Šiemet festivalio rengėjai gruodžio 4–6 žiūrovus kviečia į virtualius renginius, o leidėjai į naujausias knygas skatina atkreipti dėmesį neišeinant iš namų.
Rašytojų sąjungos leidykla pristato knygas, kuriomis neabejotinai susižavėtų dažnas „Paviljono“ knygų savaitgalio lankytojas ir šio literatūrišką žiemos pradžią žyminčio festivalio gerbėjas.
Daugiasluoksnis, fantasmagoriškas ir provokuojantis romanas, skatinantis susimąstyti apie laisvę ir žmogiškumą, – Kasparo Collingo Nielseno „Europos pavasaris“ (iš danų k. vertė Ieva Toleikytė)
Utopinė-distopinė ateitis be galo išpuoselėtoje Danijos Lolando saloje, kurioje gyvena tik turčiai ir garsenybės, – bendruomenė, suburta tarptautinį pripažinimą pelniusių mokslininkų ir investuotojų, mėginančių derinti idealiausius ir patraukliausius senojo pasaulio gyvensenos elementus su naujausiais technologiniais laimėjimais.
K.C.Nielsenas – vienas originaliausių šiuolaikinių danų prozininkų, pelnęs ne vieną apdovanojimą savo gimtinėje, įvertintas ir užsienyje. Romanas „Europos pavasaris“ 2019-aisiais įtrauktas į trumpąjį geriausių verstinių knygų, pasirodžiusių Prancūzijoje, sąrašą „Prix du Livre Inter“.
Dėl savito fantasmagoriško stiliaus, žaižaruojančios vaizduotės, vizionieriško provokatyvumo ir socialinių skaudulių pagaulaus demaskavimo autorius neretai pavadinamas „daniškuoju Micheliu Houellebecqu“, vis dėlto šis panašumas tik dalinis – šiaip ar taip, K.C.Nielsenas yra savitas, taip pat išskirtinio talento autorius, gebantis įtaigiai filosofiškai fantazuoti ir pasižymintis puikiu groteskišku humoru.
Vadovas po paralelinę Prahą – Michalo Ajvazo „Kitas miestas“ (iš čekų k. vertė Vytas Dekšnys)
„Kitas miestas“ – tai kerinti odė Prahai. Kažkur joje slypi įėjimas į kitą tikrovę. Toji paralelinė Praha – keista, sapniška vieta, pilna šmėklų, ekscentriškų padarų, kalbančių gyvūnų ir stiklo statulų. Į ją įmanu patekti tik naktimis pro nedideles dureles, siauras gatveles ar bibliotekų koridorius.
Pagrindiniam veikėjui ramybės neduoda į rankas pakliuvusi antikvarinė knyga su paslaptingais rašmenimis... Ir štai kartą sutiktas bibliotekininkas atskleidžia jos paslaptį: šioji knyga ir joje esantys tekstai priklausą svetimam pasauliui, kuris egzistuojąs visai čia pat, lygiagrečiai mūsiškiam, tik patekti į jį esą ne tik anaiptol nelengva, bet ir pavojinga...
M.Ajvazas – į daugelį kalbų verčiamas šiuolaikinis čekų prozininkas, poetas, filosofas, Jorge Luiso Borgeso kūrybos specialistas. Laikomas J.L.Borgeso, Howardo Phillipso Lovecrafto, Franzo Kafkos, Gustavo Meyrinko tradicijų įpėdiniu ir tęsėju.
Šiandienos pasaulis autoriui – nepatikimas ir nepatvarus, pro plonytį regimybės šydą kiekviename žingsnyje čia vis prasišviečia šis tas visai kas kita – vietomis įstabaus, vietomis siaubingo, tačiau visados itin keisto.
Biografija, toli peržengianti vieno gyvenimo ribas, – Heikki Kännö „Sapnų sala“ (iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė)
Romanas „Sapnų sala“ prasideda pasakotojo Isako Severino apsisprendimu parašyti garsaus Stokholmo menininko Vernerio H.Bergerio biografiją. Severinas jau išleidęs vieną knygą apie Vernerį, bet nutaria parašyti išsamesnę, įtraukti į ją ir pasakojimą apie Bergerių giminės vasarvietę Sapnų saloje prie Stokholmo.
Apie paslaptingus įvykius saloje rašo net bulvariniai laikraščiai, kurių rėksmingos antraštės klausia, kas iš tiesų ten atsitiko.
Norėdamas kuo daugiau sužinoti apie Bergerį, Severinas susitinka su jo giminaičiais, draugais, žmona – keistais ir nemaloniais žmonėmis, kurių prisiminimai ir pasakojimai padeda sukurti įvairiapusišką dailininko paveikslą.
H.Kännö – suomių dailininkas, rašytojas, išleidęs du romanus. Už antrąjį romaną „Sapnų sala“ („Sömnö“, 2018 m.) H.Kännö buvo apdovanotas Suomijos nacionalinio poeto Johano Ludvigo Runebergo premija, siūlomas 2019 m. Europos Sąjungos literatūros premijai.
Žvilgsnis į prarają, kuri glūdi kiekviename mūsų, – Steve Sem-Sandbergo „V.“ (iš švedų k. vertė Eglė Raudonikienė)
Pagrindinis romano veikėjas lenkų kilmės vokietis V. (Voicechas) suimamas už buvusios meilužės nužudymą ir tardomas kalėjime. Jis nesigina ir kaltės neneigia, o apklausų metu jį tiriančiam psichologui papasakoja apie savo praeitį.
Gimęs neturtingoje šeimoje, anksti netekęs tėvų, jis išleidžiamas mokytis perukų amato ir dirba pameistriu. Jis patiria daug skriaudų, tačiau jos neakcentuojamos – V. veikiau kaip lapas, nešamas vėjo tai vienur, tai kitur, o skriaudos susijusios su pažeminimu ir gėda dėl nederamos aistros ir nelaimingos meilės.
Pats pasakojimas, nors lėtas, labai žodingas ir įtraukiantis, kupinas V. gyvenimo atradimų, įžvalgų, sapnų ir regėjimų. Į tekstą įsipina psichologo išvados iš šalies, taip pat tų laikų medicinos ekspertų pastabos apie beprotybės kilmę, ištraukos iš Georgo Büchnerio dramos.
Literatūros kritikai S.Sem-Sandbergo kūrybą apibūdina kaip tikros moralinės jėgos kupinus pasakojimus. Pasak apžvalgininkų, autorius rašo ne tam, kad susitaikytume su praeitimi, o tam, kad pamėgintume suprasti tai, kas atrodo nieku gyvu neatleistina.
Rašytojo kūriniams būdinga kone dikensiška veikėjų plejada ir kinematografiškai ryškios detalės.
XX a. pradžios prancūziška poezijos dvasia – Guillaume'o Apollinaire'o „Mirabo tiltas“ (iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis)
Prancūzų poetas G.Apollinaire'as (1880–1918 m.) – vienas iš didžiųjų XX a. pradžios prancūzų literatūros eksperimentatorių ir reformatorių, savitai perkūręs tradicinius poezijos stilius ir įtvirtinęs naujas formas.
Kilmė, erudicija, intelektinės, emocinės ir psichologinės galios leido jam laisvai peržengti vienos ar kitos literatūros rūšies, literatūrinės mokyklos ir pasakojimo rėmus, išsaugoti ir tobulinti kūrybinę individualybę.
2018 m., pasauliui iškilmingai minint G.Apollinaireʼo šimtąsias mirties metines, lietuvių kalba periodikoje, deja, pasirodė tik atskiri, sporadiški ir nevienodo meninio meistriškumo jo eilėraščių vertimai, toli gražu neduodantys bent kiek platesnio G.Apollinaire‘o kūrybos naujumo, originalumo ir universalumo vaizdo.
Dabar, 2020 m., apibendrinant tenka konstatuoti, kad didžiausias pluoštas jo poetinės kūrybos vertimų buvo paskelbtas dar 1969 m. antikvarine retenybe virtusioje knygoje „XX a. Vakarų poetai“. Tiesa, iš dalies dėl to „kaltas“ ir pats autorius: aukšto lygio kūrybinė meistrystė ir improvizacinis talentas reikalauja to paties iš vertėjo, o toks derinys yra retas, juolab kad geram poezijos vertėjui perteikiant originalo prasmę ir formą savo kalba dar tenka papildomai grumtis ir su gimtosios kalbos pasipriešinimu ir iššūkiais.
Jei priglaustume prie žemės ausį, paslaptį pajustume glūdint savo kauluose – Olgos Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis)
Netikėtai kaimelio ramybę sudrumsčia paslaptinga Janinos kaimyno, praminto Didžiąja Pėda, mirtis. O tuomet pasipila ištisa keistų mirčių virtinė. Energingoji moteris ima versti nusistovėjusį – ir užsistovėjusį – tradicinį vietinės bendruomenės gyvenimą aukštyn kojom...
Intriguojantis detektyvinis šio romano siužetas labai išradingai panaudojamas skaitytojų dėmesiui prikaustyti. Tačiau knygoje kartu keliama daugybė svarbių idėjų – nuo hipsteriškos laisvamanybės iki ekofeminizmo.
