JAV ir Didžiojoje Britanijoje knyga, atvirai pasakojanti tikras ir sudėtingas Megės, Linos ir Sloun intymių santykių ir išgyvenimų istorijas, akimirksniu tapo bestseleriu.
Pati autorė pripažįsta, kad jai toks populiarumas ir skaitytojų reakcija buvo netikėta, tačiau neslėpė, kad labiausiai glumino kas kita: „Labiau nustebino ne tai, ką apie aistrą ir geismą išgirdau iš moterų, bet tai, kiek daug skaitytojų sakė, kad šios istorijos joms artimos, kad jos gali ir tuo pat metu bijo su aprašytomis moterimis tapatintis.“
Kodėl būtent tos trys moterys?
Aštuoneri metai skersai išilgai visą Ameriką ir šimtai valandų pokalbių. Smulkmeniškų, detalių, esminių pašnekesių, per kuriuos skleidėsi istorijos, sugulusios į knygą.
Iš pradžių, kaip pasakoja L.Taddeo, istorijos buvo ne vien moterų, o ir surinkta jų gerokai daugiau – per 20. Tačiau galiausiai liko trys.
Tos, kuriose be pagražinimų ir labai atvirai – su visais sudėtingais ir nepatogiais niuansais – kalbama apie moters seksualinį gyvenimą: artumą, geismą, meilę, skausmą, nusivylimus, baimes, psichologines traumas ir sutrikimus.
Paklausite, kas jos – tos trys moterys?
Megė – jauna moteris, kurią kitos moterys, dar jaunesnės, vadina kekše. Ji kaltinama tuo, kad užmezgė santykius su vedusiu savo mokytoju. Jos istorija pateikiama teismo prisiekusiesiems.
Daugelis šią moterį ir jos seksualinę patirtį atstumia. Kada, kodėl ir kas tiki moterimis – ir kada, kodėl ir kas jomis netiki?
Lina – namų šeimininkė iš Indianos. Daugelį metų jos niekas nebučiavo. Tačiau ji delsia palikti savo vyrą, nes neturi pinigų gyventi atskirai. Vėliau ji laukia, kol kitas vyras paliks savo žmoną. Paskui laukia vėl.
Sloun – sėkmingai dirbanti restorano savininkė. Leidžia savo vyrui stebėti, kaip ji užsiima seksu su kitais.
Kartkartėmis lovoje atsiduria dvi poros, bet dažniausiai Sloun vyras tiesiog stebi – vaizdo įraše arba tiesiogiai – ją su kitu vyru. Sloun graži. Vyras žiūri, kaip ji miega su kitais, o už jų miegamojo lango atsiveria plati putojančio vandenyno panorama.
„Taigi tai nėra miela ir jauki knyga apie amžiną ir tobulą meilę. Nėra knyga apie Ją ir Jį, kaip jie mylėjo, pykosi, bet galiausiai ilgai ir laimingai gyveno.
Priešingai – tai knyga apie tikrą ir kartais sužalotą gyvenimą, apie tai, kas vyksta mūsų viduje. Ir vyksta nepaisant to, kad gal kartais neišdrįstame ne tik kitiems, bet ir sau to pripažinti“, – sakė knygos autorė.
Ne apie seksą
„Nuo pat pradžių žinojau, kad mano tikslas nėra parašyti knygą apie seksą. Mane domino ne tai, kaip mes įsimylime ar mylimės, ne lytinis aktas kaip toks, bet visa tai, kas slypi už šių mums išoriškai pažįstamų ir kultūriškai gana aiškiai apibrėžtų dalykų.
Man rūpėjo pačios intymiausios ir pačios skaudžiausios moters geismo ir aistros patirtys. Ir taip, sakysite, kad „perspaudžiau“, kad yra žmonių, kurių iš proto neišveda aistra ir geismas. Galbūt. Tačiau aš jų dar nesutikau. Bet sutikau daug tokių, kurie apie savo „pamišimus“ tiesiog... tyli“, – interviu žiniasklaidai sakė L.Taddeo.
Taip pat yra pasakojusi, kad jos pačios gyvenimas ir požiūris į gyvenimą pasikeitė, kai įkopus į trečią dešimtį ji neteko šeimos.
„Netekusi tėvų pajutau, kad manyje liko nenumalšinamo troškimo jausmas, savotiškas nepasotinamas alkis. Tiesa, aiškiai supratau, kad tai nebuvo seksualinis alkis.
Ir nors mūsų kultūroje įprasta sakyti, kad viskas gyvenime susiję su mirtimi ir mokesčiais, man atrodo, kad viskas veikiau susiję su aistra ir sielvartu. Gal todėl man atrodo keista, kad žmonėms atrodo neįdomūs geismas ir godumas“, – pasakojo autorė.
Niuansuota atsvara #MeToo
Buvo apžvalgininkų, sakiusių, kad knygai populiarumo pridėjo įsisiūbavęs #MeToo judėjimas. Tačiau ši knyga tam tikra prasme tapo niuansuota atsvara #MeToo.
ol skandalų kontekste buvo keliami klausimai apie vyrų elgesį, jų impulsus, knyga kėlė klausimus apie moteris, jų norus ir gebėjimą taip kontroliuoti savo impulsus, kad galiausiai jos net nustoja juos girdėti.
„Mus gąsdina vyrai, mus gąsdina kitos moterys – kartais mes taip smarkiai nerimaujame dėl to, kas mums kelia baimę, kad pasiekti orgazmą sugebame tik visiškai vienos.
Apsimetame norinčios dalykų, kurių iš tiesų nenorime, kad tik niekas nepamatytų, jog negauname to, ko mums reikia“, – knygoje rašė L.Taddeo.
„Aš nuolat girdžiu kalbant apie tai, ko moterys nenori, nenorėjo ar niekada nenorės, ir beveik nieko nesigirdi apie tai, ko jos iš tiesų nori.
Kalbėdami apie #MeToo, mano galva, labai dažnai nueiname į kraštutinumus, o jei bandai būti kažkur per vidurį ir sakyti „Klausykit, betgi čia tiek daug įvairių niuansų, pasigilinkime“ nebūsi suprasta ir greit sužinosi, kad jokių niuansų ieškoti negalima.
Užuot kalbėjusi apie juodai baltą ir kraštutinumų kupiną paveikslą, aš iš tiesų norėjau atskleisti emocinius pustonius“, – savo tikslus pristatė autorė.
Tik trys ar net trys?
„Saugiausias dalykas pasaulyje – nieko nenorėti ir tiesiog neturėti jokių troškimų. Gyvenime išmokstame atsiprašinėti, gailėtis ir nebenorėti, nebetrokšti.
Jei negaliu to pakeisti, gal bent galiu paskatinti apie tai susimąstyti? Paskatinti paklausti savęs, kodėl apie tai atvirai nekalbame, kodėl moterims vis dar per sunku atrasti, suprasti ir, labai svarbu, išreikšti savo giliausius troškimus?“ – retoriškai klausė L.Taddeo.
Tiesa, ji sako neturėjusi tikslo aprašyti „visų“ moterų ir „visų“ jų patirčių, nenorėjusi daryti apibendrinimų. Veikiau siekusi nuoširdžiai suprasti ir papasakoti šių konkrečių trijų moterų istorijas, kad ir kiti jose galėtų atpažinti ir išgirsti save.
Net rastų įžodinta tai, ko niekada patys sau neišdrįstų įvardyti jaučiantys, bet pastebėtų ir... galbūt pasmerktų kituose.
„Kai pasirodė knyga, aš labiausiai bijojau, kad žmonės teis ir smerks mano istorijų herojes. O labiausiai norėjau, kad žmonės suprastų, jog aš nedarau apibendrinimų, nemoralizuoju ir niekam nieko neliepiu. Nei vyrams, nei moterims.
Ir primenu, kad knyga nesivadina „100 moterų“. Ji vadinasi „Trys moterys“. O ar tai tik trijų ar net trijų moterų istorijos – spręsti jums“, – sakė autorė.
