Nuo kvapo pavadinimą gavusi miesto dalis – Paplavos. Tokią vaizdingą XVI a. Vilniaus panoramą istoriniame detektyve „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“ kuria skaitytojų mylima istorinių romanų autorė Gina Viliūnė.
Šįkart rašytojos akiratyje – miestui labai svarbi, bet ne itin miestiečių mėgstama profesija: budelis. Romane prieš akis skleidžiasi sodri to meto Vilniaus panorama, sklidina istorinių detalių ir spalvingų miestiečių gyvenimo scenų, o miesto gatvėse ir užkaboriuose plėtojasi nuotykių pilna ir vis labiau įtempta detektyvinė istorija.
Apie teisės studijas Bolonijoje svajojęs Adas tampa prieštaringai miestiečių vertinamo meistro mokiniu, išgyvena pirmąją meilę ir susiduria su neteisybe – gražuolė tarnaitė Benigna nepelnytai apkaltinama nužudymu. Vaikinas ryžtasi ją išgelbėti ir pateikti įrodymų, taigi šis romanas – nuotykių kupina kelionė po senąjį Vilnių.
Kviečiame į virtualų romano pristatymą gruodžio 15 d. 18 val. leidyklos „Tyto alba“paskyroje https://www.facebook.com/events/2878353029108344/?ti=ls, o plačiau apie naujausią knygą – interviu su jos autore G. Viliūne.
– Skaitytojai labai mėgsta ir laukia jūsų istorinių romanų, o štai „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“ – pirmasis jūsų istorinis detektyvas. Kaip radosi šis detektyvas, nukeliantis į XVI a. batsiuvio dirbtuvę?
– Pati labai mėgstu skaityti detektyvus, tad jau seniai norėjau išmėginti šį žanrą. Tada leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė mestelėjo mintį apie budelį. Pamaniau, kad tai išties vertas dėmesio personažas.
Visiškas sutapimas, kad tuo pat metu nuėjau į batų parodą, ir ne šiaip sau parodą, o ekskursiją, kurią vedė parodos kuratorius Arūnas Puškorius. Sužinojau tiek daug įdomybių, kad tiesiog negalėjau tuo nepasidalinti. Taip ir gimė šios knygos idėja.
Rašydama įsitikinau, kad detektyvas labai tinkamas žanras papasakoti apie žmonių buitį, kasdienybę ir darbus. Norėjau papasakoti labai daug, tad sumaniau keletą dalių, kur kiekvienoje rašysiu vis apie kitą miesto gyventojų grupę. Pirmoji knyga skirta Vilniaus miesto amatininkams. Čia sutiksite ne tik batsiuvius, bet ir kitų amatų atstovus: siuvėjus, peilininkus, sužinosite šį bei tą apie amatininkų cechų veiklą.
– Svarbūs romano personažai – budelis ir jo mokinys Adas. Tai, ko gero, viena mįslingiausių profesijų. Ar daug istoriniai šaltiniai pasakoja apie Vilniaus budelį? Šių personažų prototipai iš tiesų egzistavo?
– Apie XVI a. Vilniaus budelius žinių beveik nėra. Kiek daugiau žinoma apie vėlesnius laikus, tačiau žinios gana šykščios. Žinome, kokios buvo budelio ir jo padėjėjų pareigos, kur gyveno, tačiau apie jų būdą ar asmenines savybes, deja, ne.
Rankiojau nuotrupas iš budeliško gyvenimo Vakarų Europoje ir mėginau pritaikyti jas vilnietiško budelio paveikslui. O kadangi Vilnius – ypatingas miestas, tai ir jo budelis turėjo būti ypatingas. Maniškis – filosofas.
– Budelio padėtis mieste paradoksali. Viena vertus, budelis buvo atstumtas miestelėnų: visi gatvėje jį aplenkdavo, prekeiviai net nenorėdavo priimti jo pinigų už prekes, laikė juos nešvariais. Kita vertus, budelio vykdomo teismo nuosprendžio stebėti susirinkdavo minia, egzekuciją miestiečiai stebėdavo tarsi pramogą.
– Iš tiesų, budelio gyvenimas buvo labai sunkus. Nepaisant paties amato (kankinimų ir egzekucijų vykdymo), kuriam atlikti reikėjo tvirtų įsitikinimų ir dvasios stiprybės, dar tekdavo iškęsti miestiečių panieką bei neapykantą.
Istorikai sako, kad socialinėje hierarchijoje budelis prilygo paribio žmonėms – valkatoms. Tiesa, atlygis už budelio darbą buvo labai geras, tik nemanau, kad kas nors rinkdavosi šį amatą dėl atlyginimo. Gal tiesiog sutapdavo aplinkybės?
Egzekucijos visuose miestuose buvo didžiausia pramoga. Dabar žiūrime aštraus siužeto filmus, o anuomet juos atstodavo mirties bausmės. Žmonėms juk reikia aštrių išgyvenimų, nuobodžios kasdienybės paįvairinimo. Ir čia galime matyti tokį paradoksą – net jeigu mirties bausmė vykdoma žiauriausiam plėšikui, žiūrovai vis vien nerodys palankumo bausmės vykdytojui – budeliui. Jo darbas, nors ir „švarinantis visuomenę“, buvo laikomas nešvariu.
– Knygoje minimas toks intriguojantis faktas – budelis galėtų išgelbėti kaltinamąją, jeigu vestų ją. Ar taip iš tiesų galėjo vykti?
– Neteko rasti oficialių liudijimų, tačiau pasakojimuose ir legendose tai plačiai paplitęs siužetas. Logiškai mąstant, tai visai įmanomas scenarijus. Visų pirma, tai turėjo būti gana retas dalykas, juk ne kasdien budelis ieško žmonos.
Antra, budelį miestas brangino ir jo prašymas galėjo turėti svorio. Ir trečia, už budelio ištekinta moteris socialiai tapdavo mirusia. Taigi bausmės tam tikra prasme ji vis vien neišvengdavo. Tad romantikos čia, ko gero, būdavo nedaug.
– Kodėl šįkart romane nukeliate į XVI amžių, juk, ko gero, nėra tiek daug istorinių šaltinių, medžiagos, atskleidžiančios tą laiką?
– Man patinka XVI amžius. Jame sumišusi didi LDK dvasia, itališkas Renesanso romantiškumas, slaviška mistika ir vokiška protestantizmo logika. Būtent tas laikas geriausiai atspindi Vilniaus toleranciją, kultūrinį įvairiapusiškumą. Tiesa, medžiagos nėra taip daug, kaip norėtųsi.
Pavyzdžiui, man nepavyko iki galo išsiaiškinti, kaip tiksliai atrodė Vilniaus rotušė XVI a. antroje pusėje. Kita vertus, tai erdvė vaizduotei. Autentiškumas man svarbus ir stengiuosi rasti kuo daugiau tikrų detalių. Jeigu ko nors nerandu, belieka du keliai: palikti neaprašyta ar mėginti įsivaizduoti, sukurti. Taigi ši knyga, kaip ir kitos, yra faktų ir vaizduotės mišinys.
Istorinė medžiaga, kuria rėmiausi, pati įvairiausia. Nuo publikuotų autentiškų šaltinių, teismo bylų, metraščių, iki istorikų darbų. Šiuolaikiniai istorikai jau ima atsigręžti į kasdienybės, buities tyrimus ir tuo labai džiaugiuosi. Bet neišvengiamai teko remtis ir prieštaringai vertinamais Juzefo Kraševskio raštais. Gal jie ir nėra labai patikimi, bet kokie spalvingi.
– Kas Jums buvo labiausia netikėta tyrinėjant, renkant medžiagą šiam romanui?
– Labiausiai mane nustebino faktas, kad teisme reikalingus parodymus išgauti kankinimais buvo praktikuojama iki pat XVIII a pabaigos, Apšvietos epochos. Kai kalbame apie budelius, įsivaizduojame gūdžius viduramžius.
Niekada nesusimąstydavau, kiek laiko tokia praktika truko. Pasirodė, kad kankinimai tyrime naudoti iki 1776 metų. Man tai atrodo sunkiai suvokiama ar paaiškinama.
– Juodasis vaistininkas, vos tik pajutęs, kad mieste bus atliekama mirties bausmė ir jis galėsiantis nužudytojo kraują ar kitas kūno dalis panaudoti vaistams, keliauja pas budelį. Labai spalvingas ir juodasis turgus, kur galima įsigyti daiktų iš tolimiausių kraštų ar veikiau jų padirbinių. Nuo kvapo pavadinimą gavęs Paplavų rajonas. Odos apdirbėjai ir kiti amatai.
Vilnius – jūsų knygoje be galo gyvas, spalvingas, įdomus miestas, su netikėčiausiais personažais, vietomis ir detalėmis. Sakyčiau, kad jis atskiras knygos veikėjas. Kokį Vilniaus vaizdą norėjote perteikti?
– Visų pirma, tai buvo nemažas Europos miestas su visais miesto atributais: savivalda, mokslu, bažnyčiomis, labdara, amatais, prekyba, juodąja rinka... Tokį Vilniaus vaizdą skaitytojas ir ras knygoje „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“.
Sudėliojau jį tarsi mozaiką iš nuotrupų, užuominų, paminėjimų. Ir tai tikrai dar ne pilnas miesto paveikslas. Tikiuosi, kad su kiekviena knyga jį truputėlį praplečiu. Nepretenduoju būti žinove, tik kūrėja. Kiekvienas gali susikurti savitą senojo Vilniaus vaizdą. Džiaugsiuosi, jei mano knyga paskatins tai padaryti.
– Tos XVI a. Vilniaus gatvės, kuriomis vaikščios skaitytojas, tos detalės – kiek jų dar išlikę šiandien?
– Dauguma Vilniaus senamiesčio gatvių yra tos pačios, kuriomis vaikščiojo XVI a. miestiečiai. Tebeturime Medininkų arba Aušros vartus ir truputį gynybinės sienos, Šv. Mikalojaus, Bernardinų, Šv. Onos, Pranciškonų bažnyčias. Net keletas gotikinių namų yra restauruoti. Tereikia šiek tiek pasidomėti, šiek tiek įsivaizduoti...
– Reali istorinė figūra knygoje – Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas. Rašote, kad būtent dėl jo pasirinkote ir veiksmo laiką. Kodėl?
– Augustinas Rotundas – labai įdomus žmogus. Ypač mane sužavėjo du jo gyvenimo aspektai. Pirmiausia tai, kad A. Rotundas pasirinko būti vilniečiu. Jis gimė Lenkijoje, miestiečio šeimoje, mokėsi Vitenbergo universitete, tapo teisininku. Gyveno Krokuvoje, tapo karaliaus Žygimanto Augusto sekretoriumi. 1551 m. A. Rotundas su valdovu atvyko į Vilnių, buvo paskirtas vaitu. Pamilo Vilnių ir liko čia gyventi iki pat mirties 1582 m.
Dar vienas dalykas, kuris sužavėjo, tai A. Rotundo karjera, įrodanti, kad tuo laikotarpiu net ir nekilmingas žmogus galėjo daug pasiekti, būdamas protingas ir atkaklus. Galiausiai A. Rotundas su kitais magistrato nariais buvo nobilituotas ir tapo bajoru. Dėl to knygoje neslepiu simpatijų šiam personažui.
– Jūsų dėmesio centre – batsiuvio mirtis. Batai XVI a. Vilniuje turbūt buvo prabanga?
– Iš archeologo Arūno Puškoriaus pasakojimo supratau, kad miestiečiai galėjo sau leisti avėti batus, tai nebuvo retenybė. Vilniuje archeologai yra radę daug istorinės avalynės. Žinoma, batas batui nelygu. Buvo kasdienių, paprastų batų, kuriuos žmogus avi ne vienerius metus.
Kai praplyšta, nuneša užlopyti, kartais ir lopą lopyti tekdavo. Buvo ir prašmatnių, ožiuko odos batų, kuriuos galėjo įsigyti tik kilmingi ir turtingi. Batais, rūbais, papuošalais miestiečiai demonstravo socialinį statusą.
Na, ir dabar juk taip pat. Batsiuvių cecho dėka miestiečiams netekdavo bristi per gatvių purvą basiems, bet ir kiti amatininkų cechai ne mažiau svarbūs, juk amatai ir prekyba buvo miesto pamatas.
– Šalia žmogžudystės skaitytojai atras ir meilės istoriją. Juk tai ir tampa inspiracija budelio mokiniui Adui suabejoti, kad batsiuvio namų tarnaitė įvykdė nusikaltimą, aiškintis bylą ir pabandyti išgelbėti įtariamąją Benigną.
– Įsimylėję darome keisčiausius dalykus, štai ir budelio mokinys Adas iš meilės nutarė tapti detektyvu. Kad išbandytum naują ir nesuprantamą veiklą, reikia tinkamo postūmio, o romantiški jausmai tam kuo puikiausiai tinka. Adas įsitikinęs, kad tokia graži mergina negali būti žudikė... O gal gali?
Prisipažinsiu, kad man visada įdomiausia rašyti apie moteris, juk be moterų ir meilės istorijų net detektyvas būtų nuobodus. Tik XVI a. Vilniuje moterų veikla gana ribota, jos neužėmė jokių postų, nelaikė dirbtuvių ar prekybos namų, dažniausiai būdavo vyrų padėjėjos.
Taigi ir knygos herojė Benigna yra tik tarnaitė, bet, kaip ji pati sako, jei tarnaitė turi akis ir ausis, ji žino visas namiškių paslaptis.
– Apskritai Vilniaus istorija jums labai svarbus įkvėpimo šaltinis, Vilniuje vyksta jūsų knygų veiksmas. Kuo jums svarbus šis miestas, jo istorija?
– Visų pirma, Vilnius – mano gimtasis miestas. Jaučiu jo grožį, trauką, magiją. Tiesą sakant, paaiškinti, kodėl Vilnius, negaliu. Čia kaip su meile, juk sunku paaiškinti, kodėl myli tik tą vienintelį. Vilnių geriausiai pažįstu, jo istorija daugiausiai domėjausi.
Vilnius – sostinė, tad jame galima rasti visos valstybės istorijos atgarsių. Bet ir kiti Lietuvos miestai nusipelno dėmesio, man labai patinka Kaunas, Kėdainiai. Gal kitose knygose ir į šiuos miestus nukelsiu dalį veiksmo.
– Ant knygos viršelio užrašyta, kad tai pirmoji budelio mokinio byla, vadinasi, jų bus daugiau. Gal jau rašote naują bylą?
– Jau esu sugalvojusi porą naujų siužetų. Ne vienas šios knygos veikėjas keliaus su budeliu ir jo mokiniu į naują istoriją. Yra dar daug įdomių dalykų, kuriuos man pačiai knieti smulkiau panagrinėti.
Pavyzdžiui, pirklių gyvenimas arba apgyvendinimo prievolė, kai į Seimą atvykusius bajorus miestiečiai privalėjo apgyvendinti savo namuose. Dabar jau sunkiai įsivaizduotume, kad koks nors bajoras su svita, tarnais ir, neslėpkime, sugėrovais, įsitaiso jūsų bute, užima jūsų lovą ir tuština jūsų podėlį. Kas nors galėjo ir neapsikęsti, ar ne?
