamas nesitapanti. Nes nemanau, kad susitapatinimas su veikėjais ir sugebėjimas savo kailiu patirti visą istoriją padeda gerai versti knygas. Man svarbiau pagauti ar bent pasistengti pagauti tą pačią bangą, kuria transliavo autorius rašydamas. Šiaip, tiesą sakant, sunku paaiškinti, kodėl pajunti ar nepajunti, kad radai raktą į knygą, toną, pasakojimą. Teorijų yra įvairių, bet visos jos paaiškina tik tam tikrą to sudėtingo pojūčio ir reiškinio aspektą. Čia tas pats, kas rašyti eilėraštį: irgi nepaaiškinsi, kodėl sudedi žodžius taip, kad jie veikia, o kitas negali (arba ir pats kartais negali).
Šią knygą, norėjau aš to ar ne, man teko perskaityti mažiausiai šešis, o gal ir daugiau kartų. Kai kurie pokalbiai, vaizdai, epizodai nusėdo sąmonėje. Žiūrėsim, kiek išliks ilgam. O ir šiaip didelės, sunkios ir (arba) sudėtingos knygos grūdina kantrybę ir dėmesį. Pabaigęs versti jautiesi taip, lyg pats būtum ją parašęs, – ypač fiziškai.
Po „Mažo gyvenimo“ nusprendžiau, kad kurį laiką maratonų nebėgsiu: pabėgiosiu trumpas 100, 200 puslapių distancijas. O tada jau kaip šv. Jeronimas duos.
