Dalios Saukaitytės iš rusų kalbos išversta knyga „Rašytojas ir savižudybė“ jau kelis mėnesius parduodama knygynuose, bet kol kas jokioms tarnyboms neužkliuvo. Nors 2003-iaisiais, kai jos fragmentai pasirodė kultūrinėje spaudoje, kilo šioks toks skandalas.
Su „Kitų knygų“ atstovu, kultūros istoriku Dariumi Pocevičiumi aptarėme šią knygą, kurią parašė G.Čchartišvilis, ne tik Lietuvoje geriau žinomas kaip Borisas Akuninas.
– Daugelis žino, kad B.Akuninas rašo detektyvus, istorinius romanus. Kaip atsitiko, kad jis savo tikrąja G.Čchartišvilio pavarde ėmėsi narplioti subtilią rašytojų savižudybės temą? – paklausiau 52 metų D.Pocevičiaus.
– B.Akuninas išties yra parašęs daugybę bestselerių, parduodamų milijoniniais tiražais. Pagal juos statomi ir populiarūs filmai, serialai.
„Rašytojas ir savižudybė“ – vienintelė knyga, kuri, jo manymu, buvo verta pasirašyti tikruoju vardu ir pavarde. Matyt, jis ją labiausiai vertina. Ši knyga, be abejo, iškrinta iš jo rašomos populiariosios nuotykinės prozos konteksto.
Esu G.Čchartišvilio klausęs, kodėl ėmėsi tokios temos. Jo teigimu, kaltos japonų kultūros studijos. Mat jis baigė Azijos ir Afrikos šalių institutą Maskvos valstybiniame universitete. Niekam nėra paslaptis, kad japonų kultūroje savižudybė yra įgijusi savotišką ritualo statusą. Japonai turi apie dešimt skirtingų žodžių, apibūdinančių savižudybę, – nuo sepuku iki charakirio.
Tad šios studijos G.Čchartišvilį ir paskatino imtis rašyti savotišką savižudybės istoriją.
– Knygos vertimo kelias į Lietuvą buvo šiek tiek skandalingas, ar ne?
– 2003-iaisiais, praėjus keleriems metams po knygos pasirodymo Rusijoje, ėmiausi ją versti savo malonumui. Pradėjau nuo pabaigos, paskutinio skyriaus, kuriame pateiktos trumpos nusižudžiusių įvairių laikų rašytojų biografijos.
Kultūros savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ keliuose numeriuose sutiko paskelbti tų biografijų ciklą.
Pasirodžius trečiajai daliai laikraščio redakcija sulaukė Valstybinio psichikos sveikatos centro vadovės laiško, kuriame buvo rašoma, kad straipsnių ciklas romantizuoja savižudybes ir skatina žmones žudytis, todėl jį vertėtų sustabdyti. Taip ir buvo padaryta.
Aš pats nesu tikras, ar tie pasakojimai išties romantizuoja savižudybę. Kai norisi, aišku, galima pritempti. Mat rašytojai yra labai rafinuoti asmenys, pasižymintys itin lakia fantazija, tad ir jų savižudybės būdai buvo išskirtiniai – tokie paprastam žmogui net nešautų į galvą.
Tarkime, kinų poetas Li Bo, pasak legendos, nusiskandino bandydamas sugriebti mėnulio atspindį.
Arba štai vienas antikos filosofas neva įšoko į olimpinę ugnį norėdamas išbandyti savo stojišką charakterį. Gal tai savižudybės romantizavimas? Nežinau. Diskutuotinas klausimas. Bet knygoje pateikta daugybė tokių istorijų. Ir kažin ar būtų padoru jų nedėti į lietuvišką savižudybių istorijos vertimą.
– Kultūros tarybos paremta G.Čchartišvilio knyga „Rašytojas ir savižudybė“, jau kurį laiką gulinti knygynuose, panašu, šįsyk neužkliuvo savižudybių prevencijos tarnyboms.
– Svarbiausia, kad knygoje nėra paties autoriaus nuomonės apie savižudybę, juolab jos romantizavimo. Jis visus kelis šimtus puslapių išlieka tik stebėtojas, narpliojantis savižudybės reiškinį iš šalies ir pateikiantis įvairius jo pjūvius.
Iš pradžių jis aprašo, kaip per istorines epochas keitėsi požiūris į savižudybę, tuomet tyrinėja religijų, filosofinių mokyklų ir savižudybės santykį, galiausiai apžvelgia savižudybės apraiškas įvairiose šalyse, tarkime, Japonijoje, Rusijoje, Vokietijoje.
Antrojoje dalyje tyrinėjamas rašytojų, kaip ypač pavojingos profesijos atstovų, santykis su savižudybe.
– Nejau išties įvairiose šalyse požiūris į savižudybę skyrėsi ir skiriasi?
– Autorius užduoda sau klausimą, ar priklausomybė tam tikrai etninei bendruomenei turi įtakos polinkiui žudytis. Kitaip tariant, kokie yra nacionaliniai savižudžių charakteriai ir ar jie apskritai egzistuoja.
Vokiško tipo savižudis, anot autoriaus, – tai pedantas santūria veido išraiška ir siautėjančiu ugnikalniu krūtinėje. O štai rusą savižudį apibūdina galingas savigriovos impulsas, pasireiškiantis stichiniu kitų, o ne savęs kaltinimu ir nevaldoma girtuoklyste. Lietuviai, mano manymu, pagal psichokultūrinius bruožus būtų arčiau rusų nei vokiečių.
Kita vertus, autorius supranta, kad savižudžių skirstymas pagal tautybę yra itin sąlygiškas. Ypač pastaruoju metu, kai ribos tarp šalių ir jų kultūrų sparčiai nyksta.
– Kodėl G.Čchartišviliui pasirodė, kad būtent per rašytojus labiausiai tinka kalbėti apie savižudybės reiškinį?
– Kaip jis pats sakė, knygos pavadinimas – labiau leidyklos užgaida.
Šiaip ar taip, rašytojus G.Čchartišvilis akcentavo dėl logiškos priežasties.
Visų kitų sričių menininkai turi išmanyti tam tikrą amatą – juk išties nelengva išmokti dailininko, skulptoriaus ar kompozitoriaus amato.
Rašytojui daugeliu atvejų užtenka baigti vidurinę mokyklą ir mokėti dėlioti raides. Todėl kiekvienas yra rašytojas, o tai šį užsiėmimą pasirinkusiems asmenims yra trauma – mat jie neturi jokio kito įrodymo, kad yra talentingi ir verti būti genijais, išskyrus pripažinimą. O pripažinimas, kaip žinome, – abejotinas reikalas.
Todėl rašytojas nuolat trokšta patvirtinimo, kad jis – geras kūrėjas, bet to pagrįsto patvirtinimo negali sulaukti. Jis nuolat jaučia pavojų, kad gali būti išmestas ne tik iš genijų, bet apskritai iš menininkų pasaulio.
Be to, būtent rašytojai labiausiai prisidėjo prie savižudybės fenomeno narpliojimo, fiksavimo istoriniuose šaltiniuose. Juk ypač sunku, o gal tiesiog neįmanoma pavaizduoti savižudybės pasitelkiant muziką, ar ne?
– G.Čchartišvilis knygoje, suprantama, neaptaria istorinio lietuvių literatų santykio su savižudybėmis, bet mūsų literatūros istorija neišvengė skaudžių akimirkų, ar ne?
– Lietuviško literatūrocido sąrašas, jei toks būtų sudarytas, išeitų gana margas. Į jį patektų ir komunistinių pažiūrų poetas Vladas Grybas (m. 1954), ir religinis filosofas, poetas Mindaugas Tomonis (m. 1975).
Ryškius įrašus jame paliktų trys tos pačios kartos Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto absolventai: Antanas Masionis (m. 1974), Vidas Marcinkevičius (m. 1978) ir Bronius Radzevičius (m. 1980).
Sąrašą užbaigtų literatės moterys – jau Nepriklausomybės laikais anapilin savo noru iškeliavusios poetės Danutė Paulauskaitė (m. 2003) ir Alma Karosaitė (m. 2014).
* * *
Rašytojas persirgo „madinga liga“
„Užmečiau feisbuką, nes voliojuosi su madinga liga. Truputį sustiprėsiu – būtinai pasidalysiu įspūdžiais. Išduosiu: koronaviruso baimė daug baisesnė už patį koronavirusą. Atsargiam reikia būti, bet panikuoti nėra reikalo“, – socialiniame tinkle kovo 26 d. parašė G.Čchartišvilis, o jau po dienos sekėjų laukė toks pasakojimas.
„Keistas darbas pasakoti, kaip sergi gripu, bet tiek daug žmonių bijo šio prakeikto koronaviruso, o persirgusių juo kol kas tiek nedaug, tad nusprendžiau pasidalyti asmenine patirtimi, – rašė G.Čchartišvilis. – Susirgau aš vidury kovo 13-osios, penktadienio. Tiesą sakant, susirgome abudu – aš ir mano žmona. Bet ji sirgo labai lengva forma: vieną dieną pakilo nedidelė temperatūra, dvi dienas skaudėjo galvą ir visiškai dingo uoslė.
Aš sirgau sunkesne forma. Tai lyg bjauriai užsitęsęs gripas su aukšta temperatūra. Skirtumas tas, kad diena iš dienos nesulauki jokio pagerėjimo. Temperatūra pakyla iki 39 laipsnių, numuši ją paracetamoliu, o kitą dieną vėl tas pat. Kitą vėl. Ir vėl. Tokia „švilpiko diena“ aš mėgavausi dešimt parų. Gulėjau namie, klausiausi audioknygų. Žinojau, kad saugotis reikia tik problemų dėl kvėpavimo – tuo atveju kviesti greitąją. Problemų dėl kvėpavimo nekilo, todėl nuotaika buvo nemaloni, bet rami.
Man nepasisekė, kad buvau iš ankstyvųjų ligonių ir kad pirmosiomis ligos dienomis nebuvo jokio gydymo. Vienuoliktąją dieną pagaliau atsirado patyręs gydytojas, kuris išrašė antibiotikų kursą. Na, ir laipsniškai pagerėjo. Štai, tiesą sakant, ir visas pasakojimas.“
