Vaikystė, linksmos išdaigos, tėvai, pirmoji meilė, patyčios mokykloje dėl pasirinkto tikėjimo kelio, atvertos Kunigų seminarijos durys. Kunigo tarnystė. Jo abejonės, jo populiarumo kaina... Tai knyga, kurioje daug Šviesos. Vilties. Išminties. Įsiklausymo.
Tai knyga, kuri ras vietą kiekvieno mūsų namuose. Tikintieji naujai atvertų tikėjimo tiesų, suprantamai aiškinamos Biblijos išminties. Tie, kuriems rūpi mūsų visuomenės skauduliai – pokalbių apie tai. Nusivylę – padrąsinimo. Klausiantieji – atsakymų. Ir mes visi drauge – stabilumo, daugiau šviesos šiame neramiame šiandienos pasaulyje.
Lrytas.lt kiekvieną savaitgalį spausdina knygos ištraukas.
– Ričardai, kokia Jūsų šeimos istorijos pradžia? Kaip Jūsų tėvai įsikūrė Vilniuje, Šnipiškėse?
– Mano prosenelis, močiutės tėtis, buvo išvykęs į Ameriką ir anglių šachtose užsidirbęs dolerių. Grįžęs į Lietuvą, nusipirko žemės prie Anykščių, Pramislavos kaime. Sukūrė stiprų ūkį, užaugino daug vaikų, iš jų penki liko gyvi. Tarp jų – ir mano močiutė.
Toje vietoje, močiutės gimtinėje, šiandien dar auga šimtametis ąžuolas, prie kurio kartais nuvažiuoju prisiminti, kaip mano močiutė, gimusi 1925 metais, po tuo nedžiu ančiukus ganė.
Ūkis, namai buvo sunaikinti užėjus sovietams. Kai prasidėjo tremtys, visi slėpėsi miškuose. Bet mano prosenelius pagavo, išvežė į Sibirą, drauge ir vieną dukrą, mano močiutės seserį. Archyve radau dokumentus, skaičiau savo šeimos istoriją. Buvau dar kartą apstulbęs, kaip tais laikais naudotasi žmonių sąžiningumu.
Užeidavo valdininkėlis pas kaimyną, pasėdėdavo, pasišnekėdavo, kaip sekasi. Tas nieko neįtardavo, ir kaimyniškas pasikalbėjimas virsdavo „dakladais“, įskundimais organams.
Mūsų senelių, prosenelių karta buvo labai sąžininga. Nemokėjo meluoti. Sąžinė, garbė, įsipareigojimas, pasakytas žodis buvo įprasti dalykai. Ir tuo būdavo naudojamasi.
Močiutei pasisekė pasislėpti nuo tremties. Ji ištekėjo. Mano senelis buvo išsilavinęs, dirbo buhalteriu, mokėjo vokiečių kalbą. Traukiantis fronto linijai, vokiečiai jį išsivedė, o mano tėtis gimė 1945 metų gegužės 9 dieną. Ir čia senelio istorija, ryšys su žmona ir mažu sūneliu, mano tėčiu, nutrūksta. Močiutė per Interpolą jo ieškojo, bet nerado – senelis buvo pripažintas dingęs be žinios. O močiutei, vienišai mamai, buvo suteiktas našlės statusas.
Ji su mažu sūneliu, mano tėčiu, atbėgo į Vilnių. Mieste buvo lengviau pasislėpti. Ji gavo darbo Vilniaus pieno kombinate, stovėjusio dabartinio prekybos centro „Panorama“ vietoje. Šis namas ir priklausė kombinatui. Iš vaikystėje nugirstų pasakojimų lyg ir prisimenu, kad tame name kadaise buvusi žydo pieno krautuvėlė.
Kadangi buvo vieniša, su mažu vaiku, tame namelyje gavo kambarėlį. Tėtis čia ir užaugo. Manau, močiutei patiko ši Šnipiškių vieta, nes iš tiesų tai buvo kaimas, pavasarį virstantis žydinčiu sodu.
Mama gimė Viešvilėje, už Jurbarko. Būdama kelerių metų su tėvais persikėlė į Grinkiškį, šalia Baisogalos Radviliškio rajone. Ten baigė vidurinę ir būdama aštuoniolikos atvažiavo į Vilnių. Apsigyveno, kaip anuomet buvo įprasta, pas gimines – tetą, savo mamos seserį, kuri gyveno viename iš dviaukščių baltų plytų bendrabučių mūsų kieme. Tais laikais juk didelių patogumų nereikėjo. Pastatė mamai sudedamąją lovelę, ir viskas buvo gerai.
Mama ėjo mokytis į Prekybos mokyklą. Štai tame pačiame mūsų namo kieme tėtis ir sutiko mamą. Jis jau buvo grįžęs iš kariuomenės, jau pradėjęs dirbti, galintis išlaikyti šeimą. Neilgai trukus jiedu ir susituokė Šv. Rapolo bažnyčioje.
Mama atsikėlė pas tėtį, į močiutės vieną kambarį. Čia gimiau aš, po dvejų metų – brolis Robertas. Mus krikštijo toje pačioje Šv. Rapolo bažnyčioje, čia priėmėme ir Pirmąją Komuniją, o vėliau pradėjau patarnauti mišioms.
* * *
Mano mama ištekėjo labai jauna – aštuoniolikos metų. Tarp jos ir tėčio buvo vienuolikos metų skirtumas. Būdama dvidešimties, ji jau turėjo mane ir brolį. Anais laikais ištekėti vos baigus vidurinę buvo normalu.
Mama tebuvo gal dvidešimt trejų metų, kai naktimis valydavo „Turisto“ viešbutį. Kaip jau sakiau, aukojosi dėl mūsų, vaikų. Vėliau dirbo valytoja ir Finansų ministerijoje – visur, kur tik rasdavo darbo vakarais. O dieną rūpinosi šeima, vaikais, buitimi.
Todėl nieko stebėtino, kad prarado sveikatą dėl sunkaus ilgamečio naktinio darbo. 2006 metais su broliu palaidojome mamą, sulaukusią vos penkiasdešimties. Ji mums, savo vaikams, atidavė visą save, visą savo motinišką šilumą. Tėtelį palaidojom sulaukusį penkiasdešimt ketverių. Abu laidojau pats, jau buvau kunigas.
Taip ir užaugau tame pačiame namo kieme, kuriame užaugo tėtis ir kuriame sutiko mano mamą. Todėl ta vieta man labai brangi. Čia mano gimtinė, čia mano vaikystė, čia mudviejų su broliu išbėgioti takeliai.
Mes penkiese, susispaudę viename kambarėlyje, gana ilgai gyvenome. Bet mūsų šeima buvo labai draugiška, labai susitelkusi. Tarp tėvų pasitaikydavo ir pykčių, ir konfliktų, bet neilgai pyksi, kai gyvenome vieni į kitus atsiremdami.
Laiminga buvo mano vaikystė. Tėvai niekada mūsų formaliai neauklėjo, mums skirdavo laiko, dėjo pastangas, kad mes, berniukai, suprastume, koks yra doras ir teisingas gyvenimas. Tėtis tiesiog iš paskos vaikščiodavo ir aiškindavo, kas galima, kas ne ir kodėl. Dabar savo tėvus galiu įvertinti kaip tikrus mokytojus ir auklėtojus.
Dažnai sakoma: mes su savo vaikais esame geriausi draugai. Nesutinku. Mama ir tėtis nėra ir negali būti geriausi draugai. Vaikui reikia tėvų ne kaip geriausių draugų, o būtent kaip mamos ir tėčio. Jie yra daugiau nei draugai. Nuo draugo gali kai ką nuslėpti. Nuo tėvų niekada nepavyks. Tėvų ir vaikų ryšys yra pats stipriausias. Jie surišti lyg vienos bambagyslės.
Taip, mano vaikystė buvo laiminga. Kai supa tiek gėrio, šilumos, būdamas vaikas net dėmesio nekreipi, kad miegi prie įšalusios sienos arba kibirais tampai vandenį ar anglis. Kambaryje kūrendavosi krosnis, būdavo jauku ir šilta, visada ant jos kunkuliuodavo puodas maisto. Šalia tėvai, močiutė, draugai... Jaukūs, saugūs vaiko namai.
