Pagal tikrus faktus parašytai knygai negailėta pagyrimų – „kūrinys, kurį perskaitę pasikeisite į gera“, pasak Jodi Picoult, „tai ir savita meditacija apie išgyvenimą, o dar svarbiau, kad tai pavyzdys, kaip susikurti gyvenimą, kurį būtų verta gyventi“ – tai Hannah Tinti žodžiai, o anot Johno Boyne‘o, ši knyga – „nuostabi, jautriai parašyta, įtraukianti“. Romano „Mielasis Edvardai“ autorę, amerikiečių rašytoją Ann Napolitano, kalbina žurnalistė, knygų apžvalgininkė iš Dublino Keeley Ryan.
„Mielasis Edvardai“ – tai ir nepaprasta brendimo istorija, ir nepamirštamų veikėjų galerija, ir kvapą gniaužiantis pavyzdys, kaip sudaužyta širdis gali vėl išmokti mylėti.
Romano veiksmas prasideda vieną vasaros rytą, kai lėktuvas pakyla skristi iš Niuarko į Los Andželą. Juo skrenda 184 keleiviai, tarp jų jauna moteris, tualete pasidariusi nėštumo testą, Volstrito milijonierius, flirtuojantis su stiuardese, kareivis, po sužeidimo grįžtantis iš Afganistano, ir du perdėtai rūpestingi tėvai, keliaujantys po šalį su dviem sūnumis paaugliais, kurie kivirčijasi, katras užims vietą prie lango.
Lėktuvui sudužus Kolorado laukuose, išgyvena vienintelis dvylikametis Edvardas Adleris, jaunesnysis berniukas.
Rašydama apie jo gyvenimą po katastrofos, Ann Napolitano stebi Edvardo pastangas suvokti, kokia išsigelbėjimo ir staigaus išgarsėjimo prasmė ir kaip dabar, netekus šeimos, rasti savo vietą pasaulyje. Berniukas apsigyvena pas dėdę ir tetą, o vienintelė jo paguoda – draugystė su kaimynų mergaite Šei. Kartą jiedu jo dėdės garaže aptinka stulbinamą radinį: maišus laiškų, kuriuos Edvardui parašė žuvusiųjų keleivių artimieji.
Po baisios tragedijos anksti subrendęs Edvardas susiduria su svarbiausiais gyvenimo klausimais: kaip kuo geriau išnaudoti žmogui duodamą laiką? Kaip ne tik išgyventi, bet ir iš tikrųjų gyventi?
Ann Napolitano knygą parašyti pastūmėjo iš tikrųjų 2010-aisiais įvykusi lėktuvo katastrofa – lėktuvas, skridęs iš Pietų Afrikos į Londoną, sudužo Libijoje. Didesnioji keleivių dalis skrido namo po atostogų. Išgyveno vienintelis devynmetis berniukas. Jį rado nublokštą už pusmylės nuo katastrofos vietos – saugos diržais prisegtą lėktuvo krėsle. Berniukui buvo lūžusi koja, pradurtas plautis, bet visa kita buvo tvarkoje. Visi reiso keleiviai, tarp kurių buvo jo tėvai ir brolis, žuvo iš karto.
Apie šią istoriją spauda rašė nedaug, bet tuo metu didelį kiekybinį šuolį patyrė socialiniai tinklai. „Feisbuke atsidūrė visi, ką pažinojote, įskaitant motiną. Maždaug tokio paties amžiaus mergaitės kūrė išgyvenusiam danų berniukui skirtus feisbuko puslapius, pasakojo, koks jis mielas ir kaip joms liūdna dėl to, kas jį ištiko. Lėktuvų mėgėjai svarstė, kodėl lėktuvas galėjo nuskristi. Iš ligoninės nutekėjo žinia, kad berniukui skambino pats Libijos prezidentas“, – sakė rašytoja.
Ann Napolitano sužavėjo, kad žinios pasiekdavo ne tik iš žurnalistų, bet iš visur. Prie straipsnių kai kur buvo pridėta berniuko nuotrauka – jis buvo toks mažas ir toks palūžęs. Tuo metu rašytoja jau buvo susilaukusi dviejų sūnų. „Vienas buvo vienerių, kitas trejų metukų, ir aš tiesiog negalėjau įsivaizduoti, kaip šitas berniukas, pakilęs iš ligoninės lovos, išėjo iš ligoninės be mamos, tėčio ir brolio... Norėjau, kad tam vaikui viskas būtų gerai. Bet neįsivaizdavau, kaip jam galėtų būti viskas gerai. Iš dalies dėl to ir ėmiausi rašyti šį romaną, kūriau fiktyvias situacijas, ieškodama išeities, bandydama įsivaizduoti, kokiu būdu vaikas galėtų gyventi toliau.“ Rašytoja dirbo prie romano „Mielasis Edvardai“ aštuonerius metus. Pirmus metus, sako, „neleidusi sau rašyti“.
„Pirmus metus skyriau tyrimams, apmąstymams ir pastaboms, rašyti sau neleidau. Kalbėjausi su komercinių skrydžių bendrovės pilotu, daug skaičiau apie tikras lėktuvų katastrofas, Nacionalinės saugių skrydžių tarnybos ataskaitas“, – tyrimų procesą prisiminė romano autorė. „Aš labai baikšti keleivė. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad parašysiu knygą apie lėktuvo katastrofą. Be to, tam reikia didelio išmanymo, o aš juk nesu aeronautikos ar ko nors panašaus ekspertė. Paskui, kai pradėjau kurti veikėjų, lėktuvo keleivių, charakterius, prireikė dar įvairių tyrimų.“
„Kad visa tai vyko lėktuve, man, kaip rašytojai, buvo įdomu, galėjau kurti labai skirtingų žmonių charakterius, o taip nebūtų, jeigu rašyčiau, tarkime, apie vieną šeimą. Savo kvartale, mieste, esame asupti žmonių, kurie gyvena panašiai ir dažniausiai yra panašūs vieni į kitus“, – pridūrė Ann Napolitano. Kūrėja perskaitė krūvą įvairių knygų – nuo negrožinių iki fantastikos, norėdama suprasti, kokie veikėjai keliaus jos aprašomame lėktuve. Romane „Mielasis Edvardai“ Ann Napolitano supina pasakojimą apie konkrečią dieną ir įvykius lėktuve – knygos skyriai išdėstyti pagrečiui, tokiu būdu skaitytojai įtraukiami į istoriją.
Rašytoja sako, kad skyriai apie įvykius lėktuve ir pasakojimas esamuoju laiku buvo tai, dėl ko ji buvo apsisprendusi nuo pat rašymo pradžios. Be to, skyrių lėktuve Napolitano nepateikia kaip prisiminimų: „Man šios dvi istorijos linijos yra lygiavertės“. „Buvo tik keletas dalykų, dėl kurių neabejojau imdamasi romano, vienas iš jų – kad tie skyriai turi eiti vienas po kito“, – sakė ji. „Jaučiau, kad išgyvenęs tokį siaubą kaip Edvardas, tos naštos niekada nesugebėtum nusimesti. Svarbu, ar išmoktum su ja gyventi. Man regis, ji visada bus Edvardo gyvenimo, naujo gyvenimo dalis. Nebūtinai nepakeliama, bet tai tiesiog toji dalis, kuri jį formuoja, padaro tokį, koks jis yra ir bus.“
Pagal www.her.ie parengė Viltė Juodeikaitė.
