Lietuvoje šios taisyklės nepaisoma, kad ir kur pasisuktum, – politika, feisbukas, eilė parduotuvėje, – dažniausiai žmonės nori, kad būtų pripažįstama tik jų tiesa, tik jų požiūris, niekas nieko nenori suprasti – tik išsakyti savo nuomonę, kuri netgi ne jų nuomonė, o kur nors perskaityta, girdėta, įkalta į patrešusias smegenis. Demokratija tik dar labiau išryškino šią mūsų mažos ir tamsokos visuomenės ydą – nesiklausyti, ką sako kitas.
Tarkime, satrapas, diktatorius A.Lukašenka.
Žmonės piktinasi, smerkia, keikia, tyčiojasi, bet jis yra ne tik komiškas, jis ir tragiškas personažas. Jeigu pasistengtume jį suprasti (ne pateisinti, bet suprasti), būtų aišku, kodėl taip elgiasi. Kiekvienas gyvas padaras iki galo kovoja už savo gyvybę, savo gyvenamą erdvę, savo susikurtą pasaulėlį, kitaip tariant, veikia išlikimo instinktas. O diktatoriai apskritai niekada nepaleidžia valdžios skeptro iš rankų – tą skeptrą jiems iš rankų išplėšia ir, beje, dažniausiai mirusiems, kaip yra pastebėjęs J.Brodskis.
Tarkime, jei žvelgtume iš žmogaus, dirbančio akmens anglių ar naftos pramonėje, kurios labiausiai teršia planetą, pozicijų. Jis nori gyventi dabar, uždirbti, maitintis, apsirūpinti pats ir aprūpinti savo palikuonis. Ateitis? Jo ateitis yra rytojaus diena, gal kokios nors artėjančios šventės, geriausiu atveju vasaros atostogos, o ta ateitis, kuri bus po keliolikos ar keliasdešimt metų, tėra blyški dėmė jo sąmonėje, tai ar jis gali dėl tos dėmės jaudintis?
Beje, mūsų visų galvose ateitis – ta pati dėmė, ji paprasčiausiai neegzistuoja, ateitį modeliuojame žiūrėdami į praeitį, o praeityje viskas kažkaip susitvarkė, tai gal susitvarkys ir ateityje.
Suprasti pašnekovą ar šiaip žmogų, besielgiantį ne taip, kaip norėtųsi, nelengva. Pavyzdžiui, islamistas ima ginklą ir šaudo vidury miesto. Pirminė reakcija emocinė, smerkiu jį, keikiu, grasinu ir pan.
Bet iš tiesų, jeigu pasistengčiau suprasti, islamistas paprasčiausiai kovoja už savo įsitikinimus, nes jaučia priešiškumą Vakarų visuomenei ir teisei, nori Vakaruose įvesti šariatą, ideologiją, kurios nuostatų laikosi apskritai dauguma musulmonų. Jeigu žiūrėsime islamisto akimis, jis idealistas, tragiškas personažas, žūva už tai, kas jam šventa.
Kadangi Vakaruose nebėra nieko švento, jį suprasti sunku. Bet tokia mūsų demokratijos esmė – išklausyti, suprasti, susitarti.
Kai kalbame apie demokratiją, prisimename senuosius graikus. Bet graikų valstybės buvo labai mažytės. Viena didžiausių – Atėnai su Atika – buvo mažesnė už dabartinį Liuksemburgą. Visą valstybę graikas galėjo apžvelgti užlipęs ant kalvos ir pažinojo beveik visus jos gyventojus. Graikai nepasitikėjo jokiais deputatais, patys susirinkdavo ir diskutuodavo. Kalbėdavosi, kol sutemdavo ir nebesimatydavo balsuojant pakeltų rankų. Esmė tokia, kad pateikęs pasiūlymą turėdavai įtikinti pašnekovą. Ir, žinoma, visus piliečius, kad jie nubalsuotų už tave.
Ką gi, tas pat vyksta ir šiais laikais, tik kur kas daugiau užkulisinių susitarimų, įžūlaus melo, korupcijos (vadinamos lobizmu) ir pan. Dėl to mus ir ima erzinti valdžios nutarimai, įsakai, įstatymai, nes valdžia dažniausiai nesistengia įtikinti mūsų, ji tiesiog nuleidžia mums ant galvų. Ir tai erzina.
Taip, išrenkame savo atstovus, bet norėtųsi, kad jie pagrįstais argumentais įtikintų ir bendradarbiautų su visuomene. Kartais toks įspūdis, kad jie, kitaip nei senovės graikai, balsuoja tamsoje.
S.Freudas Hamletą aiškino kaip karaliaus Oidipo tęsinį. Jo nuomone, nuolatinių Hamleto dvejonių priežastys tokios: tėvas nužudytas, motina miega su dėde, o išstumti jo vaikystės troškimai išsipildę.
Jeigu būtų tokia kalva, nuo kurios galėtume pažvelgti iš aukštai, visa Vakarų civilizacija – Hamletas. Sutrikusi, nes nebežino, ko trokšta.
Tėvas Dievas nužudytas, motina Gamta išprievartauta, sėdime tamsoje ir niekas nebemato mūsų ištiestų, pagalbos maldaujančių rankų.
