Vaikystė, linksmos išdaigos, tėvai, pirmoji meilė, patyčios mokykloje dėl pasirinkto tikėjimo kelio, atvertos Kunigų seminarijos durys. Kunigo tarnystė. Jo abejonės, jo populiarumo kaina... Tai knyga, kurioje daug Šviesos. Vilties. Išminties. Įsiklausymo.
Tai knyga, kuri ras vietą kiekvieno mūsų namuose. Tikintieji naujai atvertų tikėjimo tiesų, suprantamai aiškinamos Biblijos išminties. Tie, kuriems rūpi mūsų visuomenės skauduliai – pokalbių apie tai. Nusivylę – padrąsinimo. Klausiantieji – atsakymų. Ir mes visi drauge – stabilumo, daugiau šviesos šiame neramiame šiandienos pasaulyje.
Lrytas.lt kiekvieną savaitgalį spausdina knygos ištraukas.
Apie lytiškumą. Vyrą ir moterį. Šeimą
– Kunige Ričardai, Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Adomą ir Ievą. „Eikite ir dauginkitės“, – atrodo, taip pasakė juos išvarydamas iš rojaus. Bet pasaulis kinta. Jau ateina ne tik kaip mada, bet kaip demokratiška nuostata net darželyje vaikams leisti pasirinkti savo lytiškumą – nori būti mergaitė ar berniukas. Jau laikoma neetiška dokumentuose įrašyti lytį. Norma tampa vienos lyties asmenų santuokos.
Jūs pats visada labai akcentuojate šeimos svarbą. Jūsų statomoje Šv. Juozapo bažnyčioje Pilaitėje bus ir šeimos koplyčia. Įdomu, kaip Jūs pats ir šių dienų Bažnyčia reaguoja į tokius pokyčius? Tik skėsteli rankomis? Ar nuleidžia rankas – tokia Dievo valia?
– Tiesos šaltinį apie žmogų, kaip lytinę būtybę, atrandame jau Šventojo Rašto puslapiuose, Pradžios knygoje. Nuostabus septynių eilučių žanru aprašytas Pasaulio sukūrimas, kur parodoma darna, harmonija, atidengiamas didysis Kūrėjo troškimas. „Padarykime žmogų į mus panašų.“
Šis Biblijos sakinys yra Dievo svajonė apie žmogų. Tačiau apie kokį žmogų? Apie gyvą, apie sąmoningą, protingą, lytinį, laisvą, gebantį mylėti ir išdalyti save per meilę. Šventasis Raštas mums liudija, kad žmogus turi kūną ir sielą. Apie tai šiandien turime kalbėti išsireikšdami kitu sakiniu: „Žmogus yra kūnas ir siela.“ Jis yra viena.
Šventasis Raštas skelbia, kad Kūrėjas sukūrė žmogų iš žemės dulkių. Tą teiginį patvirtina ir šiandienos mokslas, žmonijos civilizacijos studijos, archeologija, istoriniai šaltiniai. Pati planeta mums duoda atsakymus į tą smalsų klausimą, kas yra žmogaus kūno pradžia.
Žmogiškasis kūnas yra ateinantis iš šios Žemės. Šventajame Rašte pasakyta daugiau – Kūrėjas sukūrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam savo gyvastį. Apie tai jau kalbėjome. Atidavė, išdvėsė savo dvasios dalelę, gyvybės kibirkštėlę, laisvą valią, sąmonę ir dovaną mylėti. Ir taip žmogus tapo gyva būtybe. Gyva žmogiška būtybė tai nėra turėti kūną ir sielą. Tai reiškia būti kūnu ir siela.
Tas dieviškasis Kūrėjo planas žmogui ir yra lytiškumas. Lytiškumas yra viena iš autentiškiausių Dievo dovanų ir gyvybės įspaudų į gyvą būtybę – žmogų. Lytiškumas yra didžiulė Dievo dovana. Dievas sukūrė lytinį žmogų. Ir žmogaus sukūrimo planas Jam kainavo net konfliktą su angelais, prieštarautojo angelo Liuciferio atsiradimą – ne, aš netarnausiu žmogui!
Žmogus yra aukščiausias šitos Žemės planetos dieviškasis kūrybos šedevras. Aukščiausia kūrybinė nata. Nėra aukščiau, kilniau, paslaptingiau už žmogų šitoje žemėje. Žmogus gyvena tokiu pavidalu, kokiu jį sukūrė Kūrėjas – tai yra kūnas ir siela.
Dievas, suteikdamas žmogui tą galią, pasakė: „Būkite vaisingi.“ Taigi vaisingumas, lytiškumas yra Dievo pašaukimas žmogui. Jis nesakė – būkite kaip brolis ir sesuo, būkite tik draugai. Jis nesakė mylėkite vienas kitą platoniška meile. Ne. Jis sukūrė lytinį, seksualų žmogų. Gyvybės perteikėją per lyties dovaną.
Skirtingų lyčių vienas kūnas yra gimęs naujas žmogus. Dievas sielą dovanoja per vyro ir moters lytį. Kas suvulgarina lytiškumą? Kas šiandien sumenkina ir pažemina žmogaus kūną iki už pinigus vartojamos prekės lygio? Netvarka. Dievas sukūrė žmogų kaip seksualų. Ir, mano supratimu, seksualumas po gyvybės yra didžiausia vertybė. Nes gyvas žmogus yra lytinis žmogus. Jis negali būti ne lytinis. Nes lytis yra jo esmės dalis.
Lytis dovanoja būties istoriją šioje žemėje – esu vyras arba moteris. Lytiniam žmogui suteikta pasiuntinybė ir misija: „Eikite ir dauginkitės, užvaldykite žemę.“ Būtent per lyties dovaną, per gimdymo dovaną, per atsiduodančios meilės dovaną, per orgazmo patirties pakėlimą į sakralumo lygmenį. Nes tai yra sakrališka, kai du žmonės, atsiduodami vienas kitam, patiria tą aukščiausią sueities tašką.
Tai yra labai sakralu, šventa, kilnu, nes tai yra Dievo dovana ir noras. Iš čia kyla ir celibato dovana – atsisakyti panaudoti tai, ką Dievas suteikė kaip didžiausią dovaną, dėl meilės artimui, dėl tarnystės kitam. Dėl pašaukimo. Ir įvairių pašaukimų.
Juk šiandienos nemažai žmonių, ne dvasininkų, laisva valia pasirenka nepanaudoti lytiškumo. Nesukuria šeimos ir atsideda bendrojo visuomenės gėrio kūrybai. Tai nėra savimylos narcizai, išlaikytiniai ar alfonsai, nenormalūs ar iškrypėliai.
Viengungystė irgi yra didelė Dievo dovana ir pašaukimas, kuriame slypi užduotis ir misija – save visą nepadalytą pašvęsti ne savanaudiškam gyvenimui, o gyvenimui dėl kitų. Dėl bendrojo pasaulio gėrio, pažangos ir ateities. Bet ir tai suprasti reikia drąsos bei nuolankumo. Laisvės. Norint suprasti reikia laisvės.
Adomas rojuje išgyveno savo prigimtinį, egzistencinį vienišumą, matydamas daug gyvų būtybių aplink save, bet nematydamas panašios į save. Ir jis liūdėjo, blaškėsi, neturėjo sampratos „aš“. Jis nepažino savęs, neturėjo, prieš ką atpažinti save. Kas jis toks?
Suprato tik atsistodamas priešais Ievą, prigimtimi tokią pačią, sukurtą iš tų pačių dulkių, bet kitą. Jis atpažino save, apsisprendė už save. Taip atrandama vieno kūno vienybės patirtis. „O, pagaliau tai kūnas iš mano kūno, kaulas iš mano kaulo. Ji vadinsis žmona“, – pasakė Adomas, atsigręždamas į Ievą.
Jis pagaliau suprato, kas yra. Vyras atranda save priešais moterį. Abu sukurti. Abu esantis dėl vienas kito. Kartu. Papildomumas ir paties žmogaus baigimas. Tai didysis to meto sukrėtimas, paliudijantis, kad vyro ir moters kaip asmens orumas ir prigimtis yra tokie pat. Kad jie nėra daiktai, nėra vienas kito vergai, bet pagalbininkai, bendrakeleiviai. Bažnyčios misija – išsaugoti tiesą, todėl jai teks visą laiką būti dėmesingoje tiesos saugojimo tarnystėje.
Esu giliai įsitikinęs, kad moters Ievos sukūrimas iš Adomo šonkaulio tuometėje žmonių kultūroje, buvo atominio lygio bomba. Šiandien man, kaip kunigui, tai yra gražiausia moters teisių gynimo, moters orumo deklaracija. Jos kaip laisvo, Dievo norėto asmens, tokio pat kaip vyras, paliudijimas. Egzistencinis įvykis. Bažnyčia visada saugos moterį ir vyrą nuo sudaiktinimo bei egoistinio panaudojimo pagundų.
– O moterų teisių gynėjams atrodo kaip diskriminacija. Esą moteris tik iš vyro, valdovo, šonkaulio...
– Tame bibliniame sakinyje yra nuskambėjusi pirmoji moters teisių deklaracija. Prisiminkime daugybę tūkstančių metų, kai moteris buvo daiktas, ir tas moters daikto šešėlis įvairiausiais aspektais nutįsta net iki XXI amžiaus. Kai moteris būdavo traktuojama kaip namų apyvokos daiktas, investicija, prekė, dėl kurios susitardavo karalystės arba kildavo karai. Ne tą pagimdžiusios būdavo demonizuojamos, deginamos ant laužų.
Tai irgi nuodėmės pasekmė. Prisiminkime arba paskaitykime Biblijos žodžius apie lemtį, tenkančią vyrui ir moteriai, išprašytiems iš rojaus sodo.
Ir staiga Šventajame Rašte atsiranda užrašytas žodis: žmogau, stop! Ji paimta iš tavo kūno. Sukurti iš šonkaulio reiškia atidengti tavo širdį. Tavo širdis tampa nuoga. Tik labai neprotingas, neišsilavinęs žmogus gali sakyti, kad moters sukūrimas iš Adomo šonkaulio yra visos moters giminės pažeminimas.
Ši nuostata leidžia nuolat būti kovojančios aukos pozicijoje, ir tiems žmonėms nereikia atsakymo, nes jis atims jų kozirį. Ir tas koziris tampa puikiu įrankiu kai kada nelabai geriems tikslas pasiekti. Yra žmonių, kuriems nereikia atsakymų, nes kitaip baigtųsi karai, priešiškumai ir reikėtų ieškoti bendrystės. Daugeliui žmonių nereikia atsakymų į visus klausimus, nes jie įpareigoja kokybiškam ir iš esmės į aukštesnį lygmenį pakylėjančiam gyvenimui.
Todėl visada bus pasiliekančių tik klausimų pinklėse ir vengiančių atsakymų. Keisti žmonės. Labai keistai elgiasi. Likti klausimo vergu, kai atsakymo laisvė yra akivaizdi ir nenuginčijama. Daugeliui nereikia aiškumo, tada nebebūtų priežasties maištauti. Ir aš, ir jūs, matyt, pažįstame žmonių, kuriems niekada nereikia atsakymų. Jų klausimai yra jų iškreiptos, jų gyvenimo pasirinkimus pateisinančios egoistinės taktikos ir egzistencijos priežastis. Nes gavus atsakymą į klausimą, nulipus nuo pretenzijų, ambicijų arklio ir pradėjus girdėti, matyti bei suprasti, nelieka kovos įrankių netvarkaipalaikyti.
– Kunige Ričardai, tai koks to mistinio „šonkaulio“ paaiškinimas?
– Adomas ir Ieva yra viena esmė. Adomas irgi buvo sukurtas iš žemės. Ir kodėl Adomui leidžiame būti sukurtam iš žemės dulkių, bet žeidžia, kad Ieva irgi sukuriama iš kažko, jau esančio? Tos pačios žemės dulkės įgauna metaforinį pavadinimą, kuris nėra konkretus dalykas – šonkaulis.
Pasakymas „sukurtas iš žemės dulkių“ Ievos atžvilgiu ir yra šonkaulis. Nes fizinis žmogaus šonkaulis – tik metafora, pasakanti, kad ir Adomo, ir Ievos kūnai sukurti iš tų pačių dulkių. Jų orumas yra lygiavertis.
Tai ir yra pirmoji moters teisių deklaracija, ginanti jos orumą. Kad jūs abu, vyras ir moteris, esate mano kūriniai, esate tokie patys, nesate nei aukštesni, nei žemesni, nei valdovas, nei tarnas. Ir Adomas, sukurtas iš žemės dulkių, nebuvo gyva būtybė, kol Dievas neįkvėpė gyvybės.
Mano nuomone, drįstu ją sakyti, Ievos sukūrimo istorija yra pati stipriausia, net į Bibliją įrašyta moters teisių gynimo deklaracija. Iš čia ir išteka moters lygiateisiškumo šaltinis. Bet drauge ir skirtingumas, kai per lytinį skirtingumą jiems dovanota galimybė būti šioje žemėje.
Vyras ir moteris skirtingai, kitoniškai, bet abu kartu patiria aukščiausią palaimą – orgazmą, tą ypatingo sakralumo patirtį. Vienaip moteris, kitaip vyras, nes yra du kitoniški. Bet užmezgę santykį, sandorą vienas su kitu, tapdami vienu kūnu, jie tampa vienas kitam bendrakeleiviais, pagalba.
Kokia yra nuodėmės pasekmė, jiems išeinant iš rojaus? Netvarka. „Adomai, tu prakaite pelnysi duoną.“ – „Ieva, tu skausmuose gimdysi. Ieva, tavęs geis, Tavimi naudosis.“ Vadinasi, tu daugeliui žmonių tapsi tiesiog daiktu.
„Adomai ir Ieva, jūs numirsite. Jūs geisite vienas kito, tas geismas ves jus iš proto, bus negatyvus. Tai jus kankins, kils karai.“ Iš netvarkos kyla šiandienos vyro ir moters nesutarimai. Ir Dievas davė tvarkos atkūrimo pažadą.
Laikui atėjus, Marija pagimdė Jėzų, kuris tapo Išganytoju. Nes Dievas savo pažadų neišsižada. Jėzaus istorija – sugrąžinto žmogaus orumo, atleistos nuodėmės, įvykdyto išganymo pažado, nemirtingumo ir atkurtos tvarkos išsipildymas. Gyvenimo išsipildymas. Nemirtingumo išsipildymas. Žmogus sugrąžinimas ne į kadaise buvusio rojaus sodo lopinėlį, o į Dievo artumą, į Dievo Karalystę, į Nemirtingumą, į Amžinumą. Nes patekti į dangų – tai įžengti į patį Dievą.
Žmonija išgyveno labai skaudų galios santykį tarp vyro ir moters. Vyrai savo galią demonstruodavo vienaip, moterys kaip ginklą panaudodavo savo žavesį. Vyras ir moteris savais ginklais pradėjo tvarkyti savo reikalus. Ir tai privedė prie to, ką šiandien turime.
Kai net prostitucija valstybėje tampa legalia veikla – sutvarkoma juridiškai, teisiškai, mediciniškai. Tampa paslauga, darbu, profesija. Ne veltui sakome, kad prostitucija – seniausia profesija. Primityvūs žmonės anais laikais galėjo sudarinėti sandorius su moters kūnu.
Šiandien tas pats primityvumas įvilktas į modernesnes kategorijas, ir tam uždegta žalia šviesa. Esą prostitucija sprendžia vienišumo problemą,mokami mokesčiai, kurie panaudojami visuomenės gėriui. Ir Bažnyčia drįsta pasakyti – netvarka! Pradžioje taip nebuvo.
Kitas dalykas – motinystė. Motinystė yra moters triumfas. Galimybė jaustis mylimai. Bet yra sakančiųjų, kad motinystė trukdo karjerai, kad ji eliminuoja moterį iš darbo rinkos, kad ji dėl to nepageidaujama darbovietėse, nes išeis nėštumo atostogų, paskui augins kūdikį. Esame patekę į didelės netvarkos pelkę.
– Grįšiu prie savo klausimo. O ką mūsų visuomenėje reiškia tas, matyt, perdėtas liberalizmas, kad net vaikai darželiuose skatinami patys rinktis savo lytį? Ir ši tendencija, kaip visuomenės demokratizmo triumfas, sparčiai žengia per pasaulį.
– Melas ir nuodėmė, netvarka ir tamsos pasaulio atstovai yra didelis iššūkis tiesos ieškančiam žmogui. Liberalios laisvės ideologai, piktindamiesi dėl istorijoje buvusio tiesų diegimo brutaliomis prievartinėmis priemonėmis, patys pateisina buldozerinį ideologinį skiepijimą.
Net materialinę paramą valstybėms lemia vienokių ar kitokių teisių, laisvių įskiepijimas į nacionalinės politikos eilutes. Kitaip aplenks parama.
Skyrybos, vienodinimas, lyties dovanos ištrynimas ir daugelis kitų dalykų parodo, kokie esame nekūrybingi. Nors būdami skirtingi ir kitoniški, galime ir turime teisę būti, išreikšti save, siekti laimės ir gyvenimo džiaugsmo.
Paradoksas – visi siekiame pabrėžti savo unikalumą sulindę į tų pačių džinsų „kultūros“ dusinantį vienodumą. Kažkur pametėme kūrybą. Juk kiekvienas galime būti savimi. Ar visiems reiškiniams reikia primesti tuos pačius įvardijimus? Trūks plyš visi turime tapti beveidžiai, be gyvybės, žaliavos pelke.
Tai klaidintojo pasiekti „laimėjimai“. Reikia budėti tiesos, prigimties, žmogaus pusėje, kad išliktume savimi ir vienas kitą pašventintume savo skirtingumu.
Yra geri bibliniai žodžiai. Jėzus fariziejaus paklausė, kodėl Mozė leido parašyti žmonos skyrybų raštą – atleisti savo žmoną. Ir šis atsako: „Dėl jūsų širdžių kietumo.“
Manau, šiandien tai dar kartą parodo, iki kokios tragedijos galima privesti tarpusavio santykius ir mūsų santykius su kitais. Išduota laisvė, paminta laimė, išbarstyta atsakomybė. Ir į pirmą vietą atvestasneatsakingas laisvės supratimas.
Mes nepadedamejaunimui išspręsti kylančių klausimų, o tiesiog konstatuojame jų negebėjimą gyventi ir siūlome taisyti klaidas. Nes toks yra suklaidinto jaunimo elgesys.
Šeima pateikiama kaip nesaugi aplinka, nededama pastangų rengti žmones šeimai. Net valstybė iki šiol neturi normalaus šeimos apibrėžimo. Nesutariame, kas yra šeima? Šeimos sąvoka – tai karas. Jei vis kalbame apie galimą Trečiąjį pasaulinį karą, tai jis jau vyksta. Tai yra karas dėl žmogaus proto. Net apskaičiuota, kiek lėšų ir laiko reikia suklaidinti visuomenę, klaidingą nuomonę paversti teise ir pakišti žmogaus susinaikinimo mechanizmą.
Norint sunaikinti ateitį, reikia sugriauti pamatus. Taip pat šeimos.
Žmonės žaidžia demokratijos žaidimus ir net nesupranta, kad jie žengia susinaikinimo keliu. Eina prieš žmogaus protą, prigimtį. Kare geri visi ginklai. Jei šeimoje yra blogio, vadinasi, šeima yra blogis. Todėl rašykite vedybines sutartis, kas yra kieno skyrybų atveju,
Antra vertus, šiandien reikėtų vis garsiau klausti – o kas šeimoje apgins tėvo ir vyro teises? Taip, motinos, vaiko teisės ginamos, bet šeimos vyro, vaikų tėvo? Jo teisę į tėvystę? Juk moteris net be vyro sutikimo gali pasidaryti abortą, tai yra nužudyti jo kūdikį. Gali naudoti kontraceptines spirales be jo žinios. Moteris gali būti vieniša motina su privilegijomis ir pagarba. O vyras ne? Dažnai jam prikabinama etiketė „galimai pedofilas“ ir panašiai.
Laukiu dienos, kai Europos žmogaus teisių teismas pripažins tėvo teisę į biologinį kūdikį ir į galimybę jį auginti net būnant vienišu tėvu, kai bus priimtas sprendimas, ginantis vyro teisę įpareigoti moterį pagimdyti jo biologinį kūdikį.
Mat moteris, jei vyras reikalauja nutraukti nėštumą, gali su juo išsiskirti ir vis tiek pagimdyti vaiką. O vyro teisių į tėvystę niekas negina, net liberalios laisvės ideologijos propaguotojai nekalba apie vyro teisę būti tėvu. Jis yra kaip šiukšlė konteineryje. Teisinė šiukšlė visų brukamų pasirinkimų, teisių ir galimybių akivaizdoje...
Keista ta šiandienos liberalios laisvės ideologija, einanti prieš žmogaus autentiškumą ir teisę tiesiog būti savimi. Man tai skaudžiausias vyro paniekinimas ir pažeminimas moderniame pasaulyje. Skaudesnis už „primityvių ir tamsių viduramžių tamsybėje“ padarytus sprendimus – raganų deginimą ar kryžiaus karus.
Šiandien paskelbtas karas tėvystei. Ir visi vaidina, kad problemų nėra. Labai liūdna forumuose skaityti, kokie moteris paliekantys vyrai yra neatsakingi, kokie bailiai, kokie subobėję ir besirūpinantys tik savimi. O kartu žinoti, kad į teisinį šiukšlyną kaip grėsmė, kaip priešas išmetamas vyras, kuris išreiškia norą užauginti savo biologinį vaiką, kai jo moteris, žmona, partnerė jam į akis drebia apie savo teisę į savo kūną, kaip neliečiamą asmeninio sprendimo erdvę.
Kam rūpi naktimis tų vyrų išverkiamas skausmas dėl moters priimto sprendimo ir įvykdyto aborto? Kas gydys teisiškai išprievartautų vyrų tragedijas? Kas sulaikys nuo mąstymo apie savižudybę, nepavykus apginti silpnesnio? Savo meilės, savo kūdikio. Kas šiandien yra vyro teisių advokatai? Tik Dievo Žodis, Biblija, Bažnyčia, tikėjimas ir Dešimt Dievo įsakymų.
Kas mus – vyrus ir moteris – taip supriešino? Kam reikėjo, kad vyro ir moters teisės nuolat patirtų konfliktą? Tai atėjo ne iš Kūrėjo, o iš tamsos šalies. Ir moteris, ir vyras turi daug ginklų savame kare. Ir tai yra vėl tos pačios netvarkos požymis pasaulyje.
Gini gyvybę – esi prieš demokratiją. Gini vyrą – esi prieš moters lygiateisiškumą. Tie, kurie šiandien pasaulyje gina tiesą, tampa priešais. Mums patinka istoriniai herojai. Bet kas šiandien turi drąsos ar nori jais būti?
